Kitą dieną po didžiojo Lisabonos žemės drebėjimo, 1755 m. lapkričio 2-ąją, vienoje gimė Marija Antuanetė (visas vardas – Maria Antonia Josefa Joanna von Habsburg-Lothringen) – prieštaringai vertinama Prancūzijos karalienė, kurti tapo pirmąja karališkosios giminės atstove, moterimi, kuriai viešai įvykdyta mirties bausmė.

Tuo metu Viena buvo Šventosios Romos imperijos sostinė ir šią imperiją valdė Pranciškus I bei Marija Tereza. Marija buvo jauniausia imperatoriškos poros dukra. Kai tik sulaukė keturiolikos, buvo paskelbta apie jos santuoką su Prancūzijos karaliumi Liudviku XVI, kuris už ją buvo vyresnis vos metais.

Versalio dvare įvyko nepaprastai puošni ir iškilminga vestuvių šventė, apie kurią garsas pasklido po visa Europą.

Tuo metu soste dar buvo Liudvikas XV ir atrodė, kad karaliaus ilgam, bet po ketverių metų mirė ir jaunoji pora turėjo žengti į Prancūzijos sostą. Prasidėjo jų audringas ir, deja, labai nesėkmingas valdymo laikotarpis.

Marijai Antuanetei sunkiai sekėsi užkariauti pavaldinių meilę. Trukdė jau vien tai, kad ji buvo austriškos kilmės. Be to apie ją buvo kuriamos paskalos, norima visais būdais sumenkinti jos įtaką karaliui. Tik po to, kai karaliui buvo atlikta operacija, karališkoji pora susilaukė vaikelio. Iš viso jie turėjo keturis vaikus.

Pasakojama, kad kai Prancūzija kentė nuo prasto derliaus sukelto badmečio, ir valstiečiai skundėsi, kad neturi duonos, išlepusi karalienė Marija Antuanetė esą jiems pasiūlė valgyti bandeles. Esą ji visiškai neįsivaizdavo, kas yra nepriteklius ir kaip gyvena jos pavaldiniai. Tačiau šis pasakojimas neabejotina klastotė, nes istorikai atskleidė, jog, sulaukusi vaikų, Marija Antuanetė daug dėmesio skyrė labdarai ir asmeniškai šelpė vargšus, siekė riboti dvariškių prabangą.

1789 m. prasidėjo Prancūzijos revoliucija. Pradžioje atrodė, kad karališkos šeimos gyvybėms niekas negresia. Tiesa, karalius ir karalienė buvo priversti apsigyventi Paryžiuje ir niekur neišvykti. 1791 m. jie padarė neabejotiną klaidą, kai, padedami bičiulių, sumanė pabėgti iš Paryžiaus. Jie buvo suimti ir apkaltinti išdavyste. Dar prisidėjo ir tai, jog buvo perimti karalienės laiškai Europos monarchams, kuriose buvo prašoma pagalbos prieš revoliucionierius. Netrukus Austrija, reikalaudama paleisti karališkąją šeimą, paskelbė karą Prancūzijai. Revoliucionieriai neišsigando grasinimų, bet įkalino karalių ir karalienę Templio tvirtovėje.

Netrukus prasidėjo karaliaus Liudviko XVI teismas ir karalius buvo nuteistas mirties bausme. 1793 m. spalio 14 d. prasidėjo Marijos Antuanetės teismas. Teigiama, kad moteris teisme parodė tvirtybės pavyzdį. Ji griežtai atmetė visus kaltinimus. Tačiau 1793 m. spalio 16 dieną karalienė Marija Antuanetė buvo nukirsdinta. Jos galva buvo viešai demonstruojama džiūgaujančiai miniai, o kūnas įmestas į masine kapavietę. Jau gerokai vėliau, kai Prancūzijoje buvo atstatyta monarchija, Marijos Antuanetės palaikai buvo perlaidoti į karališkąją kriptą.

Tenka pripažinti, kad kritikams buvo pasisekę sukurti norimą Marijos Antuanetės įvaizdį. Ji buvo vaizduojama kaip išlepusi, prabangą mėgstanti ir labai paviršutiniška poniutė, kurios elgesys erzino liaudį ir prisidėjo prie Prancūzijos revoliucijos pradžios. Tačiau šių laikų istoriniai tyrimai verčia suabejoti, kad toks įvaizdis teisingas. Panašu, kad ji buvo jautrus žmogus, ne tik labai mylėjęs savo vaikus, bet ir giliai religinga, daug padėjo vargšams.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *