1919 m. lapkričio 17 d. Pervalkuose, Pasvalio valsčiuje gimė būsimasis poetas ir partizanas Bronius Krivickas, mūsų literatūroje atstovaujantis ypatingai retai poeto-kario paradigmai.

Būsimasis poetas augo didelėje ūkininkų šeimoje. Jau besimokant Biržų gimnazijoje pasižymėjo kaip talentingas literatas, todėl 1937 metais jo pasirinkimas studijuoti ne kokią ūkišką, bet filologijos specialybę atrodė logiškas. Kauno Vytauto Didžiojo universitete B. Krivickas susipažino su jam artimais literatais, būsimais poetais Eugenijumi Matuzevičiumi, Kaziu Bradūnu, Alfonsu Čipkumi, būsimuoju Nyka-Niliūnu. Beje, iš ankstyvųjų ateitininkiškų dienų buvo pažįstamas su Vytautu Mačerniu ir kitais poetais, kurie vėliau bus priskirti išblaškytai „žemininkų“ generacijai. Nors B. Krivicko poezija ir nebuvo publikuota 1951 metais JAV pasirodžiusioje antologijoje „Žemė“, tačiau, anot prof. Viktorijos Daujotytės, jo „poezija susiliečia su žemininkų siekimais, su žemės gyvybės jutimu, su prasmės ieškojimu, neatskiriamu nuo pasipriešinimo ir kovos už laisvę“.

Bronius Krivickas studentavimo metais. Nuotrauka iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų

Tęsdamas studijas Vilniaus universitete dalyvavo Vinco Mykolaičio-Putino globojamoje „Šatrijos meno kuopos“ ir Balio Sruogos vadovaujamo Teatro seminaro veikloje, redaguodamas ateitininkų organizacijos žurnalą „Ateitis“ bei „Studentų dienos“, vėliau dirbo žurnalo „Kūryba“ redakcijoje, kur įgijo spaudos darbo patirties. Taip pat bendradarbiavo žurnaluose „Naujoji Romuva“, laikraščiuose „Darbininkas“, „XX amžius“.

1944 metais Lietuvą užklupus sovietams, su savo bičiuliais ir kolegomis nepasitraukė į Vakarus, bet sugrįžo į savo gimtąsias vietas pas savuosius ir bandė mokytojauti Biržų gimnazijoje. Tačiau dar 1945 metų žiemą, nujausdamas, kad gali būti areštuotas, išėjo į mišką, tokiu būdu prisijungdamas prie partizano kelią jau pasirinkusių savo dviejų brolių.

Stebėtina tai, kad būtent miške B. Krivickas atsiskleidžia ir kaip poetas (iki tol rašė literatūros kritiką, noveles, dramas) – jo eilėraščiai, sonetai, satyros buvo publikuojamos partizanų leidiniuose, nuorašais plito jo poezijos rinkiniai „Už didžią tiesą“, „Po Stalino saule“ ir kiti. Pasak Ritos Tutlytės, „B. Krivicko poezijoje matome XX a. egzistencinių idėjų ir heroizmo programų asmenybišką realizaciją. Šios idėjos ir programos sutelkia literatūrines aliuzijas, poezijos pasaulį daro vientisą. Šiuo požiūriu B. Krivickas yra centrinis 1939-ųjų metų jaunosios generacijos asmuo“.

Jo talentas puikiai tiko darbui su partizanų spauda – B. Krivickas redagavo Rytų Lietuvos srities štabo leidinius „Aukštaičių kova“, „Laisvės kova“. Stebina ir tai, kad gyvendamas bunkeryje 1948–1949 metais vienas pirmųjų Lietuvoje išvertė apie 80 J. V. Getės eilėraščių.

B. Krivicko kova nutrūko 1952 m. rugsėjo 21 d., kuomet čekistai, pasinaudoję palūžusio Aukštaitijos partizanų vado J. Kimšto-Žalgirio parodymais, Raguvos miške aptiko bunkerį, kuriame tuo metu kaip tik ir slėpėsi B. Krivickas bei Vyčio apygardos Aušros tėvūnijos Visuomeninės dalies vadas Mykolas Blinkevičius-Nemunas. Partizanų kūnai buvo užkasti miške ir tik po metų jie perlaidoti Putiliškių (Panevėžio r.) kapinėse.

2017 metais knygų serijoje „Lietuvių literatūros lobynas: XX amžius“ pasirodė partizano B. Krivicko kūrybos rinktinė „Laiko griūty“, kurioje skelbiama daugiausia jo poezija. Tomelis baigiamas 1952 metais poeto rašytu tekstu „Apie laisvės kovą ir didvyriškumą“, kuriame štai taip B. Krivickas apmąsto partizanų kovos kelią: „Labai galimas dalykas, kad nesipriešinimas pavergėjui mūsų tautai būtų buvęs mažiau nuostolingas negu pasipriešinimas. Bet ar tauta galėjo nesipriešinti ir kodėl ji priešinos? Greičiausiai todėl, kad jai pasirodė per daug žema ir negarbinga nusilenkti paniekai, barbarybei, tapti bjauriausių dvasios išsigimėlių mindžiojama verge. Vadinasi, tauta pakilo į kovą gindama savo žmogiškąjį vertingumą, gindama tai, kas visiems laisviesiems ir doriesiems žmonėms yra brangu. Tuo ji pasirodė kaip kilnus ir vertingas žmonijos bei tautų bendruomenės narys. Tuo ji įnešė savo indėlį į bendrąją žmonijos kovą dėl laisvės ir žmoniškumo idėjų. Todėl suprantama, kodėl jau šiuo metu, kol laisvės priešams dar nėra paskelbta galutinė kova, pasaulis su pagarba ir palankumu sužiuro į mūsų mažąją šalį.“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *