Pamenate Hermano Hesės „Stiklo karoliukų žaidimą“? Tą epizodą, kur Magister Ludi Jozefas Knechtas kalba apie subjektyvių asociacijų galią kurti kiekvieno mūsų gyvenimą ir netgi pasaulį, kuriame tas gyvenimas smilksta? Ten rašoma apie stiprią, iki sielos gelmių herojų sukrėtusią paauglystės patirtį, kuomet jis – dar gimnazistas – saulėtą ankstyvo pavasario dieną, su bendraamžiu draugu išėjęs šeivamedžio šakelių pasipjauti, buvo abstulbintas, tiesiog tarsi ekstazės ištiktas, dėl šviežiai nupjautos šeivamedžio šakelės kvapo.

Ir viskas viskas ūmai sutilpo tame kvape – korėjančiomis sniego salelėmis dar boluojantys laukai ir almantys upeliūkščiai, džiaugsmu trykštantys pirmieji žolės stiebeliai ir kačiukai, kur ne kur jau kaišiojantys pūkuotas galvytes iš besiskleidžiančių karklo pumpurų, pūvančių pernykščių lapų ir naujos, siautulingai pulsuojančios gyvasties kvapai, besiskleidžiančių jo paties talentų pojūtis ir svaigus jaunystės ateities pažadas… O kadangi tą pačią dieną jis buvo išgyvenęs ir dar vieną džiugią patirtį – pirmą kartą gyvenime klausęsis Šuberto muzikos – abu šie išgyvenimai tarsi susiliejo į vieną, ir nuo tos valandos knygos herojus, grojant Šuberto muzikai, sako visada ore pajuntąs šviežiai nupjautos šeivamedžio šakelės dvelksmą.

Šią H. Hesės knygą miniu todėl, kad vis dažniau ir dažniau naudojuosi ja lyg praktine instrukcija, įgalinančia keliauti laiku – į tas praeities akimirkas, aplinkas, būsenas, į kurias nei laiko, nei Heraklito upių tėkmė, atrodytų, jau niekaip negalėtų leisti sugrįžti. Todėl klausydamas kitados mėgtos muzikos, skaitydamas kitados mane kerėjusias knygas, žiūrėdamas vaikystėje žiūrėtus filmus, žvalgaus ne tiek į atminty priblėsusius siužetus, melodijas bei tonacijas, kiek į save, skaičiusį tas knygas, žiūrėjusį tuos filmus ir klausiusį tos muzikos anuomet.

Pavyzdžiui, primityvaus ir lėkšto „Kapitono Tenkešo“ niekaip šiandien nepajėgčiau pasižiūrėti iki galo, jei žiūrėčiau į tai, kas rodoma ekrane. Bet jau seniai šioje juostoje matau nebe pajaciškai besiskeryčiojančius „kurucus“, o dešimtmetį save trumpomis kelnytėmis ir geltonais trikotažiniais marškinėliais, sėdintį priešais nespalvoto televizoriaus ekraną. Balkono durys – ligi galo atlapotos, užuolaida plaikstosi nuo šilto vasaros vėjelio… Esu ką tik iki soties pririjęs šviežių bulvių blynų su geltona traškia manų plutele, o dabar mėginu, nesinaudodamas rankomis, vien tik burna išgerti stiklinę raudonųjų serbentų kompoto. Žinau, visi mano draugai, kiekvienas savo namuose šiuo metu mėgina daryti tą patį – išmokti įsikąsti stiklinės kraštą dantimis ir užsiversti stiklinę, idant ją būtų galima išgerti iki dugno…

Taip pat žinau, kad atostogos dar truks ilgai, kad šiandien dar eisiu maudytis į ežerą, prilygstantį visiems pasaulio vandenynams, o vakare klijuosiu popierinį burlaivio modelį, šįryt gautą paštu, žurnalo pavidalu… Klausysiuos pro atlapą balkoną varlių ir žiogų, kalbėsiuos su katinu Minciumi, drybsančiu štai ir laižančiu sau letenas ant rašomojo stalo, o jeigu pasuksiu galvą į dešinę – pamatysiu mamą, lyginančią drabužius – o, stebukle – savo mamą, jaunesnę už dabartinį mane…

O štai dvitomis Žiulio Verno romanas „Kapitono Granto vaikai“ visuomet mane priverčia pajusti peršulį gerklėje ir sunkumą plaučiuose, nes ją skaitydamas kosėjau kraujais, gal mėnesį nevaikščiojau į mokyklą, pavydėjau ne tik kapitono Granto ieškančios ekspedicijos nariams, bet ir be išimties visiems žmonėms, galintiems išeiti į lauką, lakstyti, karstytis po medžius… Nes pavasaris – viskas aplinkui žydi ir čiulba, o man – keturiolika, o temparatūra – trisdešimt aštuoni ir aštuonios…

Lygiai taip – grupės „Led Zeppelin“ daina „Since i‘ve been loving you“ kelia mane į abitūros egzaminų laikus, V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ – į žydinčiais čiobreliais tvieskiantį Kalninių Mijaugonių piliakalnį, tas pats, minėtasis H. Hesės „Stiklo karoliukų žaidimas“ – į laiką, kai mano gimtieji namai – remonto apversti aukštyn kojomis: vietoje lovos miegu ant pripučiamo čiužinio, o naktinę lempelę esu „prisisegęs“ prie fanerinės spintos „nugaros“…

Tokie tad manieji liftai, nukeliantys į vaikystę. Daugybė jų. Begalės. O vienu – tolimiausiuoju, išnešančiu net už planetos ribų, visai netikėtai vakar ir vėl pasinaudojau.

Naktis, į kurią netyčia sugrįžau –  iš tikrųjų praeitimi virto jau prieš trisdešimt trejus metus. Pavargęs nuo beviltiškų pastangų užmigti, basas tylutėliai nupėdinau į virtuvę ir, nedegdamas šviesos, atsisėdau priešais langą.

Spoksojau į danguje virpančias rugpjūčio žvaigždes. Buvau ką tik perskaitęs gal Rėjaus Bredberio, o gal  brolių Strugackių apsakymą, apie kosmoso begalybėje skendinčius du vienišus kosmonautus.

Vienas jų, smarkiai meteoritų lietaus apgadintame laive, kurio dalis elektronikos išėjusi iš rikiuotės, jau trečia para mėgina susisiekti su Žeme, nes jo laivas sklendžia į nežinią, beviltiškai nuklydęs nuo kurso, o kosmonautas nežino netgi savųjų koordinačių.

Žemė neatsiliepia. Tik spengianti tyla, spengianti beorė tuštuma, spengianti vienatvė ir monotoniškas mirtinai pavargusio, išsigandusio žmogaus balsas, kone maldaujančia intonacija: „Žeme, Žeme, čia Argas, atsiliepkite…“

Ūmai, po kelias paras trukusios tylos radijo ryšio aparatas sutraška ir prabyla… Tačiau tai – ne Žemė. Tai kito kosmoso begalybėje plūduriuojančio, visai kitai šaliai ir visai kitai misijai atstovaujančio kosmonauto pagalbos šauksmas: „Jei kas mane girdite… koordinatės… SOS… Deguonies liko pusei valandos…“

Šį pranešimą girdintis kosmonautas verkia ir tyli. Deguonies laive jis turi pakankamai – mielai pasidalintų, bet  nežino, kur esąs, nežino, kaip toli nuo jo pagalbos prašantysis ir kuria kryptimi derėtų pasukti laivą, idant šis sklęstų bėdos ištiktojo link. Su pertrūkiais SOS šaukiniai vis kartojasi ir kartojasi, kol galiausiai baigiasi žodžiais, netikėtai ištartais visiškai ramiu balsu: „Na, štai, regis, ir viskas. Jei kas mane girdite – perduokite į Žemę, kad myliu juos visus kartu ir kiekvieną asmeniškai. Būkit laimingi…“

Sugraudintas kosmonauto taurumo sėdėjau patamsiuos basas virtuvėje, įsmeigęs ašarų pilnas akis į žvaigždes ir, neišmanydamas, kaip dar galėčiau padėti apsakymo herojams, meldžiausi, Dievo prašydamas, kad visi kosmonautai grįžtų namo… Ir, tarsi atsakas į mano prašymą, pažadas jais pasirūpinti – ryškiai sušvitusi iš dangaus aukštybių krito žvaigždė.

Vakar, viešėdamas jau labai retai telankomuose savo vaikystės namuose – ir vėl pažvelgiau į sutemusį dangų pro virtuvės langą. „Kad visi kosmonautai grįžtų namo“, – pusbalsiu ištariau šypsodamas, netikėtai prisiminęs tą naivią, bet nuoširdžią vaikystės maldą…

Ir tada dar kartą, tarsi iš aukštybių atsklidę žodžiai: „Myliu visus kartu ir kiekvieną asmeniškai. Būkit laimingi“,  – vėl ryškiai sušvitusi, vėl tiksliai pakartojusi jau kartą matytą vaizdą, krito žvaigždė.

Ta pati. Vis dar…

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *