Lygiai prieš 5 metus, 2014 m. spalio 28 dieną Vilniuje mirė rašytojas Romualdas Granauskas. Kūrėjas, sugebėjęs parodyti, kaip svarbu pastebėti ir perteikti detales. Vienas iš talentingiausių psichologinės literatūros kūrėjų Lietuvoje.

Rašytojas gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose. Dirbo statybininku, šaltkalviu, Skuodo laikraščio „Mūsų žodis“ ir žurnalo „Nemunas“ redakcijose, radijo korespondentu, kurį laiką mokytojavo Mosėdžio vidurinėje mokykloje. Nuo 1972 m. atsidėjo kūrybiniam darbui. Pirmuosius apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m., o 1969 m. pasirodė jo debiutinė knyga „Medžių viršūnės“.

Nuo 1995 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Romualdas Granauskas išleido daugiau negu dvidešimt prozos knygų. Žinomiausi kūriniai – apsakymas „Duonos valgytojai“ (1975), apysakos „Jaučio aukojimas“ (1975) „Gyvenimas po klevu“ (1988), romanai „Duburys“ (2003), „Kenotafas“ (2005), „Rūkas virš slėnių“ (2007), „Trys vienatvės“ (2011). Kūrėjas yra parašęs ir pjesių – „Rožės pražydėjimas tamsoj“ (1978), taip pat kino scenarijų – „Vasara baigiasi rudenį“ (1982), „Neapykantos pamokos“ (1983).

Romualdas Granauskas apdovanotas gausybe premijų. Tarp jų – J. Paukštelio premija (1987 m., už apysaką „Gyvenimas po klevu“); A. Vaičiulaičio literatūrinė premija (1995 m., už novelę „Su peteliške ant lūpų“); LR Vyriausybės premija (1999 m.); Rašytojų sąjungos premija (1999 m. už knygą „Gyvulėlių dainavimas“).

Nacionalinė kultūros ir meno premija (2000 m.); G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija (2004 m., už romaną „Duburys“);  L. Dovydėno literatūrinė premija (2008 m., už romaną „Rūkas virš slėnių“).

1988 m. vienos žymiausių rašytojo apysakų „Gyvenimas po klevu“ motyvais sukurtas televizijos filmas, 2009 m. pagal romaną „Duburys“ režisierius Gytis Lukšas sukūrė to paties pavadinimo kino filmą.

2003 m. dokumentinį rašytojo portretą filme „Raudonu ant balto“ sukūrė režisierė Agnė Marcinkevičiūtė.

2013 metais rašytojo knygą „Šventųjų gyvenimai“ Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas išrinko kūrybiškiausia metų knyga, o už knygas „Kai reikės nebebūti“ ir „Išvarytieji“ apdovanotas Meno kūrėjų asociacijos premija už nuopelnus literatūrai.

Apie R. Granauską ir jo kūrybą literatūros kritikė Elena Bukelienė yra rašiusi: „Rašytojas sukūrė savitą, originalų estetizuoto žodžio stilių, pakėlė į naują pakopą pasakojimo meną. Granauskas priklauso prie tų rašytojų, kurie, kartą suvokę savo misiją, lieka jai ištikimi visą gyvenimą, mažai keisdamiesi. Iš savo kartos prozininkų rašytojas išsiskyrė tuo, kad „žalioje jaunystėje“ išvengė išpažintinio kūrybos tarpsnio, nenaudojo savojo „aš“, visada likdamas objektyvioje kitų gyvenimų erdvėje.

Granausko kūryboje, neišskiriant nė publicistinių esė, regime atsiveriančią ypatingo jautrumo kūrėjo sielą, kuri jaučia, kaip laikas neša mus prie lemtingų ribų, apokalipsinių situacijų, kurių vis gausėja… Kūrėjo žodis toks ir turi būti – truputį aiškiaregiškas, išmintingas ir perspėjantis…“

Pasak literatūrologės Jūratės Sprindytės, „neginčijama realybė Granausko prozoje – vietos dvasia (genius loci). Žemaitija, savi namai, tėviškė. Rašytojas yra sukūręs savitą pasaulį, savo „Makondą“, kaip Gabrielis Garsija Markesas, ar „Joknapatofą“, kaip Viljamas Folkneris, ir lokalizavęs ją mažame Žemaitijos miestelyje. Ten šeimos (dažniausiai yrančios, aplinkybių sulaužytos) rate vyksta labai žmogiškos dramos, atskleidžiami subtilūs santykiai. Lėtu ritmu vyksta tai, kas reikšminga, svarbu, esmiška. Su archajine jausena sietinas rašytojo kuriamas negailestingas būties modelis, kuriame dažnai daugiau lemia fatumo galia ar istorinės aplinkybės, o ne atskiro individo proto ar valios veiksmai. Bet visada išlieka orios laikysenos galimybė.“

Pats rašytojas viename iš interviu taip kalbėjo apie kūrybą: „Žinoma, viskas ateina iš gyvenimo patyrimo. Juk negali aprašyti to, apie ką nesi nei girdėjęs, nei matęs, nei sapne sapnavęs. Čia ir gyvenimo patirtis, čia ir atmintis. Folkneris viename interviu sakė, kad rašytojas privalo būti labai pastabus, turėti gerą atmintį ir gerą užpakalį, kad galėtų ilgai išsėdėti užrašydamas tai, ką pastebėjo, ką matė ir ką suprato. Aš galiu atsiminti iš vaikystės, kaip, pavyzdžiui, pirmą kartą pamačiau šerkšną beržynėly, kaip tas šerkšnas, saulei tekant, spindėjo. Primerkiu akis ir dabar man puikiausiai to šerkšno kristaliukai spindi akyse. Ir daugybė visų kitų dalykų. Jeigu rašytojas nemato to, ką aprašinėja, jis nėra rašytojas. Jis paisto, galas žino ką.“

lzinios.lt nuotr.

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *