Su pirmuoju straipsniu apie Steponą Banderą galite susipažinti ČIA.
Ukrainos nacionalistai ir Vokietijos nacistai
Lietuvos ir Ukrainos istorija turi daug panašumų. Tiek ukrainiečiai, tiek lietuviai atkakliai kovėsi su visais okupantais. Abi tautos 1941 m. sukilo ir iki šiol šių sukilimų peripetijos vertinamos nevienareikšmiškai. Pirmiausia dėl tuo metu išaugusio smurto prieš žydus, taip pat, bent jau Ukrainoje, buvo nužudyta nemažai žmonių, kurie įtarti prolenkiškomis ar prosovietinėmis nuostatomis. Kita vertus, nei Lietuvoje, nei Ukrainoje sukilimai nebuvo nukreipti prieš kitas tautas, o jų tikslas buvo atkurti Nepriklausomybę ir turėti kur kas geresnių derybinių pozicijų su atslenkančiu Vermachtu.
Ukrainoje 1941 m. birželio 30 d. buvo paskelbtas „Valstybės atkūrimo aktas“. Paskirti penkiolika ministrų ir jiems vadovauti sutiko Jaroslavas Stecko. Tiek Stecko, tiek Bandera bandė įrodyti vokiečiams, kad ukrainiečiai gali būti svarbūs sąjungininkai kovoje prieš sovietinę armiją, tačiau Vokietijai dera pripažinti bent minimalią Ukrainos autonomiją. Vokiečiams ukrainiečių sukilimas nepadarė pozityvaus įspūdžio. Priešingai, buvo nuspręsta pamokyti maištingą slavų tautą – Bandera ir Stecko buvo įkalinti, o po kurio laiko keliavo į koncentracijos stovyklą.
Andrejaus Melnyko pasekėjai ramino save, kad vokiečiams paprasčiausiai nepatiko Banderos veikimo būdas. Todėl „Ukrainos nacionalistų organizacija“ nusprendė jau rugsėjį Kijeve suformuoti savo Vyriausybę ir pradėti derybas su Vokietijos valdžia. Provokiškas A. Melnykas naiviai tikėjo, kad Hitleris pripažins draugystės su ukrainiečiais svarbą. Tačiau Vokietija atsakė griežtomis represijomis. Šimtai ukrainiečių buvo suimti, o beveik pusšimtis iškilių Ukrainos veikėjų, kurie dalyvavo ar palaikė Kijevo Vyriausybės formavimą, buvo sušaudyti Babij Jare, ypatingoje vietoje, kur vėliau buvo nužudyta daugybė žydų, romų. Pats A. Melnykas liko gyvas tik todėl, kad gyveno ir veikė iš užsienio.
Galima teigti, kad patys vokiečiai potencialius sąjungininkus pavertė priešais. Jei dar Antrojo pasaulinio karo pradžioje buvo suformuoti du dideli daliniai, kurie turėjo padėti naciams kovoti prieš sovietus, tai po visų nacistinių represijų jie buvo performuoti Polesėje į Ukrainos sukilėlių armiją. 1943–1944 m. šią armiją sudarė daugiau nei šimtas tūkstančių karių ir ji kontroliavo didelę dabartinės Ukrainos dalį. Ypač aktyviai Ukrainos partizanai veikė pokariu, kai trukdė sovietams surengti rinkimus, dalyvavo atviruose mūšiuose su sovietų kariuomenę. Pastaroji į Ukrainą permetė apie pusę milijono papildomų karių. Galima drąsiai sakyti, kad būtent Lietuvoje ir Vakarų Ukrainoje partizaninis pasipriešinimas buvo stipriausias.
Iki pat 1950 m., kai žuvo Ukrainos sukilėlių armijos vadas Romanas Šuchevičius, ukrainiečiai sugebėjo kovoti koordinuotai ir kėlė didžiulį susirūpinimą Sovietų Sąjungos vadovybei. Po Šuchevičiaus mirties Ukrainos partizaninis judėjimas subyrėjo į fragmentus, tačiau dar kurį laiką narsiai kovėsi.
Pasipriešinimo organizavimas iš Vakarų
Ištrūkęs iš vokiečių koncentracinės stovyklos, Steponas Bandera neturėjo galimybės grįžti į Tėvynę. Jis rūpinosi „Ukrainos nacionalistų organizacijos“ reikalais, o jos centrinė būstinė buvo Vakarų Vokietijoje.
1947 m. Steponas Bandera buvo išrinktas vėl susivienijusio UNO pirmininku. Tiesa, buvo atskirų grupių, kurioms nepatiko griežtas Banderos vadovavimo stilius ir jos pasiskelbė opozicija. Bandera dėl to labai pergyveno ir siūlė vadovu išrinkti labiau visus vienijantį žmogų, tačiau jo autoritetas buvo toks didelis, kad jis vėl ir vėl buvo perrenkamas UNO vadovu. Juo išbuvo iki pat 1959 metų spalio penkioliktos dienos, kai paleido savo apsaugą ir vienas įėjo į namo Miunchene, kuriame gyveno su šeima, laiptinę. Ten jo laukė KGB atsiųstas žudikas.
Teigiama, kad Bandera žinojo, jog yra „medžiojamas“, jam buvo primygtinai patariama kurį laiką pasitraukti iš viešumos ir keletą metų su šeima pervažiuoti į atokią vietą. Tačiau Steponui Banderai toks planas nebuvo priimtinas. Jis teigė, kad lyderis turi visai organizacijai būti drąsos ir pasiaukojimo pavyzdys.
Stepono Banderos iššūkis istorijai
Ukrainos istorikai pabrėžia, kad S. Bandera vargu ar buvo svarbiausias laisvės kovų veikėjas XX amžiuje. Tuo labiau, kad ilgą laiką jam teko praleisti lenkų kalėjime ir vokiečių konclageryje, Tėvynėje jam teko būti tik epizodiškai. Tačiau būtent Bandera tapo vienu svarbiausių sovietinės propagandos taikinių. Buvo prikurta daug melagingų istorijų apie S. Banderos ir jo bendražygių žvėriškus nusikaltimus. Beje, tai nereiškia, kad nebuvo ir tikrų faktų apie tai, kaip žiauriai Banderos šalininkai elgėsi su kaliniais, turėjo antisemitinių nuostatų, nors, regis, labiausiai buvo nusiteikę prieš lenkus. Sovietinėje istoriografijoje S. Bandera buvo demonizuotas ir iki šiol Kremliaus propagandistai kartoja, kad Maidano įvykiai Kijeve – tai „banderininkų“ darbas.
Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka, reaguodamas į stiprų spaudimą iš Vakarų Ukrainos, buvo paskelbęs Steponą Banderą nacionaliniu didvyriu. Tai sukėlė nemažą pasipiktinimą Rytų Ukrainoje, Rusijoje ir Lenkijoje. Nenuostabu, kad kitas prezidentas – Viktoras Janukovyčius – atšaukė pirmtako sprendimą.
Kaip pabrėžia nemaža dalis istorikų, Bandera tapo istorijos „auka“, nes jo kova už laisvę buvo pavaizduota kaip kova prieš kitas tautas, jam „priskirtos“ siaubingos žudynės. Net po to, kai istorikai atmetė daug pramanų apie Banderą, jis ir toliau lieka „nacionalistiniu demonu“. Tiesa, Vakarų Ukrainoje situacija kitokia – čia dažniausiai Bandera simbolizuoja herojišką kovą už Dievą ir Tėvynę. 2007 m. Lvove buvo pastatytas paminklas Steponui Banderai, taip pat įkurtas jo vardo valstybinis apdovanojimas. Kita vertus, ne kartą nepriklausomoje Ukrainoje atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad didžioji dauguma Ukrainos gyventojų neigiamai vertina Stepono Banderos ir Ukrainos nacionalistinės organizacijos veiklą. Galima sakyti, kad S. Bandera Ukrainoje yra savotiškas generolo Jono Noreikos-Vėtros analogas Lietuvoje.
Nesu tikras, ar turime teisę kaltinti tokias istorijos figūras už tai, jog patys nesugebame susitaikyti su įvairialype praeitimi. Lengviausia kaltinti ir iš aukšto žiūrėti į tuos, kurie jau nebegali paaiškinti savo motyvų, apsiginti. Šiandien kur kas svarbiau stengtis, kad tokios tragedijos, kurių dalyviai buvo Generolas Vėtra ir Steponas Bandera, nepasikartotų. Svarbu, jog patys nepasiduotume neapykantai ir susipriešinimui.
