1

Pui! Puiii! Puiiijaaa!
Pui! Puiii! Puiiijaaa!
Tar-tar-tar-bar-bar-bar-kle-kle-kle!
Tar-tar-tar-bar-bar-bar-kle-kle-kle!
Pui! Puiii! Puiiijaaa!
Pui! Puiii! Puiiijaaa!
Tar-tar-tar-bar-bar-bar-kle-kle-kle!

Tar-tar-tar-bar-bar-bar-kle-kle-kle!

… ir taip be sustojimo gerą valandą, pusantros. Kasdien tarp 16.00 ir 18.00. Visą rugpjūtį ir rugsėjį. Tas pats ir rytais, bet iš ryto mes arba pramiegam, arba darbai, arba pražiopsom. Visi trys „pui, puiii, puiiijaaa“ dėmenys sušunkami kaskart lygiai taip pat, be jokių interpretacijų ar nukrypimų. Tik tas „tar-tar-bar-bar“ tarpais kiek varijuoja, nes nėra paprasta prisidėjus į skardinį kibirą akmenų kaskart vienodai ištarškinti.

Balso tembro su niekuo nesupainiosi – tai buvęs mūsų mokyklos (Dionizo Poškos devynmetės) direktorius Kazimieras Jančius. Neabejoju, kad pats ekspromtu sukūrė. Ir išėjo pasakiškai gerai. Į nieką nepanašu – tik į pačius tikriausius indėnus. Jam ne už kalnų devyniasdešimt. Seniai nesu jo matęs, bet balsą girdim kuo aiškiausiai, nors jo sodyba už 300–400 metrų. Kiek toliau nuo kelio, apžėlusi sodu, medžiais, prie pat Pelos kranto. Iš mamos žinau, kad Jančius visai nebeprimato, dėl to iš savo kiemo niekur nebeišeina. O tais šūksniais ir savadarbe tarškyne baido lapes. Jei gerai supratau – aptvare laiko vištų ar ančių, kurias rytais ir vėlyvą popietę išleidžia pasiganyti po žolę. Tuo metu ir baido, kad rudosios nelįstų prie naminių paukščių.

Visi aplink kalba, kad lapių prisiveisė labai daug. Bet aš jų čia seniai nemačiau. Jau tuoj dvidešimt metų, kai savo kaime nematau lapių. Pastarąjį kartą susidūriau su lape kaip tik tada, kai šienaujančio Jančiaus pabaidyta (kokiais 2001–2002 metais) karštą vidurdienį skuodė laukais palei Pelą tiesiai į mane, girdantį bulių. Tada puoliau šūkauti ir mojuoti rankomis, nes išsigandau, ar ta lapė nėra pasiutusi. Ne, laimei, nebuvo. Dabar lapes matau tik suvažinėtas. Kur bevažiuočiau šią vasarą – ar į Tauragę, ar į Šilalę, ar į Jurbarką, ar į Telšius – kaskart pamatau ant kelio suvažinėtą lapę. Gal išties jų yra per daug, o akimis nepamatysi, nes per greitai mūsų kompiuterių nuvargintoms akims laksto. Gal jas įmanoma tik pajusti. Bet kai neturi nei vištų, nei vandens paukščių, tai ir nejauti, kad jų gretimoje gamtoje esama.

Lapės yra tikra dangaus dovana. Jau vien dėl to, kad privertė Jančių sukurti visas tas lapių atbaidymo apeigas. Nes jei ne tie pui-puiiijaaa, nebūtų ko iš šiemet prisiminti, nes tokie dalykai kaip naujo šaldytuvo pirkimas ar pirmi metai, kai spaudėm vynuogių sultis – viso labo išliekamosios vertės neturintis materializmas. O hipnotizuojantis kasdienis pujinimas su akmenų tarškykle – iš kojų verčiantis savadarbio folkloro elementas. Niekad nenusibostantis, nežinia, ką labiau pradžiuginantis, ar mane, ar mano dvimetį sūnų.

2

Žemaičiai, jei įmanoma, nedainuoja. Arba dainuoja taip sau, kad neįmanoma įsiminti. Atsimenu tik vienąkart girdėjęs savo kaime dainuojant: prieš keletą metų, jau sutemus, palipęs ant Bėglio kalno nugirdau iš kažkur toli toli: žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos. Turbūt kokios laumės raganos dainavo.

Po poros metų kažkokie miškų supirkėjai įsigijo pusę Ąžuolijos šalia jaunais medeliais apsodinto Vyšniakalnio ir išpjovė ąžuolus tame dar gyvus Baublius menantį, per stebuklą sovietmetį ir kitas negandas išgyvenusį, šimtametės girios fragmentą. Aš ten ateidavau kaskart grįžęs iš miesto – tarsi kokio senamiesčio aplankyti. Liko paminkliniai kelmai ir plėšriai besiveisiantys krūmynai. Abejoju, ar kam dar mano kaime ar apskritai Šilalės rajone rūpėjo visa tai. O kam be manęs – nebent ateities kartoms. Nežinia, ar tos ateities kartos jau gimė, ar moka kalbėti.

Na taip, ąžuolai pas mus formaliai vis dar žaliuos, bet tik tie, kurie iškilmingai pasodinti prieš 30 metų. Laimei, kilo tada, atgavus nepriklausomybę, vajus sodinti ąžuoliukus. Ir miškininką jauną turėjom, kuris per porą metų spėjo mums tapti ir pusės sporto šakų treneriu, ir medžiais pusę nuplikusio kaimo apsodinti. Gaila, kad kaimo karvės su grandinėmis didelę dalį sodinukų vėliau nuniokojo.

Dabar kažkas niokoja gražiausią ąžuolą mano gatvėje. Toje pačioje, kuria turistai važiuoja į Baublius. Nulupo dalį žievės nuo kamieno. Galbūt laisto kokiu brudu, nes nuskurdo laja, nudžiūvo dalis šakų. Sapnavau to medžio nelaimę keturis kartus. Vienąkart sapnavau tą mūsų kaimo iškirstą senamiestį – Ąžuoliją. Ar jie taip prašo pagalbos, ar praneša, kad jų jau nebėra ir nebebus, ar mano pasąmonė mėgina iš paskutiniųjų priešintis liūdnai tikrovei? Panašiai visada nutikdavo su prapuolusiais šunimis ir katėmis. Jei po kelių savaičių laukimo kurį susapnuoju – tas jau niekada nebegrįš. Jei nesusapnuoju – parsiranda.

Visoj mūsų šaly dabar tas pats. Visokie niekdariai kerta girias tarsi patys būtų užsiauginę. Didieji ąžuolai liks tik gyvenviečių heraldikoje – Šilalės, Upynos herbuose. Bijotų herbe – iš nudžiūvusio ąžuolo padarytas baublys, miręs ąžuolas su tuštuma vietoj gyvybės. Man Dionizas Poška reikšmingas dėl jo raštų. Daugumai – priešingai. Baubliai svarbiau už patį D. Pošką. Baubliams konservuoti ir aplinkai tvarkyti milijonų atsiranda. O švietėjo raštams perleisti – nėra kultūrinės valios. Tarsi būtų pavaikščioti gražiame parke svarbiau negu paskaityti ir ką nors suprasti. Baublio tuštuma svarbiau už knygų turinį. Arba už gyvus medžius. Man geriau bet koks žaliuojantis daigas už bet kurią negyvą muziejinę medieną. Ką iš jos bedrožtum, vis viena išeis negyva malka.

Šiaip ar taip tie seni medžiai anksčiau ar vėliau pavirs į dulkes. O į jų vietą nebus ko pastatyti. Jaučiu ir savo, ir kolektyvinę kaltę. Dėl to Bėglio kalno įkalnėje auginu keliasdešimt savaime sudygusių ąžuoliukų. Prikalinėjau kuoliukų, kad pjaudamas žolę nenušniočiau. Tikiuosi, dalis iš jų pavirs dideliais medžiais. Ir mano kaltės kamienas keliomis rievėmis sumažės.

3

Vaikystėje paragavau sovietinio muštro, vaikiškojo militarizmo pradmenų. Užaugau kino salėse, kur didelė dalis filmų buvo apie karą. Dauguma žaidimų buvo karai. Kiauras dienas ir metus žaisdavome karą. Ir tai atrodė normalu.

Nors penktoje–šeštoje klasėje, kai griuvo sovietinė tvarka, militarizmas iš vaikų ugdymo programų ir kasdienybės beveik išgaravo, tačiau pasaulio matymas nesuaugėlio kareivio akimis išliko. Dar ir dabar pagaunu save kiekvieną griovį apžiūrint, ar pakankamai gilus, kad galėtum įrengti apkasus? Kiekvieną miškelį – ar strategiškai patogus, ar galėtum iš čia apšaudyti priešo tankų vilkstinę? Ar po to būtų kaip nepastebimai atsitraukti į didelę girią, kur, kažkur glūdumoje, perbridus keletą pelkių, galėtum slėptis žeminėje – iki kitos operacijos?

Todėl į visas melioracijas, miškų kirtimus ir visus kitus kraštovaizdžio darkymus žiūriu su siaubu – o ką darysim, jei karas? Kur slapstysimės? Kur gyvensime?

Na taip, nebebus jokio tokio karo. Šiaip iš nevilties skundžiuosi dėl natūralios gamtos darkymo, stengiuosi apeliuoti į protus, nors žinau, kad veltui. Gal verčiau bauginti ne karais, o tuo, kad uždusim nuo deguonies stygiaus.

Bet viskas veltui. Nes žmonės nebemoka mąstyti nei lokaliai, nei globaliai. Dauguma nėra nei savo krašto piliečiai, nei pasaulio piliečiai. Ir nesistengia jokiais tapti, nes neįdomu. Kažkokie tarpiniai variantai. Žmonės geri, bet jau nebežino, kaip reikia gyventi, jei esi lietuvis. Ką reiškia būti europiečiu ar pasaulio piliečiu – net aš nežinočiau, kaip tiksliai paaiškinti. Turbūt ir nepavyktų, nes pats tuo netikiu.

Galėčiau pasiūlyti visiems būti indėnais. Kokios nors išnykusios, anoniminės genties. Paleisti iš fermų visas karves – tegul jos telkiasi į būrius ir traukia ten, kur daugiau moka už pieną. Nuklydusias ir silpnas galima susimedžioti. Tuoj baigsis subsidijų metai, paaiškės, kad žemės ūkis Lietuvoje neapsimoka. Kol pasaulyje maisto pagaminama daugiau, nei žmonės spėja suvartoti – kam mums stengtis? Vis viena estai ir lenkai pagamina pigesnio sviesto ir sūrio nei lietuviai. Paskelbti mūsų laukus ir miškus laukine zona ir palikti šimtmečiams ramybėje.

4

Šiemet buvo per daug obuolių. Jei iš visų būčiau išspaudęs sultis, būtų pakakę artimiausiems 15–20 metų. Išspaudžiau iš 6 maišų, o per dvejus metus tiek neišgersim. Žolės vėl užaugo per daug – kompostuoju dvejų metų derlių. Kažkaip lėtokai pūva. Sliekai ir bakterijos tingūs pasitaikė. Tona obuolių į tą krūvą suversta. Rūgštus kompostas išeis. Ką tokiame auginti? Asiūklius? Darže visko pasodinta, rodos, tiek mažai, bet užaugo vėl visko per daug. Ypač agurkų, cukinijų, bulvių ir juodųjų ridikų. Tik žirnių ir pupų per mažai, nes pavasarį gandrai iš dirvos ką tik pasodintus išrankiojo. Nes gandrų visoje Lietuvoje per daug, ypač mūsų kaime. Keletą metų pas kaimynus pora turėjo lizdą – kaimynai išvaikė juos. Nesutapo