Šv. Jono kongregacijos brolis t. Elijas Leyds, būdamas Lukiškių kalėjimo kapelionu, 2000–2001 m., įkalintiesiems rašė tekstus-mąstymus. 15-oje laiškų keliami dvasinio bei kasdienio gyvenimo klausimai, atsakymų ieškant Šventajame Rašte – ypač Apreiškime šv. Jonui (Apokalipsėje). Taip ir neišleisti atskira knyga, „Laiškai įpykusiam Adomui“ yra nepraradę aktualumo ir šiandien. Šie laiškai skelbti žurnale „Kelionė“.

Brangus Adomai,

šiuos laiškus rašau asmeniškai tau, nes esi įpykęs. Kalbu ne apie staigų pyktį ar greit praeinantį susierzinimą, taip pat ir ne apie vaidingą charakterį, kurio dauguma sveiko proto žmonių gėdijasi ar netgi baisisi. Su tavimi noriu pasikalbėti apie tikrą pyktį, kaip audra šniokščiantį mūsų sielose. Šį pyktį galima valdyti ir slėpti arba išreikšti – tada jis taps regimas visiems. Toks pyktis kartais skatina griauti visa, kas pasitaiko kelyje. Tačiau paskutiniu metu mūsų širdis ypač dažnai aplanko tylus ir paslaptingas pyktis. Esu įsitikinęs, kad tik Dievo šviesos padedami mes galime jį atpažinti ir suprasti.

Iš kur pyktis kyla?

Tikrasis pykčio šaltinis visada giliai paslėptas, nes glūdi liūdnoje širdyje. Prisipažinkime, jog dažniausiai savo liūdesį slepiame, nenorėdami, kad jį pastebėtų kiti, kadangi manome, jog mūsų sielos gyvenimo nedera bet kam atskleisti. Akivaizdu, jog nuolat dejuojantis žmogus yra netekęs drąsos, o tai verčia nusiminti kitus. Todėl ir draugų nenorime pernelyg trukdyti dėl savo problemų, nes žinome, kad jie nuliūs, sužinoję, jog liūdime mes. O kas džiaugiasi nuliūdinęs tuos, kuriuos myli? Trumpai tariant, yra visokių priežasčių, skatinančių liūdesį slėpti.

Paprastai liūdime, kai kenčia mūsų siela ar kūnas, bet kai matome akivaizdžią neteisybę, pratrūksta pyktis. Kai daugiau nebegalime priimti tikrovės tokios, kokia ji yra, kartais pyktis ne tik sukyla, bet ir įsisiautėja.

Supykstame dėl įvairiausių priežasčių, pvz., kai atrodo, jog kas nors negerbia mūsų teisių ar mus niekina. Arba kai kas nors neteisingai elgiasi su tais, kuriuos mes mylime. Galime susipykti ir su savimi. Taip atsitinka, kai gailimės to, ką padarėme, ypač, jei žala yra nebeatitaisoma. Širdis gali degti apmaudu ir niršti ant mūsų, pvz., jei būdami išgėrę agresyviai elgėmės.

Peržvelgus istoriją ar pasigilinus į šiandieną kartais atrodo, jog stipriausias pyktis yra susietas su religija. Savo Dievo vardu žmogus gali įvykdyti didžiausius žiaurumus, ypač jeigu jis pats save ima laikyti Dievu. Taip vienas ateizmo amžius savo žiaurumais sugeba pralenkti visų dvidešimties ankstesniųjų piktadarybes, padarytas religijos vardu.

Beje, ar tau gėda dėl blogio, kuris padarytas religijos vardu?

Susidūrę su kitų pykčiu, jį įvertiname labai greitai, nes kito žmogaus įniršis mus verčia susimąstyti. Tai yra lyg akistata, reikalaujanti skubaus sprendimo, ar jo pyktis teisėtas, ar ne. Ar jis protingas, ar nepamatuotas? Ar jį sukelia egoizmas, ar tarnystės dvasia, raginanti globoti ir ginti tuos, kurie užgauliojami? Galbūt įstengtume ir nesupykti, bet kai taip atsitinka, visi į pyktį reaguoja ir, esant reikalui, stengiasi jį numaldyti.

