Kokias galimybes egzistuoti turi nepriklausoma žiniasklaida? Tokia, kuri ieško tiesos, lieka nešališka ir iš tiesų rūpinasi visuomenės informavimu, o ne tik bando įtikti savininkams, mecenatams ar rinkti paspaudimų skaičius, kuriems turinys nėra itin svarbus. Ar tai kurti gali tik išsilavinę, protingi ir pasišventę žmonės, tikintys idėją ir sutinkantys dirbti be tokio užmokesčio, kokio nusipelnė? Ar tokioje žiniasklaidoje gali atsirasti vietos norintiems augti, tobulėti profesiškai ir tuo pačiu prisidėti prie pokyčių visuomenėje, kurie nebūtų politiškai motyvuoti? Tai klausimai, kurie savaime yra labai sudėtingi ir verti diskusijų.

Bet viskas tampa dar gerokai sudėtingiau, kai kalbame ne apie demokratiškas vakarų visuomenes, bet apie valstybes, kuriose žodžio laisvė nėra itin vertinama, o žurnalistų darbui taikomi specialūs ribojimai ir draudimai.

Šiuo atveju – apie Rusiją.

Pagal žiniasklaidos laisvės indeksą (Press Freedom Index) 2019 metais, Rusija užėmė 149  vietą iš 180. Toks indeksas skaičiuojamas kasmet, inicijuojant „Reporters without borders“ nevyriausybinei organizacijai. Šis indeksas skaičiuojamas atsižvelgiant į regiono žiniasklaidos pliuralizmą, nepriklausomumą, teisinę situaciją žurnalistų atžvilgiu bei jų darbo sąlygų pavojingumą. Bet verta pabrėžti, jog toks indikatorius nedemonstruoja pačios žiniasklaidos kokybės konkrečiame regione.

Rusijos vieta sąraše pasislinko dar labiau žemyn po 2014 metais prezidento pasirašyto įstatymo, kuriuo valdžia stipriau sugriaužė kumščiuose visus medijų kanalus. Įstatymu buvo apribotos teisės užsienio akcininkams turėti tik iki 20 procentų Rusijos žiniasklaidos priemonės akcijų. Tai suteikė daugiau galimybių Rusijos valdžiai prižiūrėti ir reguliuoti žiniasklaidą, neleisti nepatogioms tiesoms išlįsti į paviršių.

Vladimiro Putino režimo valdomoje Rusijoje žodžiai „žiniasklaida“ ir „propaganda“ dažnai yra neatsiejami. Diktatoriškas prezidento valdymas nepalieka daug erdvės jį kritikuojantiems. O ir už nesibaigiančią kritiką neretai tenka sumokėti net ir savo gyvybe.

Nužudytų žurnalistų portretai „Novaja Gazeta“ redakcijoje.

Grėsmės, susijusios su žurnalisto darbu Rusijoje, žinomos dar nuo ankstyvųjų 1990 metų, kai buvo susidorota su žurnalistais, informavusiais visuomenę apie situaciją Čečėnijoje, organizuotą nusikalstamą veiką ir susijusius įtakingus asmenis. Pasak nevyriausybinės Jav organizacijos Committee to Protect Journalists , nuo 1992 m. buvo nužudyta 50 žurnalistų dėl jų profesinės veiklos Rusijoje. 1992–2006 m.  periodu Rusija užėmė trečiąją vietą pavojingiausių valstybių žurnalistams sąraše. Organizacija užfiksavo 1993–2000 m. dar 30 susidorojimų su žurnalistais, dar 20 nuo 2000 metų. Vidiniai Rusijos šaltiniai teigia, kad tokių nužudytų būta dar gerokai daugiau. Kasmet Gruodžio 15 d. minima atminimo nužudytiems žurnalistams diena.

Susidorojimų su žurnalistais padaugėjo po Anos Politkovskajos nužudymo 2006 m. Maskvoje. Ji buvo žurnalistė, kritikavusi Rusijos veiksmus Čečėnijoje. Nušauta savo laiptinėje. Jos mirtis sukėlė didelę kritikos Rusijai bangą iš Vakarų.

Committee to Protect Journalists teigia, kad šiuo metu Rusija žurnalistams yra net pavojingesnė nei buvo šaltojo karo metu. Tik Irakas ir Alžyras aplenkia Rusiją, kalbant apie pavojus, tykančius žiniasklaidos atstovų. Be minėtų nužudymų, daug žurnalistų susidūrė su užpuolimais, grasinimais ir šmeižtu. Taipogi, užsienio žurnalistams ne kartą buvo neleista atvykti į šalį.

Rusijos Konstitucijoje teigiama, kad žiniasklaidai turi būti garantuojama laisvė, o cenzūra neleidžiama. Vis tik Rusijos valdžia kontroliuoja visuomenę, pasitelkdama griežtus įstatymus, draudimus žiniasklaidai ir pasitelkdama propagandą bei gąsdinimus.

Tokioje erdvėje nuo 1993 metų egzistuoja nepriklausomas opozicinis leidinys „Novaya Gazeta(Новая газета), žymus savo kritika valdžiai ir atliekamais žurnalistiniais tyrimais. Nuo 2001 m. buvo nužudyti šeši leidinyje dirbę žurnalistai, įskaitant  Yury Shchekochikhin, Anna PolitkovskayaAnastasia Baburova.

Ana Politkovskaja

Šių metų „Nepatogus kinas“ festivalyje dokumentinį filmą Novajapristatė  jaunas režisierius Askold Kurov. Jis pusantrų metų filmavo  „Novaja Gazeta“ redakcijos kasdienį darbą, sunkumus ir džiaugsmingas akimirkas, su kuriomis tenka susidurti čia dirbantiems žurnalistams  Viena iš ašinių filmo figūrų – nuo 1995 iki 2017 m. vyr. redaktoriumi buvęs Dmitry Muratov.

Redakcijoje klesti demokratija, kas keletą metų darbuotojai balsuodami perrenka naująjį vadovą. Filmas baigiasi 2017 m.  rinkimais, kuriuose ilgametis vyriausias redaktorius Dmitry Muratov nusprendė nebekandidatuoti. Jo pareigas perėmė Sergey Kozheurov, kuris vadovauja leidiniui iki šiol.

Kaip tokia žiniasklaidos priemonė vis tik gali egzistuoti? Dmitry Muratov teigė, jog didžioji dalis „Novaja Gazeta“ akcijų priklauso pačiai redakcijai, žmonėms. Nėra savininko, kuris galėtų uždaryti leidinį ar savo nuožiūra keisti vadovybę. Taip pat prisideda rėmėjai, palaikantys leidinio skleidžiamas idėjas, aukoja patys skaitytojai.

O ir tokiam leidiniui valdžia vis tik leidžia egzistuoti, nes nori sukurti demokratijos bei žodžio laisvės iliuziją, o tuo pačiu jiems svarbu žinoti, ką mąsto opoziciją. Žinoma, kad laikraštį „Novaja Gazeta“ privačiai prenumeruoja ir pats Rusijos prezidentas.

„Novaja gazeta“ logotipas

Vis tik paprasta nėra. Per redakcinius susirinkimus, įjungiamas įrenginys, blokuojantis ryšį, idant neveiktų visos pasiklausymo sistemos. Taip pat ne kartą redakcijai teko patirti kibernetines atakas, įsilaužimą į darbuotojų privačias paskyras, elektroninio pašto dėžutes. Taip pat su laiškais gaunama galimai pavojingų medžiagų, dėl kurių kviečiamos specialiosios tarnybos. Tai iššūkiai, su kuriais „Novaja Gazeta“ tenka susidurti nuolatos.

Filme parodoma dar viena iškilusi problema su uzbekų žurnalistu, turėjusiu palikti Uzbekistaną dėl to, kad jį sekė uzbekų slaptosios tarnybos, Ali Feruzu. Jis keletą metų gyveno Maskvoje ir talkino „Novaja gazeta“ leidiniui. Staiga jis buvo suimtas, buvo ketinama jį grąžinti į gimtinę, kur jis būtų žiauriai kankinamas ir greičiausiai nužudytas. „Novaja gazeta“ žurnalistai organizavo protestus, ieškojo pagalbos ir galiausiai išsikovojo teisę Ali Feruzui išvykti į trečiąją šalį – po metų Maskvos izoliatoriuje, jis išvyko gyventi į Vokietiją.

Kadras iš filmo Novaja

Taip pat, per filmavimo laikotarpį, redakcijai Čečėnijos valdžia paskelbė džihadą, siekį susidoroti. „Novaja gazeta“ buvo vieninteliai, kurie publikavo tyrimą apie homoseksualų medžioklę Čečėnijoje, kur šimtai žmonių buvo suimti, kankinti ir net žudomi vien dėl įtarimo, jog jų seksualinė orientacija nėra tradicinė.

Ankstesnis režisieriaus filmas buvo apie ukrainiečių režisierių Olegą Sencovą, kuris buvo suimtas Kryme ir kalėjo 5 metus Rusijos kalėjime. Vienintelis laikraštis, kurį jis skaitė ir pasitikėjo, buvo būtent „Novaja gazeta“. Režisierius išdavė, jog šiuo metu stato naują filmą taip pat apie Olegą Sencovą.

Režisierius Askold Kurov, paklaustas, ar nebijo kurti tokius filmų, atsakė, kad kartais būna baisu. Bet stebint drąsius žmones, įgauni drąsos.  „Novaja gazeta“ dirbančius žurnalistus jis vadino atsidavusiais herojais, turinčiais aiškius principus. Kad dirbtum tokį darbą tokiomis sąlygomis, turi būti visiškai pasišventęs ir tikintis vykdoma misija ir jos reikšme. Redakcijoje kabo nužudytų kolegų portretai, primenantys tiesos kainą.

Rusijoje šį filmą pasisekė parodyti vos tris kartus. Egzistuoja labai daug keistų draudimų, cenzūruojančių filmus ar kitus kūrinius, rodomus plačiajai visuomenei Rusijoje. Bet dokumentinis filmas rodomas tarptautiniuose festivaliuose su angliškais subtitrais. Planuojama jį nemokamai patalpinti į internetinę erdvę, kad kuo daugiau žmonių galėtų jį pažiūrėti.

Parengė Dominyka Navickaitė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *