„Pavargau savęs gailėti“ – taip dažnai skundžiasi nepatenkinti, pavargę ar sunkumų kamuojami žmonės. Gal gailėtis savęs ar kito – išties varginantis ir neigiamas jausmas? Ką apie taip mano geštaltinės psichologijos srities specialistai?

Jei pasiknaisiotumėte internete, atrastumėte daug karčių žodžių apie gailestį. Štai keletas sužvejotų minčių: „Gailestis žemina tą, kurio gaili“ arba „Gailestis sau neleidžia tobulėti ir niekuo nepadeda ieškant išeities“, arba „Vietoj to, kad gailėtume, geriau jau iš tikrųjų padėtume žmogui“, arba net „Gailestis skatina žmogų ir toliau likti silpnam bei niršti, koks „vargšas ir nelaimingas esu“.“

Iš neigiamų konotacijų galima daryti išvadą, jog šį žodį esame pernelyg linkę susieti su giminingais žodžiais „įgelti“, „geluonis“. O kaip pavadinsime žmogų, kuris nemoka gailėti? Negailestingas? Skamba keistai… Tad kodėl gailestis taip dažnai sukelia diskomfortą, pažeminimą? Juk su šiuo žodžiu siejasi ir kitokios konotacijos bendrašakniai žodžiai „gaila“, „gailestingumas“, „pasigailėti“…

Man šis žodis tiesiogiai siejasi su fiziniu kontaktu, švelniu apkabinimu ir glostymu. Kai mano dukra, nukritusi nuo dviračio, verkia, nes užsigavo ir jai skauda – mano širdis spurda iš gailesčio ir reikalauja apkabinti, priglausti, tiesiog būti šalia to, kuriam skauda, kada jautiesi bejėgis.

„Apgailėtinu“ žmogus tampa ne dėl gailesčio. Ką reiškia „apgailėtinas“? Žodynuose atrasite tokius apibūdinimus: bjaurus, niekingas, menkavertis. Jeigu gailite verkiančio vaiko, kažką svarbaus pametusio ar prisispaudusio pirštus, – darote tai todėl, kad jis bjaurus, niekingas? Juk jo gaila?

Kartą mes su šeima ėjome namo ir mums iš paskos pradėjo sekti mažas šuniukas. Ryškiai benamis, jis bėgo mums iš paskos, juokingai šokinėdamas ir švytuodamas uodega. Dukra ėmė jaudintis, ir man pačiam buvo gaila šio mažylio, tačiau mes nesiruošėme turėti šuns. Tad ėjome toliau, o jis – bėgo greta, ir gana ilgai, turiu pripažinti…

Gaila šio šunelio, o ne „užjaučiu“. Kitas svarbus dalykas: savo gailesčio ar nepaverčiau veiksmu „paimti jį į namus“, nes nebuvau pasirengęs juo rūpintis.

Taigi, gailestis – tai jausmas, nukreiptas į tą, kuris konkrečiu metu išgyvena skausmą ir neturi galimybių susitvarkyti su šiuo „trūkumu“. Gailestis gali būti žaibiškas – kaip reakcija į staigų skausmą (išgriuvau, susitrenkiau, užsigavau). Akivaizdu, kad greičiausiai šių jausmų kyla santykiuose su vaikais ir gyvūnais, tačiau ir bet kuris suaugusysys gali staiga atsidurti keblioje padėtyje, ir kaip tai žuviai, išmestai ant kranto, gali tapti sunku grįžti atgal į vandenį. Žinoma, tai nutinka rečiau, bet visgi – nutinka.

Gailėdamas kito, gali tapti laikinu ramsčiu, padedančiu išgyventi visiškos nevilties ir bejėgystės momentą. Tačiau šiame momente glūdi ir labai svarbus pusiausvyros elementas, kurio pažeidimas priveda iki nemalonių jausmų atsiradimo: susierzinimo, neapykantos, nejautrumo, pykčio.

Ar kada nors stebėjote, kaip mamos ramina savo mažuosius? Kažkurios glosto galvą, nugarą ar pečius, ir ramina žodžiais „suprantu, kaip tau skauda“, „tau greit palengvės, praeis“. O kažkurios mamos ima vaikui kalbėti apie jo bejėgiškumą: „oi tu mano nelaimingasis“, „vargšelė mano“, „kodėl tokia nerangi“, „visas į tėvą, išsižiojęs, kerėpla…“

Ar jaučiate skirtumą tarp pirmųjų ir antrųjų žodžių? Pirmuoju atveju vaikui padedama išgyventi skausmą, padedama emocionaliai, nesistengiant fokusuoti dėmesio į jo bejėgiškumą. Tai artima užuojautai – išgyvenimui, susijusiam su neįmanomybe kažką pakeisti ar pataisyti. „Tu išgriuvai, tai labai nemalonu, tačiau nieko baisaus nenutiko, skausmas greit praeis – viskas bus gerai“.

Antruoju atveju vaikui pranešama, kad jis bejėgis, nevykėlis, ir kad kažin ar galės kažką padaryti geriau. Tokią gailesčio formą vaikas dažnai tiesiog nesusimąstydamas „praryja“, o štai suaugusiuosius ji erzina.

Taip, naudojantis kito žmogaus gailesčiu, galima ir parazituoti, tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, kai abi pusės sutinka tame dalyvauti. „Bejėgis“ visomis išgalėmis demonstruoja, kad neturi jėgų, o „gailestingasis“ nuoširdžiai tiki, kad nelaimingasis išties neturi jokių galimybių kažką keisti. Taip atsiranda „meilė iš gailesčio“, kuri, iš esmės, tampa meile sau jaustis stipriu šalia bejėgio.

„Aš be tavęs negaliu gyventi“ – klasikinė manipuliacinė frazė. Tačiau tai tokia maloni frazė tiems, kuriems vienintelė galimybė išgyventi pilnatvę – tai papildyti kažką kitą. Bet toks gailestis-priklausomybė neturi jokio resurso – tam, kuris gaili, kito bejėgystė savaime yra resursas pačiam išgyventi. Šiame santykyje nėra siekio reikiamu momentu pasidalinti savo stiprybe, šiame santykyje – viso labo tarpusavio parazitavimas bendrose silpnybėse.

Jei meilė – tai gailestis, tai tokia meilė gali tęstis tik iki to momento, kai „mylimasis“ atsistos ant kojų. „Jis/ji be manęs prapuls!“ – ir tada darome viską, kad jis/ji niekada nesugebėtų pakilti, nes juk tada baigsis „meilė“.

Yra dar viena manipuliacija – „man jūsų gaila“. Tai viso labo tuščiažodžiavimas, kuriame nėra jokio realaus noro būti atrama tam, kurio „gaila“.

O štai gailestis sau – išties keistas išgyvenimas. Tu priimi savo bejėgystės ir negebėjimo kažką pakeisti faktą, ir tuo pačiu stengiesi šioje būsenoje būti sau atrama. Uždaras ratas: bejėgystė – bandymas laikytis – nesėkmė – bejėgystės ir beviltiškumo stiprėjimas.

Šiuo atveju tiesiog bandai sau daryti tai, ką norėtum, kad atliktų kitas. Gailestis sau – užslėptas prašymas kitiems palaikyti ir padėti, nes kažkodėl neišeina to pasakyti tiesiogiai. Kartais – iš baimės suvokti savo silpnumą, atrodyti „apgailėtinam“, o kartais – iš baimės būti atstumtam, neišgirstam.

Taigi, gailestis – tai emocinis atsakas į kito skausmą, su kuriuo kenčiantysis negali susitvarkyti (dėl to, kad neturi patirties arba jėgų). Raktinė čia – reali arba nujaučiama kito bejėgystė. Gailestis kaip jausmas – laikinas reiškinys, susijęs su konkrečia situacija, suteikiantis galimybę tam, kurio gailima, atsiremti į kitą, kad atgautum jėgas ir vėl pakiltum.

Veikimas iš gailesčio – tai visada savo jėgų (emocinių ir fizinių) perdavimas kitiems žmonėms, ir esama situacijų, kai tai ne šiaip sau neįmanoma, o net nebūtina. Kita vertus, tokia būsena negali tapti ilgalaike. Santykiai, kurie remiasi gailesčiu, neišvengiamai atveda iki tarpusavio priklausomybės-parazitavimo, kai vieno silpnybė tampa kito stiprybės sąlyga.

Pozityviąja prasme – tai galimybė dovanoti save, tapti laikina atrama tam, kuriam sunku. Negatyviąja prasme – apribojimas ar slopinimas tiek kitų žmonių, tiek savęs: visos jėgos skiriamos ne savo paties gyvenimui.

Gailestis kaip jausmas pats savaime dėl to nėra kaltas, kaip ir kiti „negeri“ jausmai. Gailestis tampa nepriimtinu jausmu pasaulyje, kuriame bejėgiškumas ir silpnumas, nepaisant konteksto ir situacijos, yra vertinami kaip gėdingas trūkumas.

Parengta pagal psychologies.ru

 

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *