Žurnalas „Kelionė“, 2018 Nr. 4

Vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė vis ilgėja. Paryžiuje gyvenantis rašytojas ir filosofas Pascalis Bruckneris klausia: ar mes įveiksime mirtį? Ir, svarbiausia, ar to norėtume?

2012 metų spalio 6 dieną prancūzų gydytojas ir transhumanizmo aktyvistas Laurent‘as Alexandre per spaudos konferenciją Paryžiuje paskelbė apie artėjančią mirties mirtį. Pasak jo, vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė per pastaruosius 250 metų patrigubėjo, ir ateityje galimi keturi scenarijai: vidutinės gyvenimo trukmės sumažėjimas dėl aplinkos taršos; stagnacija; palaipsnis vidutinės gyvenimo trukmės augimas iki 120 ar net 150 metų; galiausiai – proporcingas amžiaus didėjimas dėl kokybinio šuolio, kokį žada nano ir kognityviniai mokslai, informatika bei biotechnologijos. Savo pranešimą Alexandre užbaigė teiginiu: „Mano asmeniniu įsitikinimu, kai kurie sėdinčių čia, salėje, gyvensite tūkstantį metų.“

Toks tikėjimo išpažinimas atima žadą keliais atžvilgiais. Jeigu žmogus artimoje ateityje iš tiesų galėtų sulaukti tūkstančio metų, – ar tikrai to trokštume? Ar tai idealas – įsitverti į būtį ir ištisus šimtmečius savo egzistavimu kamuoti planetą?

Odisėjo paradoksas

Mintis neišvengiamai krypsta prie Odisėjo: grįžtantį į Itakę, jį iš sudužusio laivo pasiglemžia nimfa Kalipsė, juo rūpinasi ir dovanoja meilę ištisus septynerius metus. Gražioji sergėtoja siūlo Odisėjui nemirtingumo privilegiją. Tačiau Odisėjas, liedamas ašaras ant kranto, svajoja grįžti pas savuosius. Kalipsės kerai jo nebežavi. Nors jo Penelopė nėra tokia kerinti kaip deivė, jis nori grįžti namo, vėl išvysti gimtinę, savo šeimą. Dzeusas, užjausdamas Odisėją, Kalipsei per Hermį paliepia paleisti mylimąjį. Šis per keturias dienas pasidirba plaustą, iš namų šeimininkės gauna apsčiai vaišių ir kvepalų, pakliūva į baisią audrą, kol pagaliau atsiduria pas savuosius.

Šiuo pasakojimu perduodamos dvi tarpusavyje susijusios žinutės: nors jaučia fizinę trauką Kalipsei, Odisėjas neabejodamas pasirenka savo sutuoktinę, mirtingojo gyvenimą; Kalipsė savo ruožtu įkūnija amžinybę, kuri pamilsta mirtingąjį, būties trumpalaikiškumą.

Galima išskirti tris rūšis nemirtingumo: žydiškąjį, taigi, tautos, graikiškąjį, taigi, miesto-valstybės, ir krikščioniškąjį, taigi, individo. Mūsų laikmetis grįstas pastarąja samprata – tačiau griežtąja prasme tai tėra ekstremalus ilgaamžiškumas, nes netgi tūkstantmetis žmogus galų gale miršta. Ilgesnė gyvenimo trukmė – nuostabus medicinos pasiekimas. Kas gali būti gražiau, nei suteikti ilgesnio gyvenimo galimybę tiems, kurie kadaise jau trisdešimties ar keturiasdešimties pasitikdavo žemiškosios būties saulėlydį?

Mirtis? Nelemtas incidentas!

Tačiau ši dovana, dešimt ar dvidešimt papildomų gyvenimo metų, neina išvien su senatvės filosofija. Geriausiu atveju galėtų apimti apmaudas, kad galbūt esame paskutiniosios kartos, kurioms teks atsisveikinti su šiuo pasauliu. Juk, teigiama, mirtis tapsianti tuo, kas šiandien yra liga: tiesiog nelemtas incidentas tų žmonių gyvenime, kuriems nepasisekė sulaukti, kol bus sukurtas stebuklingas vaistas.

Senti, sakė Goethe‘ė, tai pamažu atsitraukti nuo savo išorinio vaizdo. Sveikintina, kad daugelis žmonių šiandien siekia išlaikyti sąlyginai gerą sveikatos būklę ir išvaizdą – juolab kad senjorai netrukus gali sudaryti didžiąją dalį pasaulio gyventojų. Nebėra slenksčio, kurį peržengęs žmogus „išeitų iš apyvartos“: šiandien penkiasdešimties ar šešiasdešimties įmanoma iš naujo pradėti gyvenimą, ir net vėliau naujomis veiklomis kompensuoti pensijos, kuri protiškai ir fiziškai pajėgius žmones nustumia nuo scenos, stigmą.

Žinoma, mes susiduriame ne su senatvės – kuri šiaip ar taip jau tik santykinė – pabaiga, bet jos neproporcingu pailgėjimu. Būtų idealu iki pat pabaigos išlaikyti trisdešimtmečio gyvybingumą ir lankstumą, sakytumei, mirti geriausios formos. Visi atrodytų tarsi vienodo amžiaus: aštuoniasdešimtmečiai linksmai šokinėtų per virvutę ir megztų aistringus santykius su jaunais žmonėmis, amžiaus skirtumas nieko nebestebintų, juk visų išorinis vaizdas būtų vienodas. Žmogus, kuriam į smegenis būtų implantuoti mikroelektroniniai protezai ir kraują valančios nanokapsulės, kurio audiniai atsinaujintų veikiami kamieninių ląstelių ir kuris būtų aprūpintas naktiniu matymu, galėtų sulaukti 150 metų. Taigi būtent jaunystė būtų pratęsiama iki mirties slenksčio, bet ne senatvė.

Nykimo stadijos

Tačiau tikrovė tokia, kad mūsų išsivysčiusios visuomenės prilygsta prieglaudoms, kur senjorus kamuoja visos senatvės ligos – vėžys, parkinsonas, alzheimeris, kur jie prausiami ir vystomi kaip raukšlėti, plepūs naujagimiai. Medicinos pažanga atsineša savus košmarus – nesavarankiškumą, pažeidžiamumą, proto negalią. Naujasis ilgaamžiškumas – kartu ir prakeiksmas. Sensti vienodu greičiu kaip tavo tėvai, o kartais dar greičiau nei jie. Sukandę dantis, jie vis dar čia, nors tu pats jau žilaplaukis.

Pažanga kuria karšinamųjų dinastijas – tik skirtingose nykimo stadijose, šeimas prie patalo prikaustytųjų, kuriuos slaugo jau irgi nusenę vaikai. Mūsų tėvai ir seneliai yra žmogiškumo šaukliai išsiplėtusioje senatvės karalystėje. Jie mums sako štai ką: gyvenimas vis dar įmanomas. Bet ar jis trokštamas – visai kitas klausimas.

Demiurgiškas užmojis iš pagrindų sukurti žmogų ir, pavyzdžiui, padaryti jį nemirtingą, nebūtinai pageidautinas. Kai kurie pažadai – tarytum užnuodytos dovanos. Patobulinto žmogaus utopija apverčia prioritetų hierarchiją: ląstelių ir audinių atkūrimas, molekulių tarsi „Lego“ detalių atstatymas ir pažeistų dalių pakeitimas taikosi pasiglemžti visą mūsų dėmesį ir nukreipti nuo tikrojo klausimo: peržengę tam tikrą amžiaus slenkstį, ką darytume su savo gyvenimu? Bet kokia kaina siektume išsilaikyti? Atsisakytume tabako, alkoholio, riebaus maisto ir kūniškos meilės, nustotume gyventi, kad tik persiristume per šimto metų ribą?

Gimimo stebuklas

Vieniems svarbu, ką išgyveni, kitiems – kaip ilgai gyveni. Tad egzistavimo trukmė tampa kanonine vertybe, netgi drastiškų apribojimų kaina. Laimėti laiko iki šiol reiškė iškovoti atokvėpio akimirkų iš varginančių įsipareigojimų. Tačiau dabar tai reiškia atkaklų produktyvizmą, maniakišką metų, išplėštų iš laiko tėkmės, skaičiavimą. Tam tikra prasme troškimas būti nemirtingam yra savotiškas mirimas. Priešingai, gimimo stebuklo esmė yra ta, kad per naują gyvybę pasaulis apsaugomas nuo amžino tęsimosi.

Parengė Dangė Vitkienė

Evgenios Levin nuotrauka

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *