Comenius Universiteto Bratislavoje profesorius Jozef Batora abejoja ar jo giminės šaknys galėtų siekti bendrapavardžio Stepono Batoro, Vilniaus Universiteto įkūrėjo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio laikus, bet tokia prielaida jį pralinksmina: „Dažnai juokauju, kad Vengrijos grafienė Elžbieta Batory, kuri anot sklandančių legendų mėgdavo maudytis jaunų merginų kraujyje, galėtų būti mano pro-pro-pro-prosenelė.“
Profesorius, politikos mokslų daktaras, paklaustas kodėl pasirinko politikos ir tarptautinių ryšių sritį prisimena, kad augant akademikų šeimoje politinės diskusijos, senelių istorijos apie rezistencinius pasipriešinimus, jį lydėjo nuo mažų dienų. Pradėjęs mokslus Slovakijoje, magistrantūros ir doktorantūros studijoms pasirinko Norvegiją, po kurių sugrįžo dėstyti į savo Alma Mater – Comenius Universitetą Bratislavoje.
„Tradiciškai, profesorius Slovakijoje tokį titulą gauna senyvame amžiuje, karjeros ir gyvenimo pabaigoje, beveik prieš pat mirtį, tam, kad ant antkapio galėtų išsigraviruoti „Profesorius toks ir toks“. Aš neatitinku šio standarto – profesoriumi tapau anksčiau, tuomet man buvo keturiasdešimt metų. Vis dėl to, tai nėra itin paprasta, reikia atitikti daugybę reikalavimų, o pateikus kandidatūrą, įtikinti įvairių sričių akademinės bendruomenės atstovus – nuo mediko iki astrofiziko, kad tavo darbas yra reikšmingas indėlis sričiai, kurioje dirbi.“, – teigė J. Batora.
Kaip manote, svarbu apie politiką pradėti kalbėti dar vaikystėje?
Manau, kad taip. Europos Sąjungą įsivaizduoju, kaip politinę, gyvenamąją erdvę, kuri net ir vaikams būtų savaime suprantama, natūrali aplinka. Bratislavoje tai visai nesudėtinga – juk tai pasienio miestas. Su šeima savaitgaliais vykstame prie ežero, kuris yra už trisdešimties kilometrų nuo čia, bet jau Austrijoje. Arba į Vengriją. Bratislava ypatinga tuo, kad čia neišvengiamai juntamas valstybių bendrumas ir persipynimas. Juokinga, kai kartais net ir keliaujant Slovakijoje, vaikai manęs klausia: „Tėti ar mes jau Austrijoje?“. Manau, tai nuostabu, dar vaikystėje jie turi suprasti, kaip veikia šis pasaulis, kodėl Europa yra vieninga, ką tai reiškia mums visiems.
Bratislava ypatinga tuo, kad čia neišvengiamai juntamas valstybių bendrumas ir persipynimas.
Ar pritariate minčiai, kad pasaulis globalėja?
Tam tikra prasme, taip. Ypač kai kuriose srityse. Bet lygiai taip pat, kartais yra kuriama viso to iliuzija. Teoriškai, tokios tarpusavio sąsajos, kokios yra šiandien, pradėtos apibrėžti dar tik prieš 10 ar 20 metų. Tai, kaip pasaulis yra susijęs šiandien, kokia yra prieiga prie duomenų šaltinių, koks informacijos iš viso pasaulio pasiekiamumas, kokios galimybės bendrauti tiesiogiai, akis į akį naudojant technologijas ir skype ar facetime programas – juk viso to mes dar nelabai įsivaizdavome prieš 15metų. Tai visiškai nauja. Būtent tai ir atskleidžia tarpusavio sąsajas, apjungimą.
Lygiai taip pat, kaip niekam anuomet nebūtų kilusi mintis, kad skrydžiai į Australiją ar Tailandą, kada nors bus tokie pigūs – dabar ten galima nukeliauti nors ir savaitgaliui. Žinoma, tokia galimybė buvo ir tada, tik kainuodavo nežmoniškus pinigus. Šiandien, tai tampa įprasta ir lengvai pasiekiama, ypač mums, kurie gyvename labiau išsivysčiusioje pasaulio dalyje. Visiškai kitokia situacija yra kitose to paties pasaulio dalyse. Ten žmonės gal ir gali prisijungti prie interneto, bet negali laisvai keliauti dėl vizų apribojimų. Kad ir Europoje – dar visai neseniai Balkanų šalių gyventojai negalėjo beveik niekur keliauti, jie buvo įstrigę Serbijoje ar Kosove.
Vis dėlto, kalbėdami apie tarpusavio sąsajas ir gausius informacijos išteklius, mes susikuriame iliuziją, kad dabar apie žmones žinome daugiau, nors iš tiesų, taip nėra. Tai gana pavojinga. Mes ne visada suprantame ką žmonės iš tikrųjų galvoja ir kaip elgiasi, kai bendrauja su mumis. Mūsų įsivaizdavimas, suvokimas tampa iškreiptas. Tai sukuria daug fikcijos, įtampos bendravime. Judame link itin tarpusavyje sąveikaujančio pasaulio, tačiau visiškai nesame tam pasiruošę.
Judame link itin tarpusavyje sąveikaujančio pasaulio, tačiau visiškai nesame tam pasiruošę.
Kaip apibrėžtumėte, kas šiandien yra tapatybė? Ir ar išvis svarbu, kaip nors save identifikuoti?
Tikrai taip. Tapatumo suvokimas ypač svarbus dabar, kai vis daugiau įtakos turi tarpusavio sąveikavimas. Kuo labiau tai yra plėtojama, tuo labiau ryškėja poreikis ieškoti savotiško inkaro – savo tapatybės. Identiteto praradimas, jo nebuvimas padeda plisti įvairioms ksenofobijos formoms, religiniam fundamentalizmui. Tai itin skatina globalizmas – globalios visuomenės vis sparčiau netenka savo šaknų. Visi turėtų pabandyti paieškoti ir nors kiek apčiuopti savo tapatybę.
Idealiame pasaulyje, turėtų būti vienas pilietinis tapatumas, kai žmoguje galėtų susijungti keletas skirtingų tapatybių.
Idealiame pasaulyje, turėtų būti vienas pilietinis tapatumas, kai žmoguje galėtų susijungti keletas skirtingų tapatybių. Gali būti lietuvis, europietis, baltiškos kilmės ir lygiai taip pat pasaulio pilietis, aplinkos sergėtojas ir bet kas, kuo tik nori būti. Manau, tai yra idealu ir puiku. Jei įmanoma sujungti tapatybes nesupriešinant jų konceptų, nesukeliant įtampos – labai gerai.
Bet žinoma, taip nutinka ne visuomet. Ne visi gali gauti pakankamai gerą išsilavinimą, tuomet žmonėms pasiūlomi patys paprasčiausi sprendimai. Susidomima ir pasineriama į fundamentalistines religijas, nacionalizmą, ksenofobiją. Tokie konceptai pateikia paprastus atsakymo variantus, viskas atrodo labai nesudėtinga. Tačiau iš tiesų tai yra labai pavojingos iliuzijos.
Prancūzų dailininkas Polis Gogenas nutapė paveikslą, kuriame keliami trys pagrindiniai klausimai: Iš kur mes atėjome? Kas mes esame? Kur mes einame?
Nėra lengva atsakyti į šiuos klausimus. Mes esame žmonija. Iš kur mes atėjome? Nežinau. Ko gero, esame įvairių pokyčių ir revoliucijų rezultatas. Tačiau, kokia mūsų kilmė, negaliu pasakyti. Kur mes einame? Pasaulis sparčiai globalėja, bet mes neprarandame pamatinio suvokimo, kas yra žmogus. Tai yra būtybės, darančios klaidas, emocionalios, intuityvios. Šie pamatiniai bruožai, iracionalumas, mumyse yra išlikęs nuo pat pradžios, tai buvo visuomet ir tai nesikeičia. Visai nesvarbu, kiek informacijos turėsime, kokiomis technologijomis naudosimės, vis tiek išliksime žmonėmis. Kol taip yra, tol viskas yra gerai.
Tačiau dirbtinis intelektas, keičiantis žmogaus veiklą pasaulyje taip pat turi ir pavojingų aspektų. Pavyzdžiui, robotizuotos, autonominės sistemos gamyboje ar karo pramonėje tuomet kai žmogaus elementas išnyksta, atsiranda pavojus. Todėl turėtume būti atsargūs, nes tai yra visiškai nauja, pasaulio istorijoje dar niekad nėra tekę su tuo susidurti. Mes žinome, kaip įvairiuose konfliktuose žmogus gali pasielgti, kokį sprendimą priimti, o kaip elgtųsi robotai – ne. Žmogiškumas, net jei ir klystantis, apsirinkantis, iracionalus vis tiek yra daug geriau, nei puikiai veikiantis robotas.
Žmogiškumas, net jei ir klystantis, apsirinkantis, iracionalus vis tiek yra daug geriau, nei puikiai veikiantis robotas.
J. Batorą kalbino Ugnė Mažonaitė
Viršelio nuotrauka Dominykos Navickaitės