Mūsų pykčiui būtina šviesa

Įtūžusiam žmogui visada sunku liautis. Pyktis – tai aistra, sukelta neteisybės arba melo, kurio mes nebegalime pakelti, o aistros paprastai pačios nenurimsta. Net tada, kai mūsų pyktis teisingas ir turi priežastį, jis dažnai mus apakina. Tokio apakimo pasekmės gali būti sunkios, o padariniai nebeatitaisomi. Netgi tikros neteisybės sukeltas pyktis kartais būna toks agresyvus, kad jo pasekmė tampa dar didesne neteisybe. Tačiau dažnai klaidingai manome, kad bet koks pyktis yra nuodėmė. Krikščionis nėra koks nors bejausmis šliužas – pats Jėzus ne kartą pyko. Todėl pyktis nėra nuodėmė, bet mumyse gali ja tapti. Jėzus, būdamas šventas, mums parodo, jog egzistuoja ir šventas pyktis. 75 psalmėje sakoma: „Net rūstaują žmonės ims tave garbint.“ O koks rūstavimas garbina Dievą? Į šį klausimą ir bandysime kartu atsakyti.

Šiandienos vyrų pyktis yra labai keistas, dažnai be aiškios priežasties, be regimos kilmės ir visiškai aklas. Vyrai dažniausiai iš viso nesusigaudo, kodėl jie pyksta. Jiems stinga Dievo šviesos, galinčios atskleisti to pykčio priežastis. Vyresnieji negali suprasti, iš kur kyla vis jaunesnius vyrus užvaldantis agresyvumas, kurio kilmės negali paaiškinti net patys jaunuoliai ir kuris dažniausiai nėra nukreiptas prieš konkretų žmogų. Tai anaiptol ne tikras pyktis, o visiškai aklas įsiūtis, visų pirma, liudijantis, jog egzistuoja liūdesio bedugnė. Kodėl liūdesys yra užvaldęs jaunus vyrus, kurie turėtų būti džiaugsmo ir vilties nešėjai?!

Beje, vyresniųjų pyktis ne toks atviras, bet toks pat aklas. Dažnai jis skandinamas alkoholyje arba slepiamas po skundais ir dejonėmis. Keista, kad suaugę vyrai šiandien šitaip dejuoja! Kai kurie be perstojo rauda, kad vakar buvę geriau, tačiau nerodo jokio noro pakeisti savo likimą, patys ką nors nuveikdami ar kuo nors rizikuodami. Šiems žmonėms aš niekuo negaliu padėti. Atmintinai moku nesibaigiančius skundus, kad anksčiau jie turėjo darbą, pavalgyti, kad valstybė duodavo pinigų, kad visi buvo doresni. Žinau, kad tai – gryniausias prasimanymas ir melas. Ir dar geriau žinau, kad dėl to neverta ginčytis.

Aš rašau tau – tam, kuris nori pykti ne aklai, o teisingai ir suvokdamas, ką daro. Rašau ne tiems, kurie nenori praregėti, kadangi jiems patinka dejuoti. Ir juo labiau rašau ne tiems, kurie tapo tokie abejingi, kad net nebeįstengia pasipiktinti! Jie tapo nejautrūs neteisybėms ir nebenori keisti esamos padėties. Tokiems vyrams gyvenimas – per didelė rizika, todėl jie renkasi ne tiesą, o ramybę. Tad ir palikime juos ramybėje. Nelieskime jų. Jie yra kaip lavonai, plaukiantys upe žemyn.

Vis dėlto dar yra vyrų, turinčių jauną dvasią, kaip ir tu. Jie drįsta rizikuoti, žvelgdami į tikrovę, kokia ji yra iš tiesų, ir sugeba supykti dėl rimtų priežasčių. Tai rodo, kad tu ir panašūs į tave žmonės, net ir patys to nežinodami, turi Tiesos Dvasią širdyje, ir aš jiems pasirengęs padėti. Kadangi esu vienuolis ir kunigas, tarnauju tiems, kurie nori savo likimą suvokti ir jį keisti su Dievu, o ne be Jo.

Šiuos varganus žodžius rašau, kad atkreipčiau tavo žvilgsnį į paskutiniąją Biblijos knygą – Apreiškimą šventajam Jonui, dar vadinamą tiesiog Apokalipse. Aš buvau netikintis ir įtikėjau internate, perskaitęs būtent šią knygą ir šitoje įstabioje pranašystėje supratęs Jėzaus Kristaus pyktį.

Pamaniau, gal ir tau bus įdomu, jei papasakosiu, kaip aš suprantu, dėl ko Jėzus labiausiai pyksta savo šventu pykčiu. Kadangi dangaus Tėvo valia šis pyktis tampa ir mūsų pykčiu, turime pabandyti jį suvokti, kad dar prieš sugrįždamas Jėzus galėtų mumyse jį išbaigti. Šitaip tarp mudviejų atsiras neregimas, tačiau neįveikiamas tiesos ryšys !

Gal pasakysi, kad aš perdaug užsigriebiu, tačiau skaitydamas Apokalipsę suvokiau, jog šventas pyktis mums leidžia skristi aukštai ir toli, kaip ereliams. O kad mes skristume kaip ereliai, visų pirma nori Dievas, visagalis Tėvas. Antraip Jis nebūtų atsiuntęs savo Sūnaus mūsų gelbėti ir nebūtų įkvėpęs žmonių parašyti Biblijos – pažadų kupino Dievo Žodžio – bei nebūtų suteikęs Apreiškimo šv. Jonui. Tad belieka tiktai priimti kvietimą, ir Šventoji Dvasia pati nusineš mus ant savo sparnų. Todėl aš ir privalau sau parašyti šiuos laiškus. Darbas truks ilgai, tad melskis, kad jis man pavyktų.

Pykčio perdavimas nuo Adomo iki Kristaus

Galutinis Kristaus pyktis atsiskleidžia Jam nugalint blogį ant kryžiaus. Todėl šiandien Kristaus pykčio pergalė pasireiškia visur, kur mes nugalime blogį drauge su Juo. Kaip tai suprasti? Geriau tai suprasime pirmiausia atskleidę mūsų žmogiško pykčio ištakas ir jo kilmę. Tada galėsime suvokti, kad pyktis nebūtinai yra antikrikščioniškas ir anaiptol nebūtinai nuodėmė.

Dažniausiai pirmą kartą pyktį patiriame per nemalonų pokalbį su savo tėvu. Vieną dieną pradėję pernelyg naudotis savąja laisve, skausmingai suvokėme, kad tas vyras, kuris galbūt mus traukė savo meile ir, aišku, žavėjo jėga, nubrėžė ribas, kurių nevalia peržengti. Taip elgdamasis tėvas kartais būdavo teisus, kartais – ne. Apskritai, yra išmintingų ir yra agresyvių tėvų. Būdami maži nemokėjome to atskirti, tačiau nesąmoningai troškome turėti ne tik stiprų, bet ir išmintingą tėvą.

Baisu, jei augome be tėvo, nes vienodai sunkios pasekmės lydi tą, kuris tėvo neturėjo, ir tą, kurio tėvas buvo agresyvus. Tėvo neturėjęs vaikinas privalo savo jėgomis ir savo protu atpažinti egzistencijos ribas ir galimybes. Gyvenimo tikrovę be tėvo suvokti nelengva, tačiau įmanoma. Viena aišku, kad visi tėvai, tiek išmintingi, tiek agresyvūs, net tie, kurių lyg ir nėra, perduoda sūnums savo pyktį. Per visą žmonijos istoriją tėvų sukauptas pyktis lyg tradicija nuolat būdavo perduodamas sūnums. Kartu su šiuo savo tėvų pykčiu kiekvienos kartos sūnūs perimdavo ir jų liūdesį, kartais – agresyvumą, tačiau drauge ir pažintą tiesą bei tikrovės suvokimą. Dar labiau pasigilinę už viso to vyro širdyje rastume ir jo pirmapradį pyktį.

Tiesa, Adomai, tavo vardas reiškia kai ką svarbaus. Pabandysiu paaiškinti. Seniausios mūsų praeities glūdumoje tūno pirmasis vyras ir žmonijos tėvas Adomas, apie kurį pasakoja Biblijos Pradžios knyga. Adomas – tikrasis visų žmonių protėvis, o mes – jo sūnūs. Dėl to ir mes vyrai esame Adomai, besinešiojantys tą patį pyktį, kurį per savo prosenius gavome iš pirmojo tėvo.

Biblijoje skaitome, kad prieš tapdamas Ievos vyru ir Kaino bei Abelio tėvu, Adomas dirbo žemę. Savo darbu jis turėjo atskleisti žemės vaisingumą, nes buvo už tai atsakingas. Kadangi žemė davė gausių vaisių, žemdirbystė teikė Adomui džiaugsmą. Jis iš tiesų dirbo, tačiau šiame darbe nebuvo sunkumų nei nusivylimo.

Po nuopuolio visą Adomo aplinką palietė nuodėmės pasekmės. Žemė nebedavė tiek derliaus, kiek turėtų. Visiems mums, Adomo sūnums, darbas tapo bausme. Darbas kelia nusivylimą, nes jo rezultatai neatitinka mūsų lūkesčių. Regėdami menkus savo triūso vaisius suvokiame, jog neįstengiame valdyti aplinkos. Tiek žemė, tiek medžiaga, kurią apdirbame, maištauja prieš mūsų, Adomų, valią. Triūsas nebeteikia malonumo. Darbo aplinka mums nebepritaikyta, dėl to dažnai yra pavojinga. Tai mus labai liūdina. Šito liūdesio nebūtų buvę be nuodėmės, tačiau pats liūdesys nebūtinai yra nuodėmė. Jeigu tam yra priežasčių, liūdėti natūralu, tai – tikra ir teisinga reakcija.

Yra ir labai sunkių nuodėmės pasekmių, kurias matome visur, ne vien tik darbe. Išdavystės, neištikimybė, piktnaudžiavimas valdžia, prievarta, neteisybės ir melo kupina aplinka mus tiesiog smaugia. Kartais susiduriame su labai bjauria ir akivaizdžia netiesa. Ji ne tik liūdina, bet ir sukelia pyktį. Toks pyktis natūralus ir teisingas. Jeigu jis turi priežastį, negali būti nuodėmė, priešingai – liudija išmintį ir sveiką protą. Tad šiek tiek pamąstęs mumyse esantis Adomas turėtų suprasti, kad kaskart nuliūdęs jis turėtų ir supykti.

Nuviliantis darbas, autoįvykiai arba gamtos katastrofos… Sunku suvokti, kodėl tai vyksta, čia neįmanoma rasti nei logikos, nei teisybės. Nenumatytų įvykių priežastys slypi medžiagoje, iš kurios sutvertas mūsų pasaulis. Ji neperprantama. Tave ir mane, žemės karaliukus Adomus, tai liūdina ir smarkiai pykdo.

Kiekvienas nuovokus žmogus pripažins, kad kančia beveik visada susieta su neteisybe. Kenčiame, jei mus išduoda draugas, kuriam atvėrėme širdį, kenčiame patyrę neištikimybę, ar matydami kitiems daromą skriaudą. Tačiau akivaizdu, jog didžiausią kančią sukelia mirties atnešta netektis. Mirtis – lyg siena, anapus kurios negalime pažvelgti. Gyvybė išnyksta, kūne nebėra žmogaus, kuriam jis priklausė. Miręs kūnas begali tik irti, tapdamas žeme. Mūsų jausmams tai nepriimtina! Net nuo Adomo, kuris būdamas tėvas, gali pradėti naują gyvybę ar netgi sugeba žudyti, mirties kilmė yra paslėpta. Jis negali atskleisti mirties priežasties ir jos sunaikinti. Šios neatidėliotinos ir būtinos vyro pareigos – sunaikinti mirtį – jokiam Adomui niekada nepavyks atlikti.

Pyktis, kurį sukelia liūdesys dėl to, kad egzistuoja mirtis, yra nebylus, bet pajėgia užvaldyti visas Adomo aistras. Šis pyktis gali ne tik pavirsti neapykanta priešams, bet ir peraugti į neapykantą Dievui. Jeigu Dievas yra kūrėjas, kodėl jis panorėjo mirties? O jeigu jos nenorėjo, kodėl leidžia mirčiai naikinti Jo kūriniją? Dievas sunkią atsakomybę valdyti nedidelę planetą užkrauna Adomui. Atrodo, jog Jis vienas pats nebesusitvarko savo begalinėje visatoje. Kažkaip nerimta…

Būdamas vaikas, tas Adomas mumyse taip pat nebuvo pernelyg rimtas. Jis žaidė. Gražu žiūrėti į žaidžiantį berniūkštį, kuris stengiasi kamuoliu pataikyti į tikslą. Jo dėmesį ypač traukia netinkami taikiniai, nes be galo smagus yra dūžtančio stiklo garsas! Nors gal tai vertai nusipelno bausmės, patirto džiaugsmo niekas iš berniūkščio nebegali atimti. Pasiekti tikslą – tai peržengti ribą, iš už kurios nebegalėsi grįžti atgal. Ypač jei tas tikslas ir toji riba – iškultas langas. Vėliau pasidaro labai įdomu žaisti su transporto priemonėmis. Tai bent sensacija būtų, kad perdirbus motorinį dviratį, jis pasiektų 120 km per valandą greitį! Jei nušluostai nosį kitiems greičiausiai važiuodamas, – patiri tikrą kaifą, ir tai be jokių narkotikų!

Šis žaidimas tampa vis rimtesnis ir reikalauja didesnės rizikos. Jaunasis Adomas rizikuoja net savo gyvybe, kadangi ieškoti ribos, iš už kurios nebegrįžtama, jam tiesiog liepia jo vyriška širdis. Lėktuvo išradimas buvo nepakartojamas įvykis vis rimtesnių Adomo žaidimų istorijoje. Tai įgalino jį paleisti skrieti į erdvę bet ką: Žemės palydovus, gyvūnus ir net patį save. Nuolat skriedamas aplink Žemę žmogus gali net toje erdvėje pasilikti. Pagaliau Adomas rado tai, iš kur negrįžtama, kaip atsaką į nuo amžių jame glūdėjusį siekį!

Vis dėlto niekas negali išvengti susidūrimo su riba, kurią peržengus nebegrįžtama amžinai. Ši riba eina per visą žmonijos istoriją ir kiekvieno iš mūsų gyvenimą… Nes vieną dieną mes taip pat nustosime dirbti ar žaisti, mūsų kūnas sustings. Į žvaigždes nebeskrisime, nes būsime grąžinti šaltai ir tamsiai žemei. Gali atrodyti, kad mirtis yra visko pabaiga, galutinis blogis, nes to, kas nesugrąžinama, keliamas siaubas iš mitinės mūsų tėvų praeities atėjo ir į mūsų tikrovę, o tavyje bei manyje esantis Adomas neturi tam atkirčio. Kadangi Adomas negali suvokti tikrosios šio blogio priežasties ir su ja kovoti, jį užplūsta absoliutus liūdesys ir pyktis.

Biblinė Adomo istorija mums kai ką paaiškina apie blogį. Pirmasis mūsų tėvas Adomas buvo atsakingas prieš Dievą už visą žmonijos šeimą. Be jo padarytos nuodėmės pasaulyje nebūtų buvę nei blogio, nei kančios, nei mirties. Be nuodėmės nebūtų buvę liūdesio ir pykčio. Tačiau, kaip jau minėjau, nei liūdesys, nei teisingas pyktis nėra nuodėmė. Prisimink, kaip paprastai reaguoji, kai susiduri su blogiu arba nuodėmės pasekmėmis? Pirmiausiai į blogį reaguoja pati mūsų prigimtis, kuri yra gera, nes Dievo panorėta. Tai, kas įgimta, nėra nuodėmė. Nuodėmė kyla ne iš prigimties, o iš žmogaus širdies. Žmogus netgi gali priešintis savo prigimčiai ar ją žaloti, taip jai nusikalsdamas, tačiau liūdesys ir pyktis yra įgimti, todėl geri.

Kadangi Dievas apsireiškia per žmogaus prigimtį, kurią pats sukūrė, Jis taip pat pasireiškia ir per mūsų liūdesį ar pyktį. Senojo Testamento pasakojimai mums parodo, kaip palaipsniui visos Adomo sūnų ir dukterų istorijos liūdesį ir pyktį Dievas panaudojo savo tiesai apreikšti. Jis išsakė ją žmonėms, taip juos rengdamas susidūrimams su sunkia gyvenimo tikrove.

Galiausiai Jis atsiuntė žmogumi tapusį savo vienatinį Sūnų. Jėzus Kristus yra Dievo žodis, žmogiškąją prigimtį apgaubęs savo neprieinama šviesa. Galutinio pykčio audroje ant kryžiaus Jėzus net prisiėmė mirties tikrovę. Jis perėjo mirties nežinomybę ir iš jos sugrįžo. Mūsų visata Jėzaus žemiškojo gyvenimo pabaigoje pasiekia savo baigtį, o Jo Prisikėlime nuo šiol ji regi svarbiausią tikslą. Per savo mirtį Kristus atsiduoda kiekvienam iš mūsų, atverdamas kelią į amžinąjį gyvenimą.

Visos teisingos pasaulio pažiūros užsibaigia Kristuje, kuris pats yra Tiesa. Jis ne vien tik demaskavo mūsų svarbiausią priešą – šėtoną, bet ir parodė, kaip drauge su Dievu galime jį nugalėti. Mūsų tikslas – susivienyti su dangaus Tėvu. Žemiškoji branda turėtų įgalinti žmogų Adome ir savo protėviuose atpažinti Dievo Tėvo įvaizdį. Jau ir šiandien yra duota dangiška branda – suvokti, kad Kristus yra Dievo Sūnus ir kad Jame yra Visagalis Tėvas.

Koks turėtų būti galutinis Adomo pyktis?

Manau, kad tu bent kiek supratai, ką aš norėjau pasakyti apie pyktį ir apie tai, kaip savo praeityje mes galime rasti didžiausią Adomo pyktį dėl to, kad egzistuoja blogis bei visos jo siaubingos ir chaotiškos pasekmės, ypač dėl to, kad yra mirtis. Kiekvienas vyras kaip tu, kurį aš vadinu Adomu, nes dar turi valios pakeisti savo likimą bei likimą tų, kuriuos myli, tebesinešioja savyje tą labai seną pyktį.

Jei mudu vienija tas pats tikėjimas, manau, galime drauge paanalizuoti Kristaus pyktį. Jeigu mus abu jungia dar ir tas pats pyktis, – tikrai susikalbėsime. Jei abu piktinamės, kad žmonės negerbia tiesos, kurią privalėtų gerbti, – jau esame vienijami tos pačios, vienatinės Tiesos. Todėl pabandysiu tau atskleisti savo paslaptį, koks man atrodo Jėzaus pyktis. Evangelijose apie jį kalbama nedaug, o Apreiškime šv. Jonui – nuolat.

Per šventą pyktį Jėzus mums patiki pačią didžiausią savo paslaptį – meilę savo Tėvui. Jeigu mudu išvysime šią paslaptį kaip žaibą, nuo šiol būsime suvienyti galutinės ir amžinos Tiesos. Tas, kuris priima Jėzaus paslaptį, jau yra ant Tėvo namų slenksčio. Jis susiliečia su visagalio Dievo tikrove ir pradeda gyventi pažadu, kad vieną dieną ir mes siela bei kūnu būsime įtraukti į nepasiekiamą Gyvojo Dievo šviesą.

Tarp kitko, toje amžinojoje šviesoje mes išvysime ir meilę, kurios skatinamas rašau šiuos laiškus, ir tai, kas juose buvo teisinga ir kas galbūt ne visai teisinga ar nepakankamai tikslu. Iš anksto žinau, kad mano laiškai nebus tobuli, nes juos rašau greitomis. Tačiau jaučiu, kad privalau skubėti, nes šiuo laiku aplinkui pastebiu tam tikrą keistą reiškinį, panašų į pyktį, nors iš tiesų tai nėra pyktis. Juokaudami ar būdami rimti, vengdami sunkumų ar, priešingai, su jais kovodami, vyrai elgiasi kažkaip keistai – jų elgesyje visiškai nebėra tikro pykčio.

Atrodo, kad vyrą apima naujas, labai gilus ir jį palaužiantis liūdesys, nuo kurio stengiamasi sprukti, savo pabėgimą maskuojant tūkstančiais paviršutiniškų užsiėmimų, nes bijoma prisipažinti sprunkant! Tikiuosi, kad šis Adomą apėmęs liūdesys bus galutinis, nes jis net nebesukelia tikro ir teisingo pykčio. Nenoriu tavęs gąsdinti, bet atvirai kalbant, manau, jog tai yra ženklas, kad Jėzus netrukus sugrįš.

Pabandykime įsigilinti į šį naują Adomo pyktį, kuris yra kitoks, nei tas, kurį sukelia mirties egzistavimas. Suprantama, abiem atvejais Adomas nieko negali paaiškinti. Mirtis jam kelia tylų, gilų tėvo pyktį, o naujasis liūdesys atrodo nesukeliąs nieko arba bent jau tikro pykčio, kuris liudytų tiesą. Būtent čia didžiausia bėda – nebėra pykčio, nes nebėra tiesos. Mus supantis pasaulis tapo antitiesa, turinčia dvejopą – melo ir absurdo – išraišką. Reikia nuolat saugotis melo, veidmainystės ir išdavystės, nes, vargu, ar kas nors šiandien dar suvokia, kas yra garbė. Kadangi niekuo nebegalime pasitikėti, mūsų žemiški ryšiai apsiriboja nedideliu draugų arba tėvų ratu. Kartais ši chebra taip užspaudžia, kad nebegalime laisvai veikti. Nors šeima savotiškai saugo, ir tarp chebrantų išdavystė yra kasdienis dalykas, nes visur vertinami tiktai pinigai. Kad jų įgytų, ir jauni, ir subrendę vyrai pasirengę meluoti, išduoti ar net žudyti. O jų turėdami, pinigus švaisto tuštiems ir absurdiškiems užsiėmimams ar kaupia turtus. Bet iš esmės tai irgi tėra tik sprukimas.

Yra daugybė būdų pabėgti, kad nematytum antitiesos ir neprivalėtum ant jos supykti. Vieni subobėja, kiti, atvirkščiai, – tampa aklai agresyvūs. Bobiškumas sudėtingesnis, kur kas paprastesnis užsiėmimas – muštynės. Galima sprukti ir prie televizoriaus, kuris mus įtikina neteisingai, kad mes labai daug pamatėme ir supratome. Jeigu tikrovė mus pernelyg skaudina, visada galime rasti priebėgą vaizduotėje, didvyriškai kaudamiesi su kompiuterio personažais, žiūrėdami filmą arba vartodami narkotikus. Trumpai sakant, aplinka mus užtvindo vilionėmis, kad pabėgtume nuo tikrojo pykčio. Šis vilionių tvanas skandina ir gesina tikrąjį didvyriškumą. Tokiose sąlygose tik šventasis gali elgtis didvyriškai.

Todėl užtikrinu tave: rytoj supykti tesugebės tiktai šventieji, nes šventumas bus vienintelis didvyriškumas! Kiti ir toliau dangstysis antitiesa vietoj to, kad su ja kovotų. Jie neišdrįs supykti ir susikauti dėl tiesos. Vis dėlto nuolat sukdamiesi ratu melo ir absurdo kupiname pasaulyje nuo netiesos jie nepaspruks.

Jau šiandien kai kam tą sprukimą nutraukia netikėti ir rūstūs išbandymai. Staiga žmogus atsiduria ties gyvybės riba, pvz., kalėjime. Nevilties ir melo sukelta įtampa iš esmės čia tokia pat, kaip ir laisvame pasaulyje, išskyrus tai, kad yra tūkstantį kartų stipresnė. Kalėjimo gyvenimo aplinkybės kiekvienam pažadina instinktą išlikti. Šiame instinkte yra tiesos sėkla. Noras išlikti kalėjime gali padėti atsiverti Tiesai. Kai kas tyčiojasi iš Dievą įtikėjusių kalinių, sakydami, kad jie tai daro iš silpnumo. Aš sakau: ne! Atsivertimas – tai malonė, duota kaip atsakas tikrovės pripažinimui. Tikintis žmogus nenori likti atbukusiu gyvuliu, jis ieško Tiesos.

Jeigu tu pradėjai gerbti tiesą, kad suvoktum tikrąjį pyktį, nesvarbu, kur – kalėjime ar laisvėje – esi, mes galėsime kartu pažvelgti į akis tam keistam liūdesiui, kuris neduoda ramybės Adomui, bandydami suvokti, koks turėtų būti galutinis šio liūdesio sukeltas pyktis.

Pirmiausia palyginkime netiesos sukeltą naująjį liūdesį su didžiausiu Adomo liūdesiu dėl to, kad yra mūsų žemiškąją egzistenciją užbaigianti mirtis. Mirtis naikina mūsų kūną, sielai atverdama kelią į nežinomybę. Netiesa veikia kitaip. Ji suardo visus žmogiškus ryšius ir santykius: su artimaisiais, draugais, vyresniaisiais ir pavaldiniais, su pačiais savimi ir… su Dievu. Todėl susidūręs su melu Adomas jaučiasi siaubingai vienišas. Netiesa mirtinai žeidžia mūsų dvasią ir prigimtį. Nors siela ir išlieka savajame kūne, tačiau patiria siaubingą liūdesį. Kas gali pakelti šią baisią netiesos sukeltą vienatvę, kurioje kankinasi mūsų siela?

Visuose karuose, tarp tautų kilusiuose iš baimės, liūdesio ar visiškai teisėto pykčio, vyrai bent jau žinojo, kas yra jų priešai ir kas draugai. O netiesa suardo bet kokią kalbą, su draugais ir priešais. Mes nebesuvokiame, kas iš tiesų yra mūsų priešai. Ir ką reikia ginti? Kur draugai, kuriais galima pasitikėti? Dėl kokių priežasčių dar verta rizikuoti gyvybe? Kaip atsilaikyti prieš absurdiškų vilionių tvaną? Koks yra paslėptas norinčio mus suvedžioti didžiojo priešo veidas? Adomas iš viso nebeturi regimo priešo, į kurį galėtų nusitaikyti.

Tad koks turi būti jo atsakymas, jo teisus ir šventas pyktis dėl šlykštaus melo ir tokio iškrypimo, kaip netiesa? Jeigu tas klausimas kyla ir tau, vadinasi, iš tiesų metas pasigilinti, koks yra galutinis Kristaus pyktis šv. Jono Apokalipsėje.

Iki kito laiško. Telaimina tave Dievas.

Vertė Jūratė Grabytė

Bus daugiau

Pagrindinėje nuotraukoje – Vaidoto Kvašio ofortas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *