2018 metų vizito Lietuvoje metu popiežius Pranciškus lankėsi Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, buvusiame KGB kalėjime Vilniuje. Jį sukrėtė mūsų istorija ir tos vietos, kur buvo kalinami ir žudomi tikėjimą ir laisvę gynę šviesiausi Lietuvos žmonės. Šventasis Tėvas Lietuvoje ne kartą pabrėžė, kad į priekį galime keliauti tik semdamiesi jėgų ir drąsos iš praeities, žvelgdami į tą kelią, kurį dėl laisvės nuėjo mūsų tėvai ir seneliai.

Sesuo Genovaitė Rita Navickaitė SF (g. 1947) už Katalikų Bažnyčios Kronikos spausdinimą ir platinimą nelaisvėje praleido dvejus metus: 8 mėnesius buvo tardoma ir kalinama tame pačiame KGB kalėjime, kuriame šiais metais apsilankė popiežius, o likusį bausmės laiką kalėjo Panevėžyje. Sesuo Genutė neseniai šventė 50-ies metų vienuolinių įžadų jubiliejų – per šiuos metus, nužymėtus sudėtingų istorijos vingių, aktyvios kovos už religinę laisvę ir kitus iššūkius, sesuo neprarado jaunatviško džiaugsmo, apie baisiausius įvykius ji pasakoja tartum apie džiugų nuotykį, o pokalbio pabaigoje atsidūsta: „Taip, dabar jau laikas mokytis senti…“

Ses. Genovaitę Ritą Navickaitę SF kalbino Elena Faustina Andrulytė SF.

Pirmoji nuotrauka. Zarasai, 1948

Jūs užaugot nuostabioje vietoje – šalia Zarasų, vienkiemyje ant ežero kranto. Turėjot mylinčią šeimą. Galima sakyti, jog Jūsų vaikystė – laiminga?

Vaikystės metai tiesiog nepakartojami. Man tai tikrai buvo dangus žemėje.

Mūsų šeimoje buvo labai artimi santykiai, vienas kito palaikymas. Čia gavau tikėjimo pagrindą – mama visai mažutę mane vesdavo dalyvauti procesijoje ir sakydavo: „Tu tarnauji Dievui, eik Dievuliui patarnaut.“ Tad vos pradėjusi vaikščioti eidavau procesijoje su sese, ji viena ranka nešdavo kaspiną, kita – mane vesdavo…

Šeimoje buvote auklėjama ne tik krikščioniška, bet ir patriotine dvasia?

Dėl to auklėjimo nutiko man vienas triukas. Buvau trečioje klasėje, tuo metu spaliukų dar nebuvo, todėl visus „rašė“ į pionierius. Atėjo kartą tokia jauna mokytoja ir sako: „Vaikai, dabar visi pionieriais būsim – šoksim, dainuosim, tėveliams pastatysim vaidinimą…“ O aš, kaip ir visi vaikai, noriu ir šokti, ir dainuoti… Kiekvienas turėjo pasakyti – „būsiu“, ir aš pasakiau. Parėjau namo ir sakau: „Aš būsiu pionierė.“

Šito Jūsų šeima veikiausiai nesitikėjo… Kaip jie reagavo?

Visiems plaukai pasišiaušė. Ir tėtis, ir mama, ir brolis vienu balsu pasakė: „Na, kaip tu, Genute, įsirašei? Taigi mes niekas nesirašėm.“ Sakau: „Juk nieko, taigi mes ten šoksim, dainuosim, dar kažką darysim…“ Mama: „Žinau, kaip šoksit – per adventą ir per gavėnią, kai negalima šokti.“ Mama mane subarė, tėtis mažiau kalbėjo, broliai išvis nusisuko…

Ryte tėtis davė tris rublius ir apsiverkė. „Įsivaizduoji, – sako, – visi vaikai manęs klausė, tik tu viena nepaklausei.“ Ėjau tuomet į mokyklą ir galvojau: „Ne, aš pionierė vis dėlto nebūsiu.“ Padėjo tie rubliai ir tėtės ašaros…

Nuėjusi į mokyklą pasakiau: „Aš pionierė nebūsiu.“ Tuomet mokytoja pastatė mane prieš klasę ir liepė visiems vaikams juoktis. Kaip tik jie nesijuokė: ir „davatka“, ir „rožančius iki kelių“, ir „keliais eina“… Tylėjau galvą nulenkus.

Parėjau namo ir pranešiau: „Pionierė nebūsiu, aš atsisakiau.“ Visi tokie laimingi! Mama, tėtė ir broliai tik drąsino: „Tu nebijok, taigi mes visi kartu.“

Genutė antroje-trečioje klasėje, su giminaičiais

Tikriausiai buvo nelengva išgyventi tokį atstūmimą mokykloje?

Mokykloje buvau truputį atsiskyrusi, nes kiti – pionieriai… Bet kadangi šeimoje buvo tokia gera atmosfera, per daug ir nesiverždavau į klasę. Į visokius vakarėlius neidavau, su mama namuose rasdavom bendrą kalbą. Ypač po to atstūmimo, šeimoje buvo labai stipri vienybė – aš laukdavau kad tik greičiau pamokos pasibaigtų ir tekina namo. O mokiausi labai gerai, nes broliai man padėdavo, paaiškindavo, vienais penketais baigiau trečią klasę.

Po kelių metų mane spaudė tapti pioniere, bet kai jau brolis stojo į kunigų seminariją, atlyžo, suprato, kad beviltiška…

Jūsų brolis Zenonas, prieš keletą metų iškeliavęs pas Viešpatį, buvo kunigas. Sovietmečiu jo kelias kunigystės link irgi buvo nelengvas?

Pirmąkart į seminariją Zenonas stojo, kai aš buvau šeštoje klasėje. Pamenu, kad dėl to mus taip persekiojo saugumas, kad negalėjom net durų uždaryti. Ateidavo, grasindavo…

Atsimenu, kaip apylinkės viršininkas vienąsyk grūmojo tėtei prie šulinio, atrodo, kad ir trenkė jam. Ir mokytojos atvažiuodavo. Apkabina mamą ir sako: „Tik neleiskit sūnui stoti į seminariją, atkalbėkit jį.“ Ir brolis patyrė didžiulį spaudimą iš šalies. Mūsų rajono švietimo skyriaus darbuotojas jį patikino, kad į universitetą įstos be jokių egzaminų, tik kad atsiimtų dokumentus iš seminarijos. Saugumas reikalavo bendradarbiauti, bet Zenonas suplėšė jam pakištus popierius. Iš antro karto jį galiausiai ir priėmė.

Pirmoji Komunija, 1956

O kaip užgimė Jūsų pašaukimas? Tuo metu juk niekas nekalbėjo apie vienuolynus…

Pirmą kartą išgirdus apie vienuolynus, įspūdis buvo toks, kaip pamačius dinozaurą. Tais laikais niekas nežinojo apie vienuolynų egzistavimą, buvo sakoma, kad jų nėra. Kartais tėvai pašnekėdavo: „Užsieny tai vienuolynų yra, o Lietuvoje nėra.“

Atsimenu, kai buvau dvylikos, kažkas paminėjo vienuolynus, ir aš paklausiau: „Ką vienuoliai veikia?“ Man pasakė: „Nei valgo, nei miega, tik meldžiasi ir dirba.“ Galvoju: „Nieko sau! Nevalgyt dar gali pakentėt, bet jau nemiegot – neduok sviete.“ Tuomet mamai pasakiau, kad į vienuolyną tikrai niekada nestosiu… (juokiasi)

Tokia buvo pirma pažintis su vienuoliniu gyvenimu. O kokiu būdu susižinojot, kad vienuolynai Lietuvoje vis dėlto veikia?

Buvau tik baigusi mokyklą ir brolis, kuris jau mokėsi seminarijoje, atvažiavo per atostogas Kalėdoms. Jis pasakė: „Žinot, stebuklą pasakysiu, yra vienuolynų šiais laikais, ir man teko apsilankyti pas vienuoles.“ Mes žiūrėjom akis išpūtę. „Yra vienuolių, tik mažai kas apie tai žino.“ Sėdėjau, klausiau netikėdama tuo, ką girdžiu. O tuomet brolis pasakė man: „Tokių, kaip tu, yra.“ Sakau: „Tikrai?“ „Taip, jaunos mergaitės, gražios. Žinai, į vienuolynus eina pačios gražiausios. Dievas pačias gražiausias išsirenka.“ Ir man toks stebuklas. Galvoju, jei yra vienuolių, jei yra jaunų vienuolių, tai ir aš galiu ja būti. Nepasakiau sau, kad tikrai stosiu į vienuolyną, bet tokia mintis pirmąsyk perbėgo.

Šeštoje klasėje. Genutė dešinėje

Kaip susipažinote su seserimis?

Baigusi vidurinę įstojau į buhalterių mokyklą Kaune. Kartą prieš baigiamuosius egzaminus pas mane atvažiavo brolis Zenonas, kuris dar mokėsi seminarijoje, ir pasakė: „Supažindinsiu tave su geromis draugėmis. Pas jas palikau savo lagaminėlį – gal nueitum paimti. Ir, tarp kitko, vienuolės ten gyvena.“ Sakau – „Gerai, paimsiu.“

Po šv. Mišių nuėjau nurodytu adresu ir sakau: „Čia mano brolis Zenonas paliko kažkokį lagaminą…“ „Oi, tai tu ta Genutė, apie kurią jis pasakojo! Oi, kaip gerai!“ Subėgo seserys, pradėjom kalbėtis, šnekučiuotis ir… užmiršau tą lagaminėlį… Galvojau, rytoj nueisiu. Kitą dieną nueinu – ir vėl užmiršau, kitą dieną – ir vėl… (juokiasi)

Vieną vakarą ilgiau užsikalbėjom, matau, jau temsta, baisu pareiti. Seserys pasiūlė palydėti. Ir palydėjo iki pat namų. Tuomet man taip suspaudė širdį… Galvoju – „Čia tai žmonės. Jos nepaleido manęs į tamsą sakydamos „eik“, o ryžosi palydėti…“

Paskui jau pradėjau mąstyti apie tai, kad gal man reikėtų stoti pas seseris…

Kuo Jus patraukė seserys?

Mūsų šeimoje buvo labai gera atmosfera, labai draugiška. Vienuolynas man priminė tokią atmosferą. Tada dar nežinojau, kad čia Šventosios Šeimos vienuolija. Ir man pačiai norėjosi kažką gero dėl Dievo, dėl Bažnyčios padaryti… Todėl ir įstojau.

Tėviškėje, plaukiojant po Zaraso ežerą

Paprastai keliaujant pašaukimo keliu būna visko. Iš pradžių visa atrodo labai gražu, o paskui kyla sunkumų, abejonių. Gal ir Jums buvo tokių akimirkų, kai suabejojot šiuo pasirinkimu?

