1939 m. spalio 27 d., lygiai prieš 80 metų, Klaipėdos vokiečio liuterono ir katalikės lietuvės šeimoje gimė Hermanas Jonas Šulcas – Lietuvos kunigas salezietis, misionierius, globos namų, amatų mokyklos ir gimnazijos Ruandoje ir Jaunimo sodybos Kretingos r., Kėkštų kaime, steigėjas.

1945 metų kovo mėnesį, artėjant Antrojo pasaulinio karo frontui ir šeimai traukiantis nuo artėjančios Raudonosios armijos, kunigo tėvas žuvo apšaudymo metu. Likusi našle, mama su šeima apsigyveno Liuneburge (Vokietijoje). Būsimasis kunigas lankė Vasario-16 osios gimnaziją Hiutenfelde. Nenorėdamas „būti pašalintas dėl neramaus būdo“, persikėlė į Saleziečių berniukų gimnaziją Italijoje. Vėliau H. J. Šulcas baigė pedagogiką ir filosofiją Salesiano institute ir įgijo teologijos licenciato kvalifikaciją. 1968 metais buvo įšventintas kunigu.

1969–1971 metais dirbo Vasario 16-osios gimnazijos (Vokietijoje) kapelionu, bendrabučio vedėju ir sporto mokytoju. Saleziečiams perėmus misiją Brazilijoje, 1971–1975 metais ten ėjo vikaro pareigas, o San Paule dirbo su jaunimu.

Apie pašaukimo kelią

Pasakodamas apie kunigystę, kunigas ne kartą yra minėjęs apie padūkusį savo būdą, nenorą mokytis ir visokias vaikystėje iškrėstas išdaigas. Mokydamasis Vokietijoje, sako, tikrai neturėjęs minčių apie kunigystę. O ir pas seleziečius į Italiją išsiųstas mokytis tesvajojo, kad ten galės visą laiką žaisti futbolą ir kuo mažiau mokytis.

„1954 m. man buvo septyniolika. Pastebėjau, kad buvo toks kunigas, kuris vyresniuosius berniukus dažnai pasikviesdavo pokalbių. Vieni norėjo stoti į jaunokyną, kiti – į seminariją. Pirmąkart galvojau tapti kunigu, kai buvau vaikiukas klapčiukas. Iš įdomumo. O dabar galvojau, kodėl manęs nešaukia, maniau, kad būtų įdomu su juo pasikalbėti. Vieną dieną pasišaukė ir, kadangi po metų jau turėjau baigti šitą mokyklą, klausė, ar aš žinau, ką po to darysiu. Aš galvojau, kad gal grįšiu į Vasario 16-osios gimnaziją, nes čia buvo tik šešių klasių progimnazija. O jis manęs tada paklausė, ar aš norėčiau tapti kunigu. Aš nedrįsau apie save taip galvoti. Buvau toks išdykęs, man sakė, jog mane siųs į pataisos namus. Man būtų patikę būt kunigu, bet nedrįsau taip galvoti. Labai džiaugiuosi, kad jis manęs to paklausė. Širdyje juk glūdėjo toks noras.“

Misionierystė… Ruandoje

Nuo 1978 metų H. J. Šulcas – misionierius Ruandoje, Mušos kaime, esančiame už 60 km nuo sostinės Kigalio. Pramokęs vietos kalbos ir pradėjęs misionierišką veiklą, o dažnai tapdamas ir mediku, nes krašte medicina nėra išplėtota, čia tapo populiarus. 1982 metais įsteigė Jaunimo sodybą ir mokyklą, į kurią vaikai iš tolimesnių kaimų pėsčiomis vaikščiojo net iki 20 km. Tačiau 1994 metais prasidėjo Ruandos genocidas. Per 100 dienų beveik tris kartus plotu už Lietuvą mažesnėje Ruandoje buvo išžudyta iki milijono gyventojų. Žuvo ir didžioji dalis Jaunimo sodybos vaikų. Mačetėmis ir peiliais nužudyti vaikai, kuriuos H. J. Šulcas Nepriklausomybės pradžioje buvo atsivežęs ir į Lietuvą. Iš visos sodybos gyvi liko tik 12 vaikų. Pats kunigas žiauraus likimo išvengė, bet buvo persekiojamas. Jį išgelbėjo Jungtinių Tautų kariškiai, priėmę į tanką. Kuriam laikui turėjęs palikti Ruandą, kunigas gyveno Vokietijoje. Po dvejų metų, 1996-aisiais, grįžęs į Ruandą ir surinkęs padėjėjus, atstatė Jaunimo sodybą našlaičiams vaikams, kurių tėvai buvo išžudyti per genčių tarpusavio karus ar mirę iš bado. Sodyboje nuolat gyvena apie 200 našlaičių nuo 2 iki 22 metų. Čia yra įsteigta amatų mokykla, o 2002 m. atidaryta ir gimnazija, kurioje mokosi iki 400 vaikų iš aplinkinių vietovių, netgi sostinės senatorių bei diplomatų vaikai.

Misionieriaus mamai atsiėmus 60 ha gimtinės žemės Kėkštų kaime, Žalgirio seniūnijoje, Kretingos rajone, 2000 m. kunigas įsteigė Labdaros ir paramos fondą „Jaunimo sodyba“. Čia savaitgaliais suvažiuoja ir atostogų metu stovyklauja vaikai ir jaunimas iš socialinės rizikos šeimų, našlaičiai bei kiti vaikai, kuriems reikalinga pagalba. Taip pat vyksta įvairūs mokymai bei seminarai, stovyklos vaikams ir suaugusiems.

Paklaustas, kodėl pasirinko Ruandą kunigas yra sakęs: ˜Neprisimenu. Ruanda man buvo visai nepažįstama, aš jos specialiai neieškojau. Dirbdamas San Paule, Brazilijoje, du kartus lankiausi Amazonijoje pas kunigą misionierių Aleksandrą Bendoraitį. Jis užsitarnavo didžiulį autoritetą, nuveikė daug darbų: maitino ir šelpė vargšus, įkūrė didelę ligoninę su moderniausia įranga, operacinėmis, kondicionieriais…. Kai kurie garbingas pareigas Romoje einantys lietuvių kunigai apie A. Bendoraitį ne kartą sakė: „Tas nėra tikras kunigas.“ Romos kunigai degė pavydu, o man Bendoraitis buvo įkvepiantis pavyzdys, kokia gali būti misionieriaus tarnystė.“ Kalbėdamas apie misionierystę, kunigas ne kartą yra sakęs, jog viskas vyksta tikrai ne taip, kaip vaizduota senuose filmuose ar paveikslėliuose. Niekas nestovi ant uolos krašto ir nepostringauja apie Dievo Karalystę. Pats kunigas sako: „sodyboje šalia kalvystės, suvirinimo ir kitokių dirbtuvių yra koplyčia. Beveik visi, kurie pabūna joje, sako, kad gražesnėje vietoje nėra meldęsi. Jie, ruandiečiai, bažnyčioje gieda, šoka. Aš aiškinu, kad jie šoka ne taip, kaip šoktų baruose, bet iš džiaugsmo, kad gali melstis, kad gali pajusti, jog gyvenimas yra ne tik bulvės, salotos ir burokai. Kad yra ir kitas matmuo. Visuomet atsiranda vaikų, jaunuolių ar suaugusių žmonių, kurie norėtų būti pakrikštyti. Nepuolu krikštyti tuojau pat. Aš tik įžiebiu jų norą – savo pavyzdžiu, savo gyvenimu.“

Lietuvos žiniasklaida buvo pasigavusi skambią kunigo frazę, jog Ruandoje jis atrado rojų, tačiau kunigas ne kartą yra pridūręs: „Sakydamas, kad Ruandoje atradau rojų, galvoje turiu nuostabią gamtą ir stebėtiną čia sutiktų žmonių būdą – jų nuoširdumą, svetingumą, mokėjimą džiaugtis ir sielos giedrumą. Visa kita į rojų nepanašu. Ruanda – viena neturtingiausių valstybių pasaulyje. Tris kartus už Lietuvą mažesnėje šalyje gyvena tris kartus daugiau žmonių. Vidutinė gyvenimo trukmė – vos 40 metų. Iki trejų metų išgyvena tik pusė Ruandos vaikų, vaikų iki penkerių metų mirtingumas siekia 20 procentų. Šalyje beveik nėra pramonės. Trūksta mokyklų, gydymo įstaigų, darbo. Sunku įsivaizduoti, kaip 8–10 asmenų šeima per metus išgyvena maždaug už 150 eurų. Dauguma žmonių valgo kartą per dieną, neretai badauja. Mėsos paragauja du tris kartus per metus. Kai numiršta, laidojami prie menkų savo trobelių, net be karstų. Jie neturi pinigų toms varganoms šešioms lentoms, kad būtų palaidoti kitaip.“

2008 m. dalyvaudamas filmo „Dievas į Ruandą grįžta naktį“ pristatyme kunigas yra sakęs: „Mane skaudina ir liūdina „Germanwings“ tragedija, Ukrainos tautos kančia dėl priešiškos kaimynės veiksmų. Mūsų visų uždavinys yra ginti, kurti ir gražinti mūsų pasaulį. Galime padėti vienas kitam padėti solidarizuodamiesi su vienas kito skausmu. Esame vienas pasaulis, negalime nusisukti nuo kitų problemų. Būdamas kunigu, dažnai išgirstu klausimus,  kaip Dievas leidžia atsitikti tragedijoms pasaulyje, kodėl visagalis nenutraukia bereikšmio kraujo praliejimo, ar galima tikėti į Dievą, kai aplinkui tiek daug neteisybės? Mano atsakymas toks: Dievas sutvėrė mus sąmoningus, protingus ir laisvus savo veiksmų pasirinkime. Ir jei kažkas rytoj norės paspausti karo mygtukus, Dievas tą leis, nes jis negali prieštarauti sau ir uždrausti kito laisvės. Nekaltinkime Dievo, kad jis tą leidžia. Geriau, pradėkime kiekvienas nuo savo širdies apvalymo ir padėkime vienas kitam.“

Įvertinimai

2006 m. suteikta projekto „Lietuvos garbė“ nominacija „Metų pašaukimas“.

2007 m. Kretingos rajono žmonių išrinktas Metų žmogumi.

2008 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Apie misionieriaus veiklą 2008 m. Danielius Mironas sukūrė dokumentinį filmą „Dievas į Ruandą grįžta naktį“.

2010 m. suteiktas Vokietijos garbės piliečio vardas.

2011 m. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ – „Už veiklą ginant žmogaus teises ir vertybes“.

Kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau kunigas ne kartą žurnalistų klaustas, ar tiki likimu. Pabaigai, kaip palinkėjimą, norime pateikti jo atsakymą į šį klausimą: „Kas yra nelaisvas, tas tiki likimu, o aš tikiu Apvaizda. Sunku suvokti, kai kurie teologai net nusižudė mąstydami, kaip galėjo Dievas sukurti žmogų, žinodamas, kad tas žmogus bus Hitleris ar Judas, ar savižudis. Bet taip gali klausti tik žmogus, kuris mano, jog Dievas mąsto kaip žmogus. Tu žinai, kad jis bus žudikas, kodėl tu jį sutveri? Mes nežinom net matematiškai, kur universumas prasideda ir baigiasi. Dievas, Kristus, nuolatos pabrėžė, kad sutvėrė laisvą žmogų. Jis negali nerimtai imti to: sutverti laisvą žmogų ir po to panaikint jo laisvę. Jis sutvėrė laisvą būtybę ir leidžia jam būti laisvam iki paskutinės akimirkos. Kalbant apie Apvaizdą, manau, jog kiekvienas žmogus meldžiasi skirtingai. Mano malda yra be žodžių (ypač didingoj gamtoj). Malda yra duoti vietos Dievui mano gyvenime. Aš prašau, kad mano laisvei Dievas padėtų, kad Jis veiktų mano gyvenime net smulkiausiose detalėse.“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *