Heidy van Dyk nuotraukoje – Deborah Ellis

Deborah Ellis (g. 1960) – pasaulyje žinoma kanadiečių rašytoja ir taikos aktyvistė, kovotoja už moterų bei vaikų teises, daugiau nei trisdešimties knygų autorė. Tiek grožiniai, tiek dokumentiniai jos kūriniai, daugiausiai skirti vaikų ir jaunimo auditorijai, apdovanoti reikšmingomis Kanados bei tarptautinėmis literatūros premijomis. Savo knygomis, kaip ir aktyvia visuomenine veikla, D. Ellis plečia viso pasaulio skaitytojų akiratį, supažindindama su tuo, ko Vakarų šalių gyventojai dažnai nežino arba sąmoningai renkasi nežinoti.

Didžiausią tarptautinį pripažinimą autorei pelnė apysaka „Maitintoja“ („The Breadwinner“, 2000), per trejus metus nuo pasirodymo vien anglų kalba sulaukusi net 39 papildomų leidimų. 2017 m. pasirodė to paties pavadinimo animacinis filmas (rež. Nora Twomey), prodiusuotas bene garsiausios Holivudo filantropės Angelinos Jolie.

„Maitintoja“ pasakoja vienuolikametės Parvanos istoriją, kuri su savo šeima gyvena Afganistano sostinėje Kabule, viename iš subombarduoto pastato kambarių. Parvanos tėvas – buvęs istorijos mokytojas, tačiau jo mokykla taip pat subombarduota, o sveikata pašlijusi; visgi jis dirba turguje nemokantiesiems rašyti bei skaityti kabuliečiams teikdamas raštininko paslaugas. Vieną dieną Talibano kareiviai jį suima už tai, kad yra baigęs mokslus užsienyje, ir Parvanos šeima lieka be vienintelio žmogaus, galėjusio uždirbti pinigus ar turėjusio teisę pirkti maistą. Negalėdama uždirbti pinigų būdama mergaite, Parvana priversta apsimesti berniuku ir tapti šeimos maitintoja. Ši apysaka sulaukė trijų tęsinių – „Parvanos kelionė“, „Purvo miestas“ bei „Mano vardas Parvana“.

Kviečiame skaityti interviu su rašytoja D. Ellis apie jos knygą „Maitintoja“, kuri neseniai išleista ir lietuvių kalba (Aštuntoji diena, 2019)

Jūsų knygų temos – gyvenimas Talibano režime, AIDS grėsmė ir įtaka Afrikos vaikams, patyčios šiuolaikinėje mokykloje ir daugelis kitų – išties niūrios, visgi kalbate apie jas su tam tikru optimizmu, tikėjimu, be to, jūsų kūryba jauniesiems skaitytojams itin patinka. Kodėl nusprendėte tyrinėti būtent šias temas ir perteikti jas vaikams?

Temos ateina pirmiau už rašymą. Nuo septyniolikos metų viena ar kita forma stengiausi veikti antikarinėje srityje, tad kai 1996 m. Talibanas užėmė valdžią Afganistano sostinėje Kabule, tokie dalykai man jau buvo labai svarbūs. Tai, kas ten vyko, apėmė ne vien karą kaip tokį, bet ir kitas svarbias sritis – moterų teises, vaikų padėtį, intervencinius užsienio valstybių veiksmus.

Drauge su kitomis moterimis Toronte ėmėme rinkti pinigus pabėgėlių stovyklose gyvenančioms afganų moterims su vaikais. Taip pat pagalvojau, kad galėčiau būti naudinga pati nuvykdama į tas stovyklas ir bendraudama su ten gyvenančiomis moterimis apie jų gyvenimus šio siaubingo karo akivaizdoje – tiek apie tai, kokie jie buvo prieš tai, tiek kokiais tapo karo eigoje.

Neketinau rašyti knygos vaikams šia konkrečia tema, kol nesusipažinau su moterimi, kurios dukra vis dar buvo Afganistane, apsimesdama berniuku tam, kad galėtų išmaitinti savo šeimą, ir tokių istorijų būta ne vienos.

Būdama rašytoja, kartais pajuntu lyg kokius žaibus smegenyse, pranešančius, kad kažkas yra itin svarbu ir turiu atkreipti į tai dėmesį. Taip nutiko ir tąkart, tad nusprendžiau parašyti „Maitintoją“. Vėliau panašiai nutikdavo ir su kitomis knygomis.

Ar Jus nustebino tai, kaip buvo sutikta ir įvertinta „Maitintoja“? Kaip skyrėsi literatūros kritikų ir jaunųjų skaitytojų vertinimai?

Rašydama knygas, negalvoju apie konkrečią skaitytojų auditoriją. Rašau tai, kas domina mane pačią. Iš pradžių mane netgi nustebino tai, kad vaikai patys norėjo skaityti „Maitintoją“. Tiesa, tokie dalykai mane stebina vis mažiau, kadangi per daugelį metų mano pagarba vaikams tik augo. Vaikai išties alksta sužinoti, kas vyksta pasaulyje. Prie to itin prisideda ir tai, kad jie šią knygą skaito savo iniciatyva, ne tik paskatinti mokytojų, o be to – jie patys, neskatinami nei pedagogų, nei tėvų, rašo man laiškus. Jie geba suprasti labai sudėtingus pasaulyje vykstančius dalykus ir nori juos sužinoti. Manau, kad mes nepakankamai vertiname vaikus.

Jūsų knygose justi tikėjimas, kad vaikai gali labai daug ką suprasti – daugiau, nei mano ar nuo ko juos stengiasi apsaugoti suaugusieji.

Įsivaizduoju, kad tėvai nori kiek įmanoma labiau apsaugoti savo vaikus, tačiau kadangi pati vaikų neturiu, man tai nėra esminis dalykas. Aš į tai žiūriu taip: „Štai vaikai, išgyvenantys tam tikrus dalykus; kaip galėtume surinkti jų patirtis ir perteikti jas, kad geriau suprastume, ką jie patiria?“ O kadangi tai yra vaikai, kalbantys apie savo gyvenimus, esu įsitikinusi, kad tai įdomu ir apie šias patirtis skaitantiems kitiems vaikams.

Ne kartą ir pati lankėtės Afganistane bei kituose kraštuose, kuriuose dirba Jūsų įkurti fondai. Kokios patirtys tuose neramiuose kraštuose labiausiai įsiminė?

2011 m. žiemą buvau Afganistane – dirbau su knyga „Kabulo vaikai: drąsus gyvenimas nesibaigiančiame kare“ („Kids of Kabul: Living Bravely Through a Never-Ending War“, 2012), kurioje publikuojami mano pokalbiai su tenykščiais vaikais. Iš ten išsivežiau du stiprius pojūčius. Pirmasis – kad tebestūkso didžiulis kalnas, į kurį reikia įkopti, siekiant atstatyti šalį po šitiekos metų karo. O nemenką to kalno dalį sudaro tebevešinti prievarta prieš moteris ir žmonės, kurie vadovaujasi senais įsitikinimais, trukdančiais judėti pirmyn. Tad čia vis dar egzistuoja tokios situacijos, kai į kalėjimą daugeliui metų uždaromos paauglės merginos, nenorėjusios tekėti už vyrų, kuriuos joms parinko tėvai – nors pagal įstatymą taip daryti turėtų būti uždrausta. Tokių prievartos bei siaubingo skurdo situacijų yra labai daug.

O antrasis mano išsivežtas pojūtis – kokia nuostabi ši jaunoji afganistaniečių karta. Jų šeimas palietė Talibanas ir karas ir būtent tai skatina šiuos jaunuolius griebti kiekvieną galimybę, kokia tik pasitaiko, ir bėgti taip toli ir taip greitai, kaip tik gali, nes jie nežino, kada tai bus vėl iš jų atimta. Štai todėl savo mokyklose jie išties sunkiai ir noriai dirba.

Visas pajamas, gautas už „Maitintoją“ ir jos tęsinius, skiriate Afganistano mokyklų, gydymo centrų, moterų centrų finansavimui ir įkūrimui. Daugelio kitų Jūsų knygų pelnas taip pat skiriamas įvairioms organizacijoms. Ar galėtumėte pakomentuoti tokį savo sprendimą?

Tai buvo labai lengvai priimtas sprendimas. Šios knygos atnešė daugybę pinigų, ir mes galėjome toje pasaulio dalyje nuveikti išties didžių dalykų, pavyzdžiui, pastatyti mokyklas, pasamdyti mokytojus, finansuoti mokytojų apmokymo programas ir sveikatos priežiūros centrų veiklą. Sukūrėme projektą Afganistano bibliotekų atstatymui.

Ypač puikus dalykas yra tai, kad kai pasamdai mokytoją, kai duodi moteriai darbą, ji ne tik gauna atlyginimą – tuo darbu tu suteiki išsilavinimą trisdešimčiai keturiasdešimčiai vaikų jos klasėje, o jos pačios vaikams garantuoji namus ir maistą. Tad tame slypi daugybė iš pirmo žvilgsnio net nematomų naudų. Tai išties geras būdas išleisti pinigus.

Jūsų biografijoje gausu pavojingų kelionių, išleidote kelias dešimtis knygų, susitikote ir bendravote su daugybe vaikų ir moterų. Kaip šios kelionės, knygos, sutikti žmonės keičia Jus pačią?

Vienas dalykų, kurį išties aiškiai suvokiau – pasaulis yra toks, kokį mes nusprendžiame jį būsiant. Tik labai nedaugelis dalykų tiesiog nutinka. Visa kita išauga iš istorijos, auga iš dabarties, ir kuo labiau mes pajusime, kaip mūsų veiksmai veda prie ateities veiksmų, tikėtina, išmoksime priimti geresnius sprendimus šiandien.

Knygą galite įsigyti ČIA.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *