Viename interviu fotomenininką Antaną Sutkų kalbinau apie laiką ir fotografiją, apie jo darbuose įamžintą sovietmečio epochą. Man buvo įdomu suprasti, kaip nutinka, kad akimirksnį sustabdanti fotografija savyje geba talpinti nepalyginamai daugiau. Tuomet pokalbiui pakrypus apie dabartį, jo pasiteiravau, ar šiandienos Lietuvos fotografijoje yra, kas nuosekliai fiksuoja tai, kas vyksta dabar? A. Sutkus nedvejodamas paminėjo Artūro Morozovo pavardę.

Vaizdai iš karo Ukrainoje, Krymo regiono bei Palestinos, pasakojimai apie pabėgėlių krizę ar gyvenimą Rusijos regionuose, Lietuvoje gyvenančių Rusijos politinių emigrantų bei žmonių, kurie niekados nepateks į istorijos puslapius portretai – taip trumpai galima nusakyti pastarųjų metų fotožurnalisto A. Morozovo darbo lauką.

Šio pašnekesio pagrindu tapo viena naujausių jo kuriamų temų – apie skurdžiai gyvenančius Lietuvos žmones bei jų kasdienybę.

Fotožurnalistą Artūrą Morozovą kalbina Gediminas Kajėnas.

Artūro Morozovo fotografija

Papasakok, koks yra tavo paties santykis su dabartimi ir tomis temomis, kurias renkiesi fotografuoti?

Fotografija yra vienintelis iš menų, gebantis užfiksuoti konkrečią tikrovės akimirką, visi kiti menai – interpretuoja bei perpasakoja. Supratimas apie tai, kas yra fotografija, man atėjo per žurnalistiką. Pradėjus fotografuoti, mane, visų pirma, domino ne fotografijos menas, bet dokumentinė fotografija, tai, ką aš atradau vartydamas, tarkime, „National geographic“ žurnalą. Ir gal ne tiek pačios nuotraukos, kiek nematoma fotografo asmenybė: aš bandydavau įminti paslaptį, kaip iki tokio kadro ateinama, kaip atsiduriama įdomiausiose pasaulio vietose ir kaip įmanoma nufotografuoti žmogų tartum paties fotografo net nebūtų.

Ilgainiui žurnalistika įtraukė ir į aktualijų stebėjimą – nuo politinių iki kriminalinių bei visokių kitų istorijų. Dabar stabtelėjęs bei žvilgtelėjęs atgal, matau, kad ir mano paties archyve jau sugulė nedidelė – maždaug dvylikos metų – epocha. Pavyzdžiui, pamenu prezidento Valdo Adamkaus portretą, padarytą lėktuve, jam grįžtant iš komandiruotės. Nuotraukoje jis žvalus, kupinas jėgų, su viskio taure rankoje… Man atrodo, kad visa tai įvyko vos prieš kelias dienas, nors išties jau praėjo daugiau nei dešimtmetis. Tad fotografija išties užfiksuoja akimirką, tačiau išsaugo kur kas daugiau.

Be abejo, man labai artima yra Lietuvos fotografijos mokykla, jos tradicija bei suformuoti principai, tad aš romantizuoju tą estetiką, šviesą, net kai kuriuos siužetus ir nesąmoningai bandau tai pamėgdžioti. Man nekyla ranka fotografuoti žmogų didžiųjų prekybos centrų fone, nes tame nematau jokios romantikos. Tiesą sakant, reikia labai daug stiprybės į savo aplinką, kurią matai kasdien, pažvelgti fotografiškai. Man prireikė dešimties metų kelionių ir fotografavimo patirties, kad savo gimtojo Kauno daugiabučių rajonuose galėčiau atrasti kažką unikalaus, patrauklaus akiai ir verto dėmesio.

Šiandien ieškau aktualių temų, kurios būtų įdomios ne tik vaizdu, tačiau ir savo turiniu. Temų, apie kurias mažai kalbama, tačiau apie ką turėtume kalbėti daugiau? Šia prasme fotografija yra geras būdas suprasti tai, ko nepažįstame.

Artūro Morozovo fotografija

Tavo fotografijų ciklai išsiskiria ne tik aštriomis, sudėtingomis temomis, tačiau ir ypatingu jautrumu aplinkai bei žmonėms, su kuriais dirbi.

Aš to mokausi žiūrėdamas, visų pirma, A. Sutkaus ir jo kartos fotografų darbus. Ilgus metus man buvo paslaptis, kaip jie sugebėdavo pagauti tokį gilų nepažįstamo žmogaus žvilgsnį, užfiksuoti natūralų jo buvimą be jokios vaidybos ar pompastikos. Kaip jiems tai pavykdavo? Aš, pavyzdžiui, tik pakeliu fotoaparatą ir iškart visi pasitempia bei ima šypsotis. Tačiau pradėjęs daryti ilgus ciklus ir negailėti savo laiko bendrauti su žmonėmis bei juos pažinti, supratau, kad pats turiu tapti savu, tuomet žmonės jau nebesuka galvos, fotografuoji ar ne, jie tiesiog būna savimi.

Peržvelgęs savo fotografijų ciklus, pastebiu tartum dvi lygiagrečiai einančias linijas. Viena – tai pagrindinis pasakojimas. Tarkime, fotografuojant karą Ukrainoje – tai karių, apkasų, sugriautų miestų vaizdai. Tuo tarpu kita linija – vietinių žmonių portretai, jų kasdienybė bei gyvenimai. Laikui bėgant suvokiu, kad pažintis ir bendravimas su tais niekuo neišsiskiriančiais, „eiliniais“ žmonėmis, man ir yra pats įdomiausias dalykas.

Leonidas Donskis yra pastebėjęs, kad akademinės teorijos šiandien gali paaiškinti didžiąją istoriją – karų kilimo priežastis, valstybių, demokratijos, universitetų, formavimąsi, Bažnyčios iškilimą ir t. t. Tačiau mes niekados nesužinosime, ką jautė šalia tos istorijos atsidūrę žmonės. Šiandien per fotografiją bei pokalbius aš ir siekiu tai išsiaiškinti.

Dabar, būna, pagaunu save sėdintį kaime ar miestelyje, apie kurio egzistavimą dar neseniai nieko nežinojau, namuose pas žmogų, su kuriuo ką tik susipažinau ir klausantį jo istorijos, kuri iki šiol man buvo visiškai svetima. Tai be galo jaudina. Tartum žvelgtum pro rakto skylutę į gyvenimą, kuris iki šiol tau neegzistavo.

Šiandien mane labiausiai ir traukia pažinti ir suprasti tą žmogų, kuris didžiajai visuomenės daliai tėra statistinis skurdo vienetas. Priartėti prie jo gyvenimo ir atrasti, kas nulėmė tai, kokios buvo pirminės priežastys.

Artūro Morozovo fotografija

Socialinė atskirtis, skurdo kultūra, žmonės, gyvenantys paribiuose – kaip atėjai iki šios temos?

Fotografuodamas karinius konfliktus, 2016 metų Amerikos prezidento rinkimų įkarštį pastebėjau, koks suskaldytas yra pasaulis, koks didžiulis, tarp žmonių atsivėręs plyšys. Žmogaus orumo jausmo trūkumas, nesiskaitymas su juo, jo įžeidinėjimai ar žeminimai žiniasklaidoje, politikų sprendimuose, socialinėje medijoje gali labai radikaliai paveikti ne tik pavienį žmogų, tačiau ir jų grupes bei ištisus regionus. Taip šie žmonės gali labai reikšmingai prisidėti prie konflikto užgimimo bei jo eskalavimo arba prie naujų iššūkių demokratijai, kaip kad nutiko JAV prezidentu išrinkus Donaldą Trumpą. Būtent tuomet keliaudamas po centrinę Ameriką, pasitraukusios pramonės regionus, kur yra didžiulis nedarbas, bendraudamas su eiliniais amerikiečiais, klausydamasis jų istorijų, aš supratau priežastis, kodėl jie renkasi balsuoti už D. Trumpą. Tai, kaip žmogus jaučiasi, didžiąja dalimi ir nulemia jo sprendimus.

Po šios nepaprastai įdomios patirties JAV, pagalvojau, o kaip yra Lietuvoje? Kodėl mes apie tai nekalbame? Skurdo, nepritekliaus temos tiek tekstuose, tiek fotografijoje ar televizijų reportažuose dažniausiai yra labai dramatizuojamos. Aš ir pats pastebiu, kad užėjus į namus pas vargingiau gyvenantį žmogų, mano akys taip ir krypsta fiksuoti tai, ką galima būtų pavadinti skurdo simboliais ar stereotipais. Ir reikia nemažai pastangų už to pamatyti esantį gyvą žmogų su savo autentiška patirtimi. Tad atsigręždamas į „paprastus“ žmones, kalbėdamasis su jais, aš bandau ne tiek suteikti jiems balsą, duoti atsvarą, kiek išklausyti juos ir per fotografiją bei žodinį pasakojimą perduoti tai, ką jie jaučia, apie ką mąsto, kuo gyvena.

Žinoma, šioje temoje darbas slenka labai iš lėto. Nors dirbu jau kelis metus, tačiau nuotraukų turiu siaubingai mažai. Tai vienas iš ilgo ciklo, lėtosios žurnalistikos bruožų. Žinoma, galima būtų greitai atbėgus pridaryti nuotraukų ir išbėgti, tačiau mano tikslas ne toks. Aš daugiau klausausi, tiesiog būnu su žmogumi nei fotografuoju ar įrašinėju pokalbį. Atėjęs pas žmogų, aš visų pirma papasakoju, ką veikiu, su kokia idėja atėjau ir ką bandau suprasti. Nuo to ir prasideda mūsų santykiai. Šia prasme fotografija man – tai būdas suprasti žmogų.

Artūro Morozovo fotografija

Socialinėje atskirtyje gyvenančius žmones dažniausiai matome tik neigiamame diskurse – nusikaltimai, pašalpos, nedarbas, žalingas gyvenimo būdas, smurtas ir pan. Kiek šie stereotipai tau pasitvirtina ir kiek – ne?

Dažnu atveju visa tai išties yra jų kasdienybės dalis. Ir aš nebandau to neigti, tačiau noriu su jais kalbėtis apie tai, kas lieka už šio pirminio gyvenimo vaizdinio.

Tikiu, kad kiekvieną žmogaus veiksmą galima paaiškinti. Visuomet yra pirminė priežastis, kuri apsprendžia tolimesnius kiekvieno mūsų pasirinkimus. Tarkime, žmogų, kuris padarė nusikaltimą, mes pasirengę iš karto nuteisti, nes matome jo padaryto veiksmo žalą. Tačiau tokiu būdu mes sutapatiname žmogų ir jo poelgį, o tai neleidžia matyti konkretaus žmogaus bei jo istorijos. Mums net nebekyla klausimas, kodėl ir kaip jis atėjo iki šios situacijos? Kiek metų jis gyveno mūsų bendruomenėse, buvo mūsų kaimynu, tačiau mes jo nematėme. O pastebime ir iškart nuteisiame tuomet, kai nutinka kažkas blogo. Bet kur mes buvome, kai jam reikėjo mūsų pagalbos, švelnumo, užtarimo, apsaugos, pamokymo, padrąsinimo? Štai taip aš atrandu, kad kiekvieno mūsų gyvenimas yra mažytė mūsų visų bendros ekosistemos dalis.

Štai kodėl aš visų pirma kalbuosi. Apie viską, išskyrus skurdą ir atskirtį. Kalbamės apie vaikystes, jaunystes, santykius su kitais žmonėmis, tėvystę, gyvenimą jų miestelyje. Pradėjęs su žmogumi kalbėti suprantu, kad po pirmu sluoksniu slypi kiti sluoksniai, tuomet tampa įdomu prisikasti prie jo ištakų, pradžios. Neretai pati kalba išduoda tam tikrus dalykus. Pavyzdžiui, kalbėdami apie vaikystės patirtis, žmonės dažnai apie save kalba neigiamai, kaip apie nevykėlius, nelaimėlius. Paklausus iš kur tai, jie tiesiai šviesiai įvardija – iš tėvų, artimųjų. Vadinasi, jau vaikystėje apie save girdėti neigiami epitetai vėliau yra patvirtinami mokykloje, kol, galiausiai, yra įsikalbami, jais patikima, ir toliau jau grindžiamos visos tolesnės gyvenimo nesėkmės. Tad galiausiai, visiškai logiškai, šešiasdešimties jis atsiduria pirtelėje, kurioje ir gyvena be elektros kelis metus, kasdien geria ir net neįsivaizduoja, kad gali dirbti ar pakeisti savo gyvenimą. Dažnai sakoma, kad toks gyvenimas – tai jų pasirinkimas. Tačiau mes nematome priežasčių grandinės, kas iki to atvedė.

Labai paprasta pasakyti, kad žmogus yra blogas. Gėrio atradimui žmoguje reikia daugiau laiko. Tad tai yra vienas lėtosios žurnalistikos privalumų – gali leisti su žmogumi daug laiko, nesiekdamas jokio konkretaus, apčiuopiamo rezultato, bet bandydamas jį suprasti. Todėl aš vaikštau su jais po mišką, žiūriu, kaip jie bendrauja, kaip vaikai ruošia pamokas, o tėvai – vakarienę, ir tuomet pamatau, kiek daug aš nežinau.

Artūro Morozovo fotografija

Ar tikrai pastebi, kad šiandien egzistuoja labai ryškios ribos tarp skirtingų visuomenės sluoksnių, kad yra bent kelios Lietuvos, kurių gyvenimai visiškai prasilenkia?

Tos ribos išties egzistuoja ir jas labai gilina žiniasklaida bei socialiniai tinklai. Mes paprasčiausiai nebesusitinkame su kitais, jų nematome ir nepažįstame, bendraujame saugiame savųjų rate. Beje, lygiai taip pat elgiasi ir socialinėje atskirtyje esantys žmonės.

Mes kupini prasimanymų vieni apie kitus. Pavyzdžiui, pasakojimas apie tai, kad Lietuvos kaimas yra prasigėręs, yra visiška netiesa. Bendruomenėse taip gyvena nedidelė dalis žmonių, nors pro pravažiuojančių mašinų langus gal kaip tik jie labiausiai ir matomi, lūkuriuojantys šalia savo parduotuvių ar linguojantys šalikėlėse. Vis dėlto, kur kas daugiau yra sunkiai dirbančių, tačiau vis tiek vos suduriančių galą su galu. Bet mums paprasčiau mąstyti stereotipiškai, sudėti visus į tam tikras lentynas ir palikti juos sau.

Nepaisant to, pavyzdžiui, mažose bendruomenėse egzistuoja gan stiprus solidarumo ir atsakomybės vienas už kitą jausmas. Net ir iki gyvo kaulo prisidirbusiam savo kaime žmogui, niekas tokio nepalieka likimo valiai, bet kaip įmanydami padeda ir rūpinasi. Tarkime, užėjęs pas vyrą, vietinių vadinamą „kaimo vagimi“, namuose randu tai lietinių, tai sriubos, o paklausus, iš kur gavo, atsako, kad tai viena, tai kita kaimynė atnešė. Juk supranti, čia kalbu ne tiek apie maistą.

Maždaug metus kultūros žurnalistiką buvau iškeitęs į socialines temas ir kalbinau benamius, nuteistuosius, priklausomus žmones. Tuomet supratau, kad su menininkais kalbėtis yra gan paprasta, nes jie ne tik turi ką papasakoti, bet ir nori dalintis savo patirtimi, idėjomis ir pan. Tuo tarpu visiškai kitokia situacija yra su socialinėmis temomis. Atskirtyje gyvenantys žmonės nelenda į viešumą, jie gėdijasi savo skurdo, užsisukę nepritekliaus, svaigalų, apatijos rate jie neretai tampa neįgalūs kitokiam veiksmui, išėjimui iš to rato. Kaip pavyksta prisiliesti prie jų nesuvaidintų, nepagražintų gyvenimų?

Prieš leisdamasis į pirmąsias keliones dviračiu, aš maniau, kad žmonės kaip įmanydami vengs bendrauti su manimi, nes aš jiems būsiu eilinis žiniasklaidos atstovas, kuris iš jų namų į viešumą stengsis išnešti kuo daugiau purvo. Užėjęs į pirmus namus išties pamačiau tą stereotipinį skurdą. Tačiau ant stalo buvo sudėti žurnalai „Žmonės“, kaip vėliau paaiškėjo, paimti iš kaimo bibliotekos. Tuomet pagalvojau, kad žmogus, pas kurį patekau, suvokia savo padėtį visuomenėje ir dėl to jis atsisakys su manimi bendrauti. Bet istorijos pasakojime, klausytojo ir pasakotojo santykyje slypi didžiulė galia. Juk visiems mums gera, kai mūsų klausosi, lygiai taip pat gera ir įdomu yra klausti.

Yra ir dar vienas svarbus niuansas – tai žmonių vienišumas. Jo siaubingai daug. Po antro, trečio mano apsilankymo, žmonės jau nebemato ant stalo padėto diktofono, nekreipia dėmesio į fotoaparatą ir aš jaučiu, kaip jie man atsiveria jau kaip artimiausiam žmogui, draugui ir pasakoja tai, ko gal niekam iki šiol nebuvo pasakoję… Ir čia, matyt, yra esminis momentas: dabartinė žiniasklaida, su įprastais savo formatais, kai vienam interviu yra skiriamas vienas susitikimas, negali aprėpti giliausių klodų, užčiuopti esminių dalykų, gilintis į žmogaus istoriją. Žurnalistai, siekdami greito rezultato, nuslysta pačiu paviršiumi, tad savo pateikiamu pasakojimu jie iškreipia problemos vaizdą, nors jų motyvai bei siekiai ir yra pozityvūs.

Artūro Morozovo fotografija

O kaip skurdžiau gyvenantys žmonės patys suvokia savo situaciją, ar reflektuoja tai, kaip jie gyvena?

Stebina tai, kaip, mes, žmonės, gebame prisitaikyti prie esamos situacijos, o kartu – rasti sau pateisinimą. Pastebėjau, kad dėl savo, jų žodžiais – nenusisekusio, gyvenimo žmonės dažniau kaltina ne kitus, bet save pačius. Jie net jaučia tam tikrą priklausomybę nuo seniūnų bei seniūnaičių, iš kurių rankų gauna paramą. Tad Lietuvoje pagalbos mechanizmai gyvenantiems skurdžiau, tikrai egzistuoja. Ar jie padeda gyventi oriau ir motyvuoja keisti savo gyvenimą – tai jau kitas klausimas.

Didžiąja dalimi socialinė sistema yra labai nepaslanki ir veikia pagal nustatytas taisykles. Pats savo akimis mačiau, kaip vienos labdaros organizacijos darbuotojai daugiavaikei šeimai atvežė maišą žaislų, kuriuos atidavė kiti žmonės. Tos šeimos vaikai abejingai į juos pažiūrėjo ir nuėjo sau, nes namuose pilna ir iš anksčiau atvežtų žaislų. Bet niekas nepasidomėjo, kad šiuo metu ta moteris, kelių mažamečių vaikų mama, skiriasi su nusikaltimus darančiu vyru ir svarbiausia pagalba, kurios jai reikia – tai galimybės nuvykti į miestą pas advokatą. Tai tik vienas pavyzdys iš daugelio, kuriuos pastebiu. Norėtųsi, kad socialinė pagalba būtų maksimaliai individualizuota, tuomet ji gali turėti didesnę prasmę ir realiai padėti.

Skurdas – tai gyvenimas nuolatiniame strese, todėl kupinas visiškai nelogiškų sprendimų. Labai įdomu stebėti momentą, kai pinigų neturintis žmogus, vieną dieną gauna kasmėnesinę išmoką. Kas sudaro jo pirkinių krepšelį? Ar yra tame kokia nors logika? Pamenu, sykį po pašalpos išmokėjimo atvažiavęs į vieną nepasiturinčią šeimą, kurioje auga didelis būrys vaikų, pamačiau naują pirkinį – didžiulį rožinį minkštą meškiną, kuris kainavo turbūt trečdalį pašalpos. Sukrypusioje, nuo dūmų pajuodavusioje kaimo pirkioje tas meškinas buvo jokiais racionaliais argumentais nepagrįstas. Išskyrus, žinoma, tėvų meilę ir norą sau bei kitiems įrodyti, kad ji yra.

Ši tema atskleidžia ir kitų, netikėtų istorijų, pavyzdžiui, apie švietimo sistemą, kai nemokantis skaityti vaikas keliamas iš klasės į klasę, nes jis suvokiamas ne tiek kaip asmenybė, bet kaip moksleivio krepšelis. Arba uždarytos kaimų ir miestelių ambulatorijos – kur sunegalavus žmogui ieškoti pagalbos, kaip pasiekti gydymo įstaigą, jei iki poliklinikos nėra kam nuvežti. Arba panaikinti įgaliotinių etatai ir nutikus, tarkime, buitiniam konfliktui, policija, jei neturi kito iškvietimo, geriausiu atveju atvyksta per pusvalandį. Tai kaip žmogui išgyventi tą pusvalandį, jei namuose girtas ir agresyvus sugyventinis? Arba kaip gali žmogus įsidarbinti mieste, jei autobusas pro ten, kur jis gyvena, važiuoja 12 val. dienos, o grįžta 20 val., kaip jam dirbti nuo 8 iki 17 val.? Dirbti darbą, kurio atlygis bus vos šimtu eurų didesnis nei pašalpa. Ir tokių nesusipratimų, trikdžių yra gausybė. Šios priežastys yra elementarios, tačiau jos esminės, gyvenantiems toliau nuo miestų. Taip neretai ir įsisukama į uždarą ratą, iš kurio išeiti tampa be galo sudėtinga.

Artūro Morozovo fotografija

Mes daugiausia kalbame apie socialinę atskirtį tų, kurie gyvena kaimuose. O kokia situacija miestuose?

Alkoholis ir vienatvė – tai skaudžiausias skurdo derinys. Kaime vienatvės beveik nėra, nes žmogus keliasdešimt metų vaikšto į tą pačią parduotuvę ir visi jį pažįsta, žino jo vardą ir istoriją. Mažoje bendruomenėje santykių su kitais išvengti yra tiesiog sunkiau. O kur dar sezoniniai darbai, talkos. Daug duoda ir pati gamta, besikeičiantys metų laikai ar kelios lysvės savame kieme. Tai vis šiokia tokia veikla.

Tuo tarpu mieste žmogus gali būti visiškas anonimas. Gyvendamas vieno kambario bute kokiame devynaukštyje, jis gali būti daug vienišesnis už tą, kuris gyvena vienkiemyje tarp miškų. Daugiabutyje jis egzistuoja kaip „išgeriantis keistuolis iš trečio aukšto“. Kaimynai ignoruoja, ir jam diena iš dienos lieka tie patys maršrutai: iki artimiausios parduotuvės fleškutės, gal dar iki vietinės knaipės, jei tokia likusi, ir namo. Nieko daugiau. Man kartais būna išties baisu, kai atvažiuoju pas žmogų ir matau, kad nuo pastarojo mano apsilankymo prieš kelis mėnesius čia realiai niekas nepasikeitė – aš jį palikau sėdintį virtuvėje, o grįžęs radau lygiai taip pat. Ir šitaip – dešimt metų… Kas turėtų būti to žmogaus galvoje? Ir per visą ta laiką – jokio bendravimo, na, nebent su tokiais pat keistuoliais, kaip ir jis… Mieste šie žmonės praktiškai nematomi.

Aš neįsivaizduoju, kiek vidinės stiprybės turi turėti žmogus, kokia jame turėtų degti viltis, kad jis stengtųsi išeiti iš toksiškos pelkės. Vienam žmogui be kitų pagalbos tai – sunkiai įgyvendinama misija.

Esi dirbęs ginkluotuose konfliktuose, kur sąlygos ekstremalios, kur daug veiksmo ir įtampos. O dabar štai projektas, kur, matyt, neveiklumas, apatija, užsidarymas yra vieni esminių bruožų. Kaip šiame kontekste skiriasi tavo fotografijos?

Išties fotografijai būdinga ieškoti tam tikros egzotikos, nes taip lengviau patraukti dėmesį, sulaukti reakcijų. Adrenaliną patiria ne tik fotografas, tačiau ir žiūrovas, kuris tikrovėje gal nieko panašus nėra matęs, o nuotrauka jį nukelia į tai, kas jam nepažinta. Tačiau kaip atrasti tai, kas vertinga ir įdomu mūsų pačių kasdienoje – tai mane ypatingai dominantis klausimas.

Publikuodamas bei parodose eksponuodamas šias fotografijas aš pastebiu, kaip žmones jaudina šie, rodos, niekuo neišsiskiriantys vaizdai, tos banalios kasdienybės. Fotografija sužadina jų atmintį, vaikystės potyrius ir tas vaizdas, tarkime, mergaitės su trilitriu pieno stiklainiu ar ant lentynos padėti puodeliai, jiems ima kalbėti.

Išties vizualumas yra labai paveikus ir jei fotografui pavyksta atrasti raktą į tą įprastą kasdienybę, tuomet ji tampa ženklu, nukeliančiu į tolimiausią žmogaus praeitį, jo brangiausius atsiminimus.

Regint nuotraukoje kito žmogaus veidą, skaitant jo likimo istoriją, užgimsta empatija, susimąstoma apie kitus gyvenimus ir tai, mano galva, yra labai svarbu. Sukonkretinus veidus žmonių, kurie viešojoje erdvėje sudaiktinami juos įvardijant tokiais terminais kaip bambaliniai, pašalpiniai, runkeliai ar vatnikai, tuomet galima pamatyti, kad tai nėra abstrakti masė, bet konkretus žmogus, su konkrečiu savo likimu. Tada lengviau užjausti ir suprasti, o sunkiau – šaipytis ar koneveikti.

Artūro Morozovo fotografija

Kaip tu pats susigyveni su tuo, ką matai ir išgirsti?

Visos šios istorijos, visi tie likimai ir veidai – labai greitai tampa asmeniška. Kartais man jau yra sunku atskirti savo gyvenimą nuo šių žmonių gyvenimų. Tame santykyje aš jau nebesu tiesiog žurnalistas, o jie – mano pašnekovai. Mes vieni kitiems tampame savais. Beje, neseniai tapau vienos iš mano lankomų šeimų mergaitės krikštatėviu ir tuomet pagalvojau, kad ši istorija jau labai toli nuėjo… Visa tai jaudina, o kartu yra labai sudėtinga.

Tačiau juk eidamas pas žmogų į namus, aš tikiuosi, kad jis bus atviras, o atvirumas įmanomas tik pasitikint, prisirišant prie kito. Man įstrigo A. Sutkaus pasakymas, kad jei negali padėti žmogui, tai ir nefotografuok jo. Ir aš suprantu, kad šiandien man iškylančias dilemas jo kartos fotografai savo laiku taip pat ne kartą sprendė.

Dirbant su tokiomis temomis nuolatos turi diskutuoti su savo sąžine ir morale, kad pats susigaudytum, ką darai, kur esi. Ir kartais būtina padaryti pauzę, sustoti. Ne tik tam, kad atgautum jėgas ar susivoktum, bet ir kad pavyktų išlaikyti profesionalumą, adekvatumą, distanciją. Bet tai tikrai nėra taip paprasta.

Sakai, kad visa tai tampa labai asmeniška. Įdomu, ką tu pats apie save sužinai tokiame darbe?

Grįždamas namo po pasibuvimo su viena ar kita šeima bei jų fotografavimo, dažnai imu svarstyti, kaip aš elgčiausi, atsidūręs panašioje situacijoje. Kol gyveni finansiškai stabiliai ir nesuki sau galvos dėl rytojaus, tol jautiesi saugus ir laimingas. Bet ištikus bent menkesniam nepritekliui, staiga pamatai, kaip toks mažmožis kaip pinigai gali pakeisti tavo gyvenimą, tavo jausmus, tavo mąstymą. Iškelti tavo savybes, kurias ilgai slėpei ar kurių nemėgsti, sužadinti savigraužą. Baisiausia yra tai, kad atsidūręs šiame tunelyje žmogus mato tik tai, ko jam trūksta ir labai greitai pamiršta visa kita.

Bendraudamas su sunkiau besiverčiančiais imu pastebėti, kaip mes visi tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, pusdieniui paėmęs šeimos vaiką ir su juo važiuodamas automobiliu, darantis valgyti, rodantis nuotraukas ar pasakojantis apie savo keliones, aš matau, kaip veriasi jo akys, kaip jam kyla klausimų, kurių iki šiol gyvenime jis nekėlė, kaip pasaulis per kelias valandas jam tampa didesnis.

O įdomiausia štai kas – mudviejų pokalbio ašimi buvo fotografija, bet žiūrėk, kaip toli ji mus nuvedė, kokią temų įvairovę palietė, kiek atspalvių ir niuansų atvėrė. Tiksliai yra pasakęs A. Sutkus, jog fotografija – tai visų pirma bendravimas su žmogumi.

2 Comments