Kas yra dvasingumas?

Nors šiandien apie dvasingumą kalbama nemažai, didieji krikščionių autoriai – šv. Bernardas Klervietis, šv. Tomas Akvinietis, šv. Bonaventūra – tokio žodžio beveik nenaudojo, arba naudojo kita prasme, nei mes įpratę šiandien. Pavyzdžiui, Tomas Akvinietis apie dvasingumą kalba askezės prasme, jam tai – mokymo apie moralę dalis.

Dvasingumas, kaip atskira teologinė disciplina, mūsų dievoieškos patirtys, yra modernių laikų „išradimas“, kurio svarbai įtakos turėjo techniniai, pozityvieji mokslai, palietę ir teologiją. Teologijai vis labiau panašėjant į kitas mokslo šakas, kilo pastoracinė būtinybė apie krikščioniškas tiesas kalbėti taip, kad jos būtų prieinamos ir suprantamos visiems. Juk ne visi studijuoja teologiją, tačiau visi yra pakviesti gyventi su Dievu. O gudragalviški svarstymai apie Dievą ne itin naudingi, jeigu jie neveda į pokalbį arbą tylą su Juo. Juolab kad samprotauti apie Dievą, „daryti teologiją“, kaip rašė C. S. Lewisas savo knygoje „Didžiosios skyrybos“, galima ir pragare. Tikriausiai nesuklystume dvasingumą teologijoje palyginę su tuo, kas šiandien apibūdinama kaip mokslo populiarinimas. Todėl išgirdę kalbant apie dvasingumą, mes tikimės, kad bus akcentuojama praktika, o ne teorija. Nes dvasingumas, kalbant trumpai, tai asmeninis santykis su Dievu, autentiška patirtis.

Asmeniniai santykiai, tarp žmonių ar su Dievu, yra labai subjektyvūs, saviti ir slėpiningi. Štai kodėl retas šventasis, turėjęs autentišką santykį su Dievu, žmonių buvo suprastas iš karto. Liudijimai apie asmeninius santykius parodo išskirtines, vienetines patirtis, kurios ne visada pasiduoda apibendrinimui ar palyginimams.

Lytis, amžius, temperamentas, charakteris, gyvenimiškos patirtys, aplinka, pažiūros, profesija – visi šie ir daugelis kitų faktorių turi įtakos mūsų asmeniniams santykiams, taigi, ir dvasingumui. Tarkime, sportininko ir onkologinio ligonio, arba kunigo misionieriaus ir kunigo akademiko dvasiniai klausimai, pokalbio su Dievu temos gali stipriai skirtis. Arba jautrų ir emocionalų žmogų labiau ugdys struktūruota, racionali malda ir, atvirkščiai, mažiau emocionalų žmogų – jausminga malda. Kai kurios mūsų savybės, pavyzdžiui, balsas, pažiūros ar įsitikinimai, gyvenimo tėkmėje kinta. Lygiai taip pat keičiasi ir dvasingumas: tikėtina, kad jaunuolis bus radikalesnis ir griežtesnis už senolį, kurio griežtus reikalavimus sau ir kitiems Dievas per daugelį išmėginimų sušvelnino.

Dėl šios priežasties dvasiniame kelyje taikomos priemonės turėtų atliepti mūsų savitumą, o ne tiesmukai, priešiškai su juo grumtis. Būtent tai mus kreipia į brandų dvasingumą, kuriame:

  • mokomės priimti savo unikalumą, investuoti talentus, kuriuos šeimininkas mums išdalino (plg. Mt 25, 14–30), nes jie būtini mistiniam Kristaus kūnui;
  • vengiame pagundos kopijuoti kitus asmenis – ar tai būtų šventieji, ar šalia gyvenantys žmonės. Taip, jie gali mus paskatinti ir įkvėpti, tačiau neturėtume jų mėgdžioti, nes tai būtų tolygu savo talento užkasimui į žemę.

Kadangi kiekvienas esame savitas ir skirtingas, negalime Dievo ar savojo santykio su Juo užmauti ant vieno kurpaliaus. Aplink mus yra daugybė kitokius klausimus keliančių, skirtingais keliais Dievą atrandančių ir kitaip besimeldžiančių. Visa tai ir yra Kristaus kūnas, sudarytas iš skirtingų narių ir, kaip rašė šv. Paulius, „akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia“ ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia“ (1 Kor 12, 21). Priimti kiekvieno savitumą ir skirtingumą – būtina sąlyga išplečiant širdį meilei. Tokiu būdu atsiveriame plačiam charizmų diapazonui, kurį Šventoji Dvasia inicijuoja Bažnyčioje. Tai ypač svarbu, siekiant neteisti žmonių, nes vidiniai veiksmų, matomų išoriškai, motyvai dažnai mums lieka nežinomi. Juk Dievo malonė ypatingai veikia per silpnumus (plg. 2 Kor 12, 9).

Šį įvairialypį Šventosios Dvasios veikimą gerai atspindi nuo seno Bažnyčioje gyvuojančios skirtingos dvasingumo tradicijos. Ignaciškasis, karmelio, pranciškoniškasis ir daugelis kitų. Matome ne tik skirtingas gyvensenas šių bendruomenių vienuolynuose, bet ir tai, kaip šios dvasingumo tradicijos ilgainiui suformuoja savitą vienuolių dvasingumo braižą. Egzistuoja net mėginimai susisteminti dvasinio kelio etapus. Pavyzdžiui, šv. Jonas Klimakas pateikia trisdešimt lygių, šv. Benediktas ir šv. Bernardas – dvylika nuolankumo/ puikybės pakopų; šv. Teresė Avilietė savo „Vidinėje pilyje“ kalba apie septynias buveines.

Šiose tradicijose ir maršrutuose kartais išskirtinė vieta tenka kuriam nors vienam Evangelijos aspektui, tapusiam konkrečios dvasingumo tradicijos epicentru. Tačiau per šį vieną aspektą būtinai išgyvenama Evangelijos visuma, nes priešingu atveju kiltų sektantiško kraštutinumo rizika.

Nors skirtingų dvasingumo tradicijų tyrinėjimas lyginamuoju aspektu yra pakankamai nauja sritis, yra ne vienas mėginimas jas apibendrinti. Išskirtini du pagrindiniai visoms tradicijoms ar etapams būtini elementai:

  • Dvasingumas yra gyvenimas žvelgiant į Dievą, atsiuntusį savo Sūnų, per kurį mums buvo išlieta Šventoji Dvasia;
  • Dvasingumas turi būti išreiškiamas priimtais sprendimais ir konkrečiais praktiniais žingsniais.

Trumpai tariant, dvasingumas yra dovana, o kartu ir įpareigojimas ne tik priimti, bet ir perduoti. Ši logika kyla iš pašventinančio ir charizminio Šventosios Dvasios veikimo Bažnyčioje.

Šventosios Dvasios karta

Šv. Grigalius Nysietis kalba apie tris išganymo istorijos etapus-kartas: Tėvo kartą, siejamą su Senojo Testamento laikais, po jų prasidėjusią Jėzaus kartą ir, galiausiai, per Sekmines gimusią Šventosios Dvasios, t. y. mūsų kartą, gyvenančią paskutiniaisiais laikais ir laukiančią Kristaus sugrįžimo.

Apie vėją, dvelksmą iš Dievo, Jo Dvasią (hebrajiškai – ruach, graikiškai – pneuma, lotyniškai – spiritus), pirmiausia skaitome Pradžios knygoje, kai „Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1, 1–2). Iki sukūrimo nebuvo nieko. Ir tik tada, kai vėjas iš Dievo ima dvelkti virš vandenų, atsiranda kosmos – pagal tvarkos dėsnius veikianti visata. Nuo šio momento šviesa atsiskiria nuo tamsos, žemė nuo vandens ir t. t., taigi, atsiranda chaosui priešinga harmonija.

Tačiau, anot šv. Bazilijaus, tai nebuvo vienkartinis įvykis. Kadangi Dievas visada yra Kūrėjas, Jo kūrinija išlieka atvira kitimui, o mes esame ne tik kuriami, bet ir patys dalyvaujame Jo kūrimo procese, todėl ir Dievo Dvasia toliau kuria harmoniją. Ji veikia viską perkeisdama iš chaoso, netvarkos, skirtumų, susiskaldymų į tvarką ir darną.

O pagrindinis chaosas ir netvarka po Edeno sode įvykusios dramos – tai konfliktas tarp dvasios ir kūno, kurį šv. Paulius aprašė laiške galatams: „Mat kūno geismai priešingi dvasiai; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte“ (Gal 5, 17). Šią netvarką išgyvename kaip konfliktą tarp proto ir valios, nes „savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu“, – sako šv. Paulius (Rom 7, 23).

Nuo pat Edeno dramos mes ilgimės Dievo, nes, pasak šv. Augustino, „nerami mūsų širdis, kol nenurims Tavyje“. Vis dėlto kartu Dievą matome kaip trukdį mūsų laimei, kaip tą, kuris, anot angies, nuo mūsų kažką slepia. Todėl mumyse yra ir Zachiejus, lipantis į medį, kad pamatytų Jėzų, ir Petras, šaukiantis, kad už Jį guldys gyvybę, o kartu ir Jokūbas, prisidengiantis ne savo vardu, pranašas Jona, bėgantis nuo Dievo, sūnus palaidūnas, reikalaujantis savosios palikimo dalies ir keliaujantis laimės ieškoti svetur.

Kad būtent šį konfliktą įveiktų, mums buvo atsiųstas Dievo Sūnus ir Dvasia, kuri kasdien mumyse kuria harmoniją ir tvarką.

Anot šv. Bernardo, Dievo Žodis, tapęs kūnu, suranda klaidžiojantį bei kūno užgožtą mūsų protą ir susigrąžina jį sau. Taip mūsų protas tampa Jėzaus vietininku ir ima tvarkyti gyvenimą pagal Evangeliją. O Dievo Dvasia aplanko mūsų valią, suteikdama jai užsidegimo. Tokiu būdu valia liaujasi kovojusi prieš protą, o protas, savo ruožtu, nustoja slėpti tiesą nuo valios. Šios dvi sielos galios liaujasi tarpusavy konfliktavusios ir jau vieningą sielą nukreipia į Tėvą. Išlaisvinta nuo konflikto, pasipuošusi gerais įpročiais ir dorybėmis, siela tampa pasirengusi įžengti į karaliaus kambarius ir patiria laimę tardama: „Imk mane su savimi! Skubėkime! Vesk mane, karaliau, į savo kambarius. Tavimi mes džiaugsimės ir linksminsimės, skonėsimės tavo meile labiau negu vynu“ (Gg 1, 4).

Taigi, Dievo Dvasia veda mus iš konflikto tarp kūno ir dvasios, tarp proto ir valios, kurį visi patiriame. Veda rodydama pasauliui, „kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisybės, dėl teismo“ (Jn 16, 8 b). Ji reaguoja ir kalba sąžinei tuomet, kai pasiduodame senojo žmogaus įpročiams ir kūno darbams. Šventoji Dvasia yra visų mūsų tikėjimo aktų pagrindinė varomoji jėga, nes „nė vienas negali ištarti „Jėzus yra Viešpats“, jeigu šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3 b). Ji ateina pagalbon mūsų silpnumui, ypač tuomet, kai meldžiamės, nes mes „nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 26). Galiausiai, Ji kreipia mus ne į vergystės, bet į laisvės gyvenimą, kai nepasiduodami kūno geismams, gyvename Jos vaisiais: meile, džiaugsmu, taika, kantrybe, malonumu, gerumu, ištikimybe, romumu, susivaldymu (plg. Gal 5, 22–23).

Šventosios Dvasios karta – iškeliaujanti Bažnyčia

Štai čia ir prasideda kalba apie dvasingumą, negalintį apsiriboti vien teorija, vien dvasingais įkvėpimais, bet būtinai turintį pasireikšti konkrečiais sprendimais ir praktiniais žingsniais kasdienybėje. Šiandien mūsų aplinka – tai post-tiesos visuomenė, kurioje tiesa nuvertinama, o jos vietą užėmė nuolat jaudinančios ir pokyčių iliuziją suteikiančios naujienos.

Kaip tai atsiliepia dvasingumui? Galima kalbėti apie daugybę pasekmių. Tačiau trumpai norėčiau prisiliesti prie vienos – pastoracinės, kuri susijusi su mūsų, tikinčiųjų, laikysena, užvėrus zakristijų ir bažnyčių duris.

Išeiti, iškeliauti už bažnyčių sienų nėra lengva, nes tuomet susitinkame su kitaip mąstančiais, kitokiais principais besivadovaujančiais, kitokią pasaulėžiūrą išpažįstančiais. Šiuose susitikimuose nepatogumą mums kelia įprotis reikšti tiesą teoriniais konceptais, frazėmis, formuluotėmis. Tačiau šiandienėje post-tiesos visuomenėje ryškėja tiesos ne kaip teorijos, bet kaip „dvasinio klimato“ ir dialogo būtinybė. Tiesa nėra tik verum, bet ir bonum. „Mat yra vidinė sąsaja tarp „verum“ ir „bonum“: tiesos ir gėrio, – tai Dievuje sutampa su pačia Jo esme“ (šv. Jono Pauliaus II kalba inteligentijai, 1993 m. rugsėjo 5 d.).

Savo laiku Jėzus peržengė judaizmo ribas, eidamas į paribius. Šiandien mus, mistinį Jo kūną, popiežius Pranciškus kviečia nebijoti būti iškeliaujančia Bažnyčia. Neįmanoma post-tiesos visuomenėje išeiti už saugių savo zakristijų ir bažnyčių sienų su pretenzija, kad esame geriausia religija, kuriai priklauso tiesos monopolis. Krikščionybė nėra išimtinė religija, bet – apimanti. „Esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą.“ (Jn 18, 37) – sakė Jėzus Pilotui. Šis klausė: „O kas yra tiesa?!“ (Jn 18, 38). Atsakymas jam nebuvo duotas. Kodėl? Galbūt todėl, kad tiesa yra kur kas daugiau nei teorija, daugiau nei gerai skambanti mintis ar savo grakštumu pritrenkianti formuluotė. Pati Tiesa, regima santykyje, tuo metu stovėjo priešais Pilotą.

Gyventi užsisklendus zakristijose ir bažnyčiose – tai būti toli nuo santykio su kitaip mąstančiais ir gyvenančiais. Norint atsiliepti į Popiežiaus kvietimą tapti iškeliaujančia Bažnyčia post-tiesos visuomenėje, reikia, kaip teigia filosofas Povilas Aleksandravičius, „išmokti reikšti savo vidinius įsitikinimus tokiomis formomis ir argumentais, kurie turėtų universalumo indeksą, t. y. turėtų galimybę būti suvokti visų žmonių.“ Arba, anot šv. Petro, „švelniai ir atsargiai“ (1 Pt 3, 16). Tad kokia kalba apie savo tikėjimą mėgintume kalbėtis su ateistu, laicistu, musulmonu ar induistu taip, kad išgirstume juos ir patys būtume suprasti?

Post-tiesos visuomenė – tai šiandienos Galilėja. Ji tolokai nuo „teisingai“ tikinčios Jeruzalės, bet būtent Galilėjoje Jėzus praleido daugiausia laiko skelbdamas Gerąją Naujieną. Post-tiesos visuomenėje žmonės nuvertino tiesą kaip teoriją, konceptą, dėl kurio visi vieningai galėtų sutarti. Bet, nors ir būdami „apsunkę nuo niekio“, jie gali atpažinti Dvasios vaisius (Gal 5, 22–23) tuose, kurie ištvermingai jų laikosi. Jėzus sakė, kad atpažins. Galbūt ši naujiena nėra iš tų, kurių šiandien taip vaikomasi, tačiau ji vienintelė pajėgia liudyti ne vienadienius ir iliuzinius, bet tvarius, nors ir pro siaurus vartus vedančius, pokyčius. Liudykime šią gaivaus ir laisvo gyvenimo kokybę, skleisdami dvasingumą be moralizavimo, ne tiek kaip teoriją, bet kaip gyvenimo Dvasioje vaisius: meilę, džiaugsmą, taiką, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą. Kad iš to visi pažintų…

Nuotraukoje: Andriaus Zakarausko tapybos darbo fragmentas

Žurnalas „Kelionė“, 2018 Nr. 4

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *