Klevų žiedų šviesa krinta pro pravirą chemijos kabineto langą. Pamoka. Man penkiolika, o mano mylimajam – aštuoniolika. Ir jis jau subrendęs ginti Tėvynę. Šiandien jį išlydi į „armiją“. Eina 1972-ieji. Tėvynė – Tarybų sąjunga, o armija – sovietinė. Į kurį tos plačios Tėvynės kraštą jį išveš – nežinia. Nematysiu jo dvejus metus… Apie mano jausmus jis net nenujaučia – jie taip gerai paslėpti, kad net artimiausia draugė nustebtų sužinojusi.
Po pamokų einame tvarkyti karių kapinaičių – artėja gegužės 9-oji, Pergalės diena. Apie šios pergalės prasmę dar esame per jauni samprotauti, juolab, kad žinome tik vieną tiesos pusę. Kariai – tarybiniai, suprask –rusai. O kur palaidoti jų priešai vokiečiai? Kur juos užkasė? Apie Lietuvos partizanus nekalbama, „miškinių“ kapų nėra. Kol kas jų kapavietės – pamiškėse, šuliniuose, grioviuose… Juos laidos tik po trisdešimties metų…
Tarybinių karių kapinaitės – miestelio centre, trikampėje aikštelėje. Iš visų pusių eina keliai, o jie guli po nuleista paminklinio kario vėliava. Lentelėse – žuvusiųjų pavardės. Krito, vaduodami miestelį iš fašistinių okupantų. Šia tiesa būsime „maitinami“ penkiasdešimt metų. Vokiečiai – blogiečiai, rusai – geriečiai. Taip vaikai kieme pasiskirsto komandomis ir žaidžia karą. Filmai, beje, visai neblogai režisuoti ir finansuoti, ir gerų aktorių vaidinami (vien ko vertas filmas „Penkiolika pavasario akimirkų“ su Viačeslavo Tichonovo suvaidintu Štirlicu!), skiepijo naivių mergaičių ašaromis aplaistomus „patriotinius“ jausmus.
Iš besikalančios šviežios žolės graibstau pernykščius lapus, o mano skruostais ritasi ašaros. Nusišluostau slapčia: dar kas iš klasiokų pamanys, kad verkiu tų ruselių, ims erzintis. Raudu savo mylimojo: o jei žus, o jei parveš cinkuotame karste? Tokių atsitikimų būdavo, nedažnai, bet būdavo. Nė vienas neišėjo savo noru. Šitie, po pergalinga vėliava gulintys, irgi buvo apraudoti motinų ir mylinčių merginų. Gal jos niekad ir nesužinojo apie mažą panemunių miestelį, kur guli jų brangių žmonių kauleliai?
Motiniško skausmo dar nepažįstu, tik matau, kaip mama, išleisdama brolį į armiją, grąžo rankas. 1975-ieji. Pavasaris. Žydi ievos. Nelinksmai užstalėje dainuoja išlydintieji – lyg į rekrūtus išleistų. Mama neverkia – visos neišverktos ašaros akmeniu gula ant jos širdies. Jei verktų, broliui būtų dar sunkiau. Buvome girdėję apie „dedovščiną“ armijoje, apie Afganistaną taip pat…
***
Serediškiai paminklo kariui nenugriovė. Ant karių kapų dabar nežydi gėlės kaip mano jaunystės metais, bet žolė nupjaunama, lapai išgrėbstomi. Senieji gyventojai su šiuo paminklu susigyvenę. Magėtų paklausti, ką jis jiems reiškia. Nujaučiu, kad nesuprastų, apie ką aš čia… Jaunimui, kurio miestelyje likę nedaug, jis nieko nereiškia. Jokia penkiolikmetė prie jo turbūt nebeverkia, nes nėra mačiusi filmų apie karą, nes jos vaikinas nebuvo išsiųstas į Afganistaną.
Prisiminiau vienoje konferencijoje girdėtus profesoriaus Kęstučio Skrupskelio pamąstymus apie statomus ir griaunamus paminklus: „Kuriant simbolius, istorija nėra svarbi (turima omenyje istorinė tiesa), žmonės į paminklus reaguoja savaip. Paminklai yra tam tikri simboliai. Kokia prasmė jiems suteikiama, priklauso nuo laikmečio“. Kadangi kaip tik tuo metu buvo svarstomas paminklo rašytojui Petrui Cvirkai likimas, profesorius K. Skrupskelis įžvalgiai pastebėjo, kad kiekvienas laikmetis į tą patį paminklą žvelgia (ir vertina) visai kitaip, įdėdamas tą prasmę, kuri yra aktuali tuo metu. Carienės Jakaterinos paminklas, stovėjęs Vilniuje prie Katedros, dabar tebūtų istorijos priminimas, o ne carinės valdžios simbolis. Ko gero, būtų įdomus akcentas, primenantis jos ryšį su Lietuva…
Grįžtu prie kario paminklo Seredžiaus miestelio „vaduotojams“. Tik vieną kartą simbolis buvo išniekintas – užpiltas Ukrainos vėliavos spalvos dažais, taip išreiškiant nepritarimą Rusijos vykdomiems veiksmams Ukrainoje. Kas tai – protestas ar paprasčiausias vandalizmas? Kas į šį aktą turėtų sureaguoti ir kokiu būdu? Kas tie kareivėliai, gulintys gražioje Dubysos ir Nemuno santakoje, – okupantai ar motinų neapraudoti sūnūs, priversti eiti į karą? Kokią žinią paminklas skleis ateinančioms kartoms?
Rašydama apie kario „vaduotojo“ (manau, kad jie buvo tuo įsitikinę!) skulptūrą panemunių miestelyje, mąstau apie paminklą partizanams Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Kokią prasmę jis turės mūsų vaikams ir anūkams: istorinę, meninę, patriotinę? Ko gero, tai priklausys ne vien nuo skulptūros meniškumo, bet – daug labiau – nuo asmenybės empatiškumo ugdymo.
O taip pat ir nuo istorijos pateikimo: kokį partizano paveikslą kurs mokykla, kino filmai, knygos.
Ir po daugelio metų atsiras „teisuolių“, teigiančių, kad partizanai viso labo slapstėsi miškuose bijodami atsakomybės, nes dalyvavo šaudant žydus, kad ne vieno rankos suteptos nekaltų žmonių krauju, todėl neverti atminimo lentelių… Prisiminiau drąsius Karakorskio žodžius: „Leiskite mums turėti savo niekšus, mes juos nubausime. Bet nemeskite kaltės visai tautai“. Jokia tauta negali būti pasmerkta už saujelės išgamų nusikaltimus. Joks išsivadavimo judėjimas negali būti matuojamas pagal pavienius žiaurius nusikaltimus .Paminklai statomi idėjai. O jų kūrimas ir griovimas yra mūsų valstybės „sveikatos“ patikrinimas. Žmogiškumo patikrinimas. Lai žydi klevai visiems – ir nugalėtojams, ir nugalėtiems…