Buvo vienintelė tokia mano krizė, kai pamačiau tai, kas vienuolijoje man atrodė netinkama… Galvoju, eisiu kur nors kitur, į kitą vienuolyną. Apsisprendžiau ir atvažiavau pas motinėlę į Marijampolę. Nuėjau pas seseris ir man sako: „Ai, Genele, pavėlavai, gal prieš 10 minučių Agnietėlė išvažiavo į Kauną.“ Aš ką tik iš Kauno, o ji – į Kauną! (juokiasi) Važiuoju atgal ir galvoju: matai, kokia aš žiopla, ar reikėjo man čia važiuoti, nei Agnietėlės radau, nei tą bėdą išpasakojau. Kažkas nesusiveda mano dūšioj… Tada supratau, kad nereikia išeiti. Daugiau tokių didelių krizių neturėjau – jeigu kas, pasimeldi, pabūni viena. Mes gi žmonės…

Nors baigėt buhalterių mokyklą, vėliau mokėtės medicinos mokykloje ir ilgą laiką dirbote sesele ligoninėse. Papasakokite apie šią patirtį.

Medicina man patiko dėl to, kad tu gali būti su žmogumi, sutikti kenčiantį žmogų. Man visada buvo svarbu tarnauti žmonėms. Be to, darbas ligoninėje buvo gera terpė apaštalavimui, nes nei mokykloje, nei darželyje sovietmečiu vaikams ar mokytojams apie Dievą nieko negalėjai pasakyti. O čia – ligonėliai: diagnozė ir aišku, kad keliaus į amžinybę, tik nežinia, kada. Tuomet eidavau aplink tą ligonį, glostydavau, šnekindavau…

Priėmimas į noviciatą, 1967

Kaip vyko Jūsų apaštalavimas ligoninėje?

Su kita mūsų seserimi Genute budėdavom kartu. Ji man sako: „Tu drąsesnė, eik kalbinti ligonį, o aš už tave melsiuosi.“ Na ką, reikia eiti: o jei numirs ligonis per tavo budėjimą be kunigo? Eidavau pas ligonį, stiklines išplaunu, paglostau, patalynę pataisau, klausiu: „Gal jums ką nors skauda? Gal ko nors norit?“ Kokį šiltą žodį pasakau… Paskui vėl ateinu, sakau: „Žinot, čia pas vienus ligonius ateis kunigas, gal jūs norėtumėt išpažintį atlikti?“ Tik stebėdavau, kad nebūtų arti kitų ligonių. Sako: „Ai, sesele, prieš vestuves buvau išpažinties, o nuo to laiko nėjau…“ Tada drąsinu: „Bet kaip gera būna ant dūšios, kai atlieki išpažintį…“ „Na, jeigu tu, sesute, sakai, tai tegu ateina…“ Taip pasirūpindavom. Paskui jeigu tas ligonis dar gyvas, aplankydavau per kitą budėjimą ir dažniausiai jis jau dėkodavo su ašaromis akyse, sakydavo: „Koks aš laimingas…“

Turėjot ypatingą galimybę būti su žmonėmis prieš jiems žengiant anapus…

Kartą per naktinį budėjimą mano skyriuje vieną ligonį ištiko klinikinė mirtis. Reanimacijoje jį atgaivino, o aš galvoju: „Dieve, padėk man tą ligonį ištempti iki ryto.“ Atėjau pas jį, paėmiau už rankos, pradėjau šnekinti. Jis taip atsigavo, pradėjo visą savo gyvenimą pasakoti, visus savo griekus, ir aš jam kalbu su meile, rūpesčiu ir viltimi… Sakau, kad nepasibaigia žemėje gyvenimas, jis tęsis amžinai, visi būsim amžinybėje. Taip visą naktį prie jo ir prasėdėjau, prašnekėjom.

Ryte – penkminutė, kai rytinei pamainai naktinė perduoda visas žinias – kam buvo bloga, kaip vyko budėjimas… Sakau: „Mano skyriuje vienam ligonėliui buvo klinikinė mirtis, bet atsigavo senukas, ačiū Dievui, viskas tvarkoje.“ Man besiruošiant namo atėjo viena seselė ir pasakė: „Na va, mirė tavo ligonis.“ Bet man buvo gera, nes žinojau, kad paskutinėmis gyvenimo valandomis kreipiau jį amžinybės link.

Pirmieji įžadai. Stovi trečia iš dešinės

Be tarnystės ligoninėje, įsitraukėte ir į pogrindinę veiklą: bendradarbiavote, rengiant ir platinant Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką. Kaip tai prasidėjo?

Sigitas Tamkevičius tuo metu lydėjo mūsų vienuoliją, dažnai vesdavo mums rekolekcijas ir kartais duodavo paskaityti „Kroniką“. Jis sakydavo, kad būtų gerai jų padauginti. Jam reikėjo darbuotojų platinant leidinį, o mus medicinos mokykloje mokė rašyti mašinraščiu, spausdinti akluoju būdu. Kartą, vienos sesers paraginta, pradėjau spausdinti „Kroniką“, paskui Sigitas pakvietė bendradarbiauti, ir aš sutikau. Tai buvo laikoma visiškoje paslaptyje: niekam nieko nepasakoji, nekalbi nei kur važiuoji, nei ką darai… Apie šią veiklą žinojo tik vienuolijos motina ir seserys, kurios taip pat darbavosi su pogrindine spauda.

Tiesa, platinome ne tik „Kroniką“, bet ir kitus pogrindinius leidinius: „Rūpintojėlį“, „Aušrą“, „Tiesos kelią“…

Už tokią antisovietinę veiklą grėsė rimti persekiojimai. Ar Jūs, kaip jauna sesuo, supratot, koks rimtas tai įsipareigojimas? Kodėl pogrindinių leidinių platinimas Jums buvo svarbiau nei asmeninis saugumas?

Žinojau! Man viską paaiškino. Žinojau ir tai, kad po dvejų ar trejų metų paprastai įkliūvi… Bet tuo metu visoje vienuolijoje buvo tokia atmosfera, užsidegimas ginti Bažnyčią.

Brolio Zenono kunigystės šventimų dieną. Genutė pirma iš kairės

Kokia buvo Jūsų užduotis, dirbant su „Kronika“?

„Kronikas“ daugindavau ir išvežiodavau. Su seserimi Onute buvom susiskirsčiusios, kur vešim: man priklausė Panevėžys ir Klaipėda. Viskas vyko slaptai. Stengiausi mėtyti pėdas: iš namų važiuodavau į turgų, nusipirkdavau keletą morkų, obuolių, uždėdavau krepšyje ant viršaus. Tuomet iš turgaus pasikviesdavau taksi, nuvažiuodavau iki Devintojo forto ir laukdavau pakeleivingos mašinos…

Iš pradžių pradėjom dauginti „Kronikas“ ir platinti, o paskui surinkdavom tekstus iš rankraščių… Lietuvoj visus įvykius kažkas registruodavo ir būdavo ant lapelių surašyta: pvz. „N mokykloje, mokytoja N. N. vaikui nuplėšė nuo kaklo kryželį“, arba apie tai, kaip vaikai buvo sekami… Šį darbą darėm su viena eucharistiečių seserimi Kybartuose, ten pas vieną močiutę turėjom dvi rašomąsias mašinėles.

Kauno klinikų personalas. Genutė – viršutinėje eilėje ketvirta iš dešinės

Lietuvoje parengti Katalikų Bažnyčios Kronikos numeriai slapta būdavo gabenami į Maskvą, o iš ten pasiekdavo Ameriką. Taip informacija apie tikinčiųjų padėtį okupuotoje Lietuvoje buvo sužinoma pasaulyje. Prie šių „Kronikos“ kelionių prisidėjote ir Jūs…

Taip, su seserimi Onute gabendavome „Kronikas“ į Maskvą. O, kokios įdomios buvo tos mūsų kelionės! Kai pasirodydavo naujas numeris, būdavo padaromos jo fotokopijos – tokios mažytės nuotraukėlės… Jas Sigitas suvyniodavo į tūtelę ir paslėpdavo tušinuky ar duonos kepalėly. Taip slaptai turėdavom jas nuvežti į Maskvą. Net kupė važiuodamos drauge su Onute elgdavomės kaip nepažįstamos ir jau nuvažiavusios eidavome per atstumą viena nuo kitos, kol pasiekdavom tikslą – butą, kur „Kroniką“ palikdavom. Visada keliaudavom apsidairydamos, žiūrėdamos, ar kas neseka.

Atiduodavom tas fotokopijas – ir laisvos! Tada po Maskvą maklinėdavom.

Vieną sykį Onutė sako: „Būtų įdomu pažiūrėti tą Lenino mauzoliejų.“ O jau eilė! Per visą aikštę… Stovim, stovim… Sakau: „Onute, ar verta mums žiūrėti į kažkokį lavoną? Gal einam į GUM‘ą (valstybinė universalinė parduotuvė) ar CUM‘ą (centrinė universalinė parduotuvė)?“ O ten prekių, kokių tik nori gali nupirkti, ir ledai labai skanūs būdavo. Taip pravaikščiodavom, paskui vakare – vėl į geležinkelio stotį ir laimingos, užduotį įvykdžiusios, namo.

Vienuolyne Marijampolėje su seserimis

Vis dėlto po trejų metų pogrindinės veiklos buvot susektos…

Vis pastebėdavom, kad esam sekamos saugumo. Kartą man einant per Laisvės alėją prisistatė toks vyras ir pradėjo šnekinti: „Kur einat? Gal susipažinkim?“ Aš sustojau ir pasakiau: „Na, atsiprašau, ko jūs norite iš manęs?“ Nieko, tyli. Einu toliau. Prie kino teatro jis klausia: „Žiūrėkit, kinas, einam į kiną?“ Atsisuku ir sakau: „Atstokit! Ko jūs prie manęs einat, kas jūs toks esat?“ Tyli ir toliau eina šalia. Prilipo. Galvoju: „Viešpatie, saugok.“ Ir ką man dabar daryti? Žiūriu – vaikiškų prekių parduotuvė, o eilė lauke – ilgiausia! Prasmukau pro tuos žmones į parduotuvę, paskui išlindau, įbėgau į bromą, ir pakiemiais, pakiemiais… Pamačiau taksi, pakėliau ranką, sustojo, aš įsėdau ir taip pabėgau.

Dažnai matydavome vadinamąsias uodegas: vis atvažiuodavo kažkokia volga… Tu į autobusą, o ji – iš paskos, arba priekyje važiuoja, tartum lydėdama. Tuomet išlipdavau ir eidavau gatvelėmis, kur uždraustas eismas. Bet jie žinojo namus, butus…

Drauge su vienuolijos seserimis pirmaisiais metais vienuolyne

Kaip Jus susėmė?

Tą dieną spausdinau „Kroniką“ Kybartuose. O ta moterytė, pas kurią dirbom, nežinojo, ką spausdinam, galvojo, gal kokias knygutes, gal maldaknyges… Pradėjo loti šuo, ji sako: „Genute, kažkas ateina.“ Ir girdžiu rėkiant: „Genute, Genute! Atkabink, atkabink!“ Galvoju –reikia atkabinti, vis tiek išlauš duris. Atbėgo gal septyni vyrai. Apsidžiaugė: „O kaip gerai, kiek čia visko yra…“ Ką gi – sugavo nusikaltimo vietoje. Dvi mašinėles rado ir hektografą, kuris naudojamas dauginimui… Viską paėmė.

Kas vyko po to?

Tris valandas darė kratą. O prisiminiau, kad ir rankinuky buvo dėžutė sąsagų, ant kurios užrašyta: „Kiek liks, grąžink“. Tai paseilinu pirštą ir trinu rankinuky tą dėžutę, kad sunaikinčiau užrašą, juk ims klausinėti, kieno rašyta, ar pirštų antspaudus paims. Ištryniau. Neramu, kas dar rankinuky, prie jų juk nekratysi.

Tada išvežė į Vilkaviškį, laikė iki nakties, o paskui į Vilnių, KGB kalėjimą. Nuvedė į rūsį, o ten dvokas, kareiviai nesimpatiški tokie, baisiais veidais… Apnakvydino mane tokiam mažam kambariuky, bet pirmą naktį miegas neėmė.

Kas tuo metu dėjosi Jūsų galvoje, Jūsų širdyje? Kokie jausmai virė?

Žinoma, spurdėjo truputį širdis. Galvoju: „Kaip čia nutiko, kad aš jau areštuota, jau suimta? Kaip čia?..“ Net juokinga – taip staigiai. Įdomu, kaip čia bus. O svarbiausia – laukia tardymas. Juk net nežinojau, kas dar suimtas: gal Tamkevičius, gal seserys…

Sėdžiu kameroje ir galvoju: „Na va, Dieve, dabar – tik Tu ir aš. Niekas kitas man nepatars, tik Tu gali man padėti.“

Kaip atrodė KGB kalėjimo kasdienybė?

Tardė kone kasdien. Iš pradžių buvo baisu, bet vėliau ir prie to pripratau.

Per pirmą tardymą parodė nuotrauką, kur supainiojo mane su viena eucharistiečių seserimi. Sakau: „Taigi čia ne aš, – pastūmiau nuotrauką, – nėra čia manęs.“ Jie supyko. O aš sakau: „Jeigu jūs taip elgiatės, aš visai nekalbėsiu. Visiškai.“ Ir nekalbu. Jie muistėsi, muistėsi, barėsi… Vienas sušuko: „Princesė tu! Ir išėjo.“ (juokiasi) Po kelių dienų jau kitas tardytojas buvo – mandagesnis, labiau taktiškas. Kai paklausė: „Ar žinot, ką jūs darot?“, atsakiau – „Nieko nedarau, tik ginu tikinčiųjų teises.“

Kas savaitę ar dvi būdavo kratos: ateina, viską iškrato, daiktus išmėto po kamerą ant žemės… Nieko ten neturim, bet toks įsakymas, ir viskas.

Valgyti duodavo daugiausiai tamsią forminę duoną, kuri buvo šlapia ir labai rūgšti – tiesiog grauždavo skrandį. Ta duona labai greitai pelydavo: įdedi į spintelę, ištrauki – balta, lyg miltuota. Paskui išmeti, gauni naują kepalą tokios pačios. Per pietus duodavo sriubos – paprastai žuvienės, kartu su kaulais ir žvynais. Vakare duodavo kokį šaukštą košės. Bet jei saviškiai atnešdavo iš namų ką nors… Ir dar galima būdavo nusipirkti šio to.

Tardymas truko 6 mėnesius, o tame kalėjime Vilniuje iš viso praleidau 8 mėnesius.

Kaip vyko Jūsų teismas?

Nustebino tai, kad teismo salėje gavau… gėlių! Sesuo Genutė man atnešė.

Drauge su manimi teisė ir seserį Onutę, tada ir ją pamačiau pirmą kartą po arešto. Genutė ir ta senutė Petrikienė, pas kurią mus sugavo, buvo liudytojos.

Pasirodo, Maskvoje, tame bute, į kurį veždavom „Kronikas“, rado labai daug su mano mašinėle spausdintų tekstų… Bet nors saugumiečiai iškart nustatė, kad su mano mašinėle rašyta, pirštų antspaudų nerado. Sigitas mus buvo pamokęs lapus imti pirštų šonais. Taigi, Maskvoje rado, kad šriftas mano mašinėlės, bet nerado pirštų antspaudų, be to, ir pastraipų atskyrimus ten kitaip darydavau, todėl jiems liko abejonių.

Teisme gynėjo atsisakiau. Galvojau: kaipgi jie mane gins? Sakys: „Padarė nusikaltimą, nes jauna, nesuprato, gailisi ir t. t.“ Tikra nesąmonė – apsiginsiu pati.

O kaip gynėtės, ką kalbėjote?

Kalbėjau apie tai, kad mano pačios gyvenimas yra įrodymas, todėl jokių kitų įrodymų ir nereikia. Mano šeima buvo labai terorizuojama, kai brolis stojo į seminariją, terorizuodavo ir mokytojai, ir atvažiavę saugumiečiai, grasindavo ir tėvams, ir man, kad vidurinės nebaigsiu, niekur neįstosiu… Pas mus tokie įstatymai, kad tikintieji yra beteisiai. Jei tu tikintis, negausi gero darbo, neįstosi mokytis – argi tai ne diskriminacija? Taip trumpai pasakiau keliais sakiniais.

Koks buvo teismo nuosprendis?

Man dveji metai kalėjimo, o Onutei – pusantrų. Tuo metu labai daug ką teisė ir vežė į kalėjimus Rusijoje, bet kodėl mus paliko Lietuvoje – nežinau. Gal tikėjosi, kad perauklės…

Po teismo mus iš Vilniaus į Panevėžį gabeno pusantros paros (juokiasi), nors tą atstumą galima per dvi valandas nuvažiuoti. Tas pats traukinys vienus kalinius iš Lukiškių vežė, kitus iš KGB kalėjimo, vienus į Šiaulius, moteris – į kalėjimą Panevėžyje… Kelionė buvo siaubinga. Net per širdį perėjo: jei su tais žmonėmis reikės gyventi! O keiksmažodžiai, o išvaizda, o kalbos!

Kalėjime aplinka buvo visai kitokia, nei buvote įpratusi namuose ar vienuolyne…

O keikdavosi moterys! Jei viena kalinė guli, o kita eidama neuždarė durų, tai išgirstu „uždaryk duris“ ir septynis keiksmažodžius.

Vis pagalvodavau apie šventąjį Domininką Savio. Buvau girdėjusi, kad jisai, jei išgirsdavo keikiantis ar negražiai kalbant, nualpdavo. Mane kartą toks paėmė juokas, ir aš mintyse jam pasakiau: „Domininkai Savio, jeigu tu čia būtum pagyvenęs, seniai būtum numiręs.“

Tačiau, kalbėdamos su manimi, kalinės nesikeikdavo. Vieną vakarą jos manęs paklausė: „Genute, o tu galvoji, kad ir į laisvę išėjusios mes taip keikiamės?“ Sakau: „Nežinau.“ „Mes laisvėje kalbam taip pat, kaip ir su tavimi, o čia – nekreipk dėmesio.“

Šventė sugrįžus į laisvę po įkalinimo, 1982

Kalėjote drauge su moterimis, nuteistomis už kriminalinius nusikaltimus. Kaip sekėsi kurti santykius?

Neįsivaizduoji, kas ten per žmonės ir kokie jie jautrūs gėriui. Kalėjime įsitikinau, kad nėra blogo žmogaus, tik tą žmogų reikia priimti, suprasti, atrasti būdą, kaip prie jo prieiti. Nors iš pradžių kitos kalinės mane laikė šnipe, stukačke, bet paskui pamilo.

Pamenu, viena moteriškė siuvykloje – mūsų darbas buvo siūti chalatus – man už nugaros tiek keikiasi, tiek keikiasi… Galvoju: „Dieve, ką dabar daryti – tokia kaimynė!“ Sugalvojau – duosiu jai česnako galvutę. Po pietų padaviau jai tą česnaką, o ji ir klausia: „Už ką man jį duodi?“ O aš sakau: „Man atrodo, kad tu visai nebloga moteris.“ Taip ir stengiausi tam vargšui žmogui padaryti kažką gero ar pajuokaut kaip nors, kad nebūtų sienos – kad kiti tave priimtų ir tu juos priimtum. Ir taip su kiekvienu.

Kalėjimas padėjo išsigydyti egoizmą. Supratau, kad turiu viskuo dalintis su kitomis. Vargšelės, jų niekas nelankė, niekas joms siuntinių neduodavo… Todėl, kai matydavau, kad dar kelios moterys yra kameroje, o aš gaudavau siuntinį, kad ir lašinių gabaliuką, papjaustydavau po spirgutį. Sakau: „Paragauk, seni tie mano lašiniai, bet vis tiek širdis atsigaus.“

Po pusės metų būdavo atestacija. Pakvietė mane komisija ir klausia: „Ar gailiesi? Ar supratai savo kaltę?“ Sakau: „Neturiu dėl ko gailėtis, aš nieko nepadariau.“ Dar kartą: „Tai tu nesigaili?!“ O aš: „Na, ne.“ (juokiasi) Visai administracijai būdavo blogai, kai kalinys nesigailėdavo, nes čia juk auklėjimo kolonija, o išauklėti – nesugeba…

Man būnant kolonijoje mirė sesuo. Net žmogžudes išleisdavo į laidotuves, o manęs po tos atestacijos neišleido. Tada moterys mane labai palaikė ir guodė, sakė: „Kaip administracija šitaip gali, juk tu taip gerai dirbi, nuobaudų neturi…“

Tikrai buvot pavyzdinga kalinė?

Po šio įvykio gavau vieną nuobaudą. Tai įvyko dėl laiško. Buvo birželis ir, rodos, Nijolei Sadūnaitei parašiau: „Kaip gera, kad birželis – Jėzaus širdies mėnuo. Ir mes turime stengtis mylėti tuos, kurie mus myli, ir tuos, kurie mus stengiasi kankinti.“ Prisikabino prie to sakinio! (juokiasi) Klausia manęs: „Tai mes tave kankinam?“ Aš sakau: „Juk neparašyta, kad jūs kankinat.“ Bet nieko ten neįrodysi, atėmė asmeninį pasimatymą.

Kaip kalėjime vykdavo susitikimai su artimaisiais?

Susitikimų kambary tarp kalinių ir svečių yra tam tikras atstumas, ir tame tarpe, kad lankytojai ko nors neperduotų, vaikšto prižiūrėtojai…

Kartą atvažiavo abudu mano broliai. Kalbamės, o tarp mūsų vaikšto prižiūrėtoja. Jau iš anksto buvau pagalvojusi, kad jeigu atvažiuos brolis Zenonas, gal atveš Švenčiausiąjį Sakramentą ir išrišimą duos, todėl ir sesei Onutei pašnibždėjau, kad ruoštųsi. Ta prižiūrėtoja vis vaikščiojo tarp mūsų, bet vienu metu staiga išėjo – jai, matyt, į tualetą prireikė. Zenonas sako: „Greitai gailėkitės, duodu išrišimą.“ Tada skubiai padavė man ir Onutei baltą skepetą, į kurią buvo įdėta Komunija. Abi labai džiaugėmės. Tada vienintelį kartą per tuos dvejus metus priėmiau Komuniją. Taip buvo gera, jog net kelias savaites jutau pakylėjimą. Galvojau: „Dieve, čia Tavo dovana už tai, kad manęs neišleido į sesers laidotuves.“

Su popiežiumi Jonu Pauliumi II, sesrims lankantis Vatikane, 1990

Ilgas tardymo laikas, kalėjimo patirtis… Kaip tokiomis sąlygomis sugebėjote ne tik nepalūžti, bet ir išlikti džiaugsme?

Iš tiesų, nebuvo gyvenime tokio momento, kad Dievas būtų taip arti, kaip kalėjime. Rasdavau džiaugsmą kiekvienoje smulkmenoje. Pavyzdžiui, sekmadienis. Išeini į lauką, skambina varpai – O, Viešpatie! Šiandien bus Mišios – galvoju apie tai, meldžiuosi. O melstis, kalbėtis su Jėzumi kalėjime gali nuo ryto iki vakaro, ir kai tave keikia, ir kai tave bara, ir kai tave tardo. Per tardymus, kai siekdavo supainioti, įvelti kuo daugiau žmonių, atsilaikydavau tik su Dievo pagalba.

Galima sakyti, kad kalėjimo patirtis, užuot sužlugdžiusi, sustiprino Jūsų santykį su Dievu?

O taip! Tai didelė Dievo dovana.

Po dvejų metų sugrįžote į vienuolyną Marijampolėje. Kaip sekėsi priprasti prie gyvenimo laisvėje?

Sugrįžimas buvo labai smagus. Pirmiausia atvažiavom į Kauną, paskui į Marijampolę. Ten buvo susirinkę svečiai, seserys, buvo kunigų, Sadūnaitė, Gema…

Pirmas dienas laisvėje jaučiausi keistai. Buvau įpratusi, kad kalėjime viskas skaičiuojama, visur rikiuotės, net keista būdavo, kad aš čia kur nors viena einu. Apsidairau vis – nieko aplink nėra. Tačiau saugumas manęs dar nepaliko. Metus buvau įskaitoj. O kartą užtiko mūsų namuose susirinkusį jaunimą, tuomet gavau dešimt parų pasėdėti – atseit už tai, kad koneveikiau ir vos neprimušiau milicininkų (juokiasi)… Pasisekė, kad darydami kratą tuomet nesurado „Kronikų“.

Prieš keletą metų lankėtės Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje, buvusiame KGB kalėjime. Kokie jausmai apėmė po daugelio metų ten sugrįžus?

Atsinaujino viskas… Toks sugrįžimas nėra labai malonus. Vėl viską atsiminiau: čia tave vedė tardyti, čia pasivaikščioti, čia tie koridoriai… Bet negaliu pasakyti, kad tai buvo kažkas labai sunkaus.

Su bendruomene, švenčiant 50-ies metų įžadų jubiliejų. Marijampolė, 2018

Daugeliui nėra lengva kalbėti apie buvusias skaudžias patirtis, norisi užsisklęsti, neišvengiama nuoskaudų… Bet Jumyse to nėra.

Nėra ir nebus! Visa, kas buvo, priimu kaip Dievo dovaną – kokia įdomi patirtis!

Žinau, buvo tokia santvarka, kuri siekė plėšti iš kiekvienos širdies tikėjimą – nuo vaikelio iki senelio. Ir jeigu norėdama ką nors apginti, pati gauni per galvą, tuomet nejauti tokio didelio skausmo, nes žinai, kodėl gavai. Aš žinau, kodėl kalėjau – kad žmonės turėtų drąsos. Žinoma, gali atsisakyti tikėjimo, tuomet gyventum gerai, niekas nepersekiotų… Bet kad galėtum kažką daryti dėl Dievo, reikia drąsos. Galbūt todėl nejaučiu jokios nuoskaudos, man gražu ir įdomu prisiminti, kas vyko. Kuo žmonės, visuomenė ar santvarka tave labiau nuskriaudžia, tuo Dievas labiau papildo, duoda vidinės ramybės, vidinio džiaugsmo, vidinės paguodos…

Būdavo, nors nesu balsinga, siuvu kalėjime chalatus ir niūniuoju kokią giesmę prisiminus, pvz., „Dieve, arčiau Tavęs.“ Ir aukoju Dievui maldoje savo sunkumus už tuos, kurie meldžiasi už mane, už nusikaltėlius, už tas kalines…

Žinoma, pagalvodavau: o jei neteksiu sveikatos, numirsiu, kažkas atsitiks, bet… juk visi žmonės vienąkart miršta. Ir ačiū Dievui.

Šiandien Jūs tarnaujate Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčioje. Kokia ten Jūsų misija?

Kurį laiką šeimininkavau, gamindavau valgyti, bet vienu metu Viešpats atėmė man sveikatą, atsirado problemų su kojomis: ligos, operacijos… Tuomet gavau tarnystę budėti bažnyčioje. Kai budžiu bažnyčioje, matau žmones, kurie ateina… Būna, kokia moteriškė dūsauja, verkia… Prieinu, sakau: „Gal pasimelskim nors trumpą maldelę kartu“, ir žiūriu – dar kokios trys prisijungia. Gal Dievas davė man dovaną pamatyti kito skausmą ir mylėti.

Dabar mano tarnystė vadinasi „Maldos pagalba“, ji susijusi su Šv. Gertrūdos bažnyčiai priklausančia žvakių šventove. Ateina žmonės, papasakoja, už ką nori melstis, parašo intenciją, paskui jas atspausdinam ir duodam melstis kitiems atėjusiems… Kaip maldos ženklą, šventovėje žmogus uždega žvakę. Svarbu tai, kad žmonės įsipareigoja melstis ne tik sava intencija, bet gauna ir kitų žmonių intencijas, ir taip savaitę meldžiasi vieni už kitus malda „į Dieviškąjį gailestingumą prie stebuklingo kryžiaus Šv. Gertrūdos bažnyčioje“.

Dažnai žmonės atskuba pas Jus ieškoti ir paguodos, nuraminimo, atveria savo skausmą… Iš kur pati semiatės jėgų, reikalingų tarnystėje?

Kiekvieną rytą prieš eidama į tarnystę, dalyvauju šv. Mišiose ir meldžiuosi: „Viešpatie, nežinau, kokie žmonės šiandien ateis, su kokiomis bėdomis ir rūpesčiais, bet Tu juos prakalbink mano lūpomis, Tu nueik mano kojomis, nors jos ir nėra labai stiprios, Tu apkabink juos mano rankomis… Niekad nežinau, kokius žmones sutiksiu, nežinau, ką jiems pasakyti. Todėl prašau: „Viešpatie, duoki šviesos, ką turiu kalbėti.“ Ir tuomet paguodos žodžiai atsiranda, bet svarbiausia – išklausyti ir kartu melstis. Paprastai jaučiu, kai malda suvirpina mano širdį, per tai suvirpina ir to žmogaus, už kurį meldžiuosi, širdį. Dažnai ir moterys, ir vyrai ašaroja… Man gera prisiliesti prie žmogaus, prie kraujuojančios verkiančios jo širdies. Ir su Dievo pagalba jį nuraminti. O jeigu man pačiai ką nors skauda, tai visą dėmesį nukreipiu į kitą žmogų taip, kad net pamirštu, jog pačiai skauda…

Mano užduotis – parodyti žmogui Dievą. Labai paprastai pasakyti, kad čia, šitoje dėžutėje – tabernakulyje – Jis yra. O ketvirtadieniais bažnyčioje būna išstatytas Švč. Sakramentas, tuomet labai gera žmogui pasakyti: „Čia yra Jėzus, Jis bus toks iki pasaulio pabaigos, ir Jūs galite su Juo kalbėtis, pasakoti Jam tai, ką man sakėte, ir dar daugiau, padėkoti Dievui už viską: už savo gyvenimą, jaunystę, tėvus – ir paskui paprašyti, kad Dievas Jus vestų, kad globotų Jūsų vaikus, anūkus, kaimynus, kad padėtų ligoje ar skausme.“

Prie Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčios

Už ką žmonės dažniausiai prašo melstis?

Dažnai žmonės prašo melstis dėl sveikatos ar operacijų, tuomet sakau: „Prašykit, kad Dievas operuotų gydytojų rankomis, būtinai melskitės už gydytojus.“ Būna skaudžių atvejų, kai maldos prašo žmonės, kurių artimieji grasina nusižudyti… Dažnai prašoma maldos, ištikus krizei ar kokiai bėdai. Man labai skaudu būna, kai skiriasi šeimos, kartais net nežinau, ką pasakyti, kaip paguosti… Būna, kad tėvai prašo maldos už vaikus, kurie eina klystkeliais… Ir labai dažna maldos intencija – už mirusiuosius.

Dabar Jūsų sveikata nebe tokia, kaip anksčiau, nebegalit tiek daug aprėpti… Genute, ar reikia mokytis senti?

O taip, reikia mokytis senti. Kažkur skaičiau, kad senatvė – Dievo malonės metas, nes tu jau išgyvenai gyvenimą. Ir pati galiu patvirtinti: man senatvė tikrai yra Dievo malonės metas.

Galvoju vis: „Viešpatie, kada sustabdysi tą mano motoriuką ir keliausiu į amžinybę?“ Dievo rankose viskas, gal dar ilgai galėsiu tarnauti… Ir kasdien vis meldžiuosi: „Dieve, duok man jėgų dabar – šiandien.“

Popiežius Pranciškus, lankydamasis Lietuvoje, kvietė jaunimą įsiklausyti į vyresnių žmonių patirtį. Kokiais laimės receptais Jūs galėtumėte pasidalinti su jaunimu?

Jaunimui palinkėčiau per daug nežiūrėti į priekį – bus taip ar taip, bet bus, kaip Dievas nori. Gyventi dabar, šia diena, nes nežinai, kas nutiks šį vakarą ar naktį… Kitas dalykas – negraužti savęs dėl praeities. Darei, ką galėjai, o jei ko nepadarei – atsidusk „Dieve, pasigailėk“, bet nebesigraužk, nes tai jau nebepriklauso tau. Dar jaunystėje labai svarbu išmokti dovanoti save iki maksimumo, dovanoti gyvenimą Dievui ir žmogui.

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *