Keistuolis išminčius Nasredinas – labai populiarus personažas Rytų kraštuose. Jo keisti poelgiai, paradoksalios įžvalgos ne tik prajuokina, bet ir priverčia susimąstyti.

NASREDINAS IR KAIMYNAI

Pas Nasrediną atėjo kaimynas ir paprašė paskolinti asilą dienai. Nasredinas griežtai pareiškė, jog jis neturi jokio asilo. Tuo pat metu iš tvarto pasigirdo asilo baubimas. Kaimynas įpykęs tarė: „Kaip čia yra, gerbiamasis, sakai, kad neturi asilo, o kas tada baubia tvarte?“ Nasredinas teatrališkai pakėlė akis į dangų ir tarė: „Dieve, kokie dabar laikai, šis mano kaimynas linkęs geriau tikėti asilu nei manimi žilabarzdžiu garbingu vyru.“

Po kurio laiko kitas kaimynas atėjo pas Nasrediną pasiskolinti virvės. Nasredinas ir šįsyk nenorėjo nieko skolinti, todėl atsakė: „Mielai paskolinčiau, tačiau kaip tik šiuo metu mano žmona ant virvės džiovina miltus.“ Kaimynas iš nuostabos net nustėro: „Miltus ant virvės Tai neįmanoma.“ Nasredinas ramiai atsakė: „Patikėk, kai nenori skolinti virvės, net ir miltus nėra labai sunku ant jos džiovinti.“

NASREDINAS IR RAKTAS

Pamatęs ateinančius savo mokinius, išminčius Nasredinas pradėjo kruopščiai tyrinėti kiekvieną kiemo prieš jo namą centimetrą. Mokiniai, pamatę susirūpinusį mokytoją, paklausė, ką jis daro. Nasredinas atsakė, kad ieško rakto. Mokiniai entuziastingai puolė pagalbon. Iki vėlumos kiemas buvo kruopščiai peržiūrėtas, tačiau rakto niekas nerado.

Vienas iš mokinių po nesėkmingų paieškų perklausė: „Mokytojau, o kurioje vietoje tu pametei raktą?“ Šis atsakė: „Kažkur namuose.“ Apstulbęs mokinys paklausė: „O kodėl mes jo ieškome kieme?“ Nasredinas atšovė: „Nes čia šviesiau.“

ASILAS IR LOTERIJA

Nasredinas už šimtą monetų iš seno valstiečio nusipirko asilą. Valstietis turėjo asilą atvesti kitą dieną, bet atėjo be jo.

Nasredinas nustebo: „O kur mano asilas?“

Valstietis liūdnai atsiduso: „Deja, jis jau buvo senas ir vakar nudvėsė.“

Nasredinas supykęs tarė: „Tai grąžink man pinigus.“

Valstietis dar labiau paniuro: „Deja, teks palaukti, nes pinigus jau išleidau.“

Nasredinas kurį laiką žiūrėjo į valstietį ir kažką galvojo. Paskui jis pareiškė: „Ką gi, bent jau asilą atitempk į mano kiemą.“

Valstietis nustebo: „O kam jis tau reikalingas? Jis juk nudvėsė.“

Nasredinas atrėžė: „Čia jau ne tavo rūpestis. Surengsiu loteriją.“

Valstietis net išsižiojo iš nuostabos: „Niekada neteko girdėti, kad loterijos dalyviai varžytųsi dėl nudvėsusio asilo.“

Nasredinas tik gūžtelėjo pečiais: „Nebūtina visiems skelbti, kad jis nudvėsęs.“

Po mėnesio turguje valstietis vėl susitiko Nasrediną ir paklausė: „Kaip baigėsi su tuo asilu? Ar aš vis dar jums skolingas?“

Nasredinas nusišypsojo: „Tikrai neskolingas. Uždirbau devynis šimtus devyniasdešimt aštuonias monetas. Pardaviau penkis šimtus bilietų po dvi monetas.“

Valstietis paklausė: „Niekas neprotestavo?“

Nasredinas paaiškino: „Na, tas jaunuolis, kuris laimėjo loterijoje, protestavo, kad asilas nudvėsęs. Tad teko jam grąžinti dvi monetas už bilietą.“

Iš knygos „Mozaika“

Comments are closed.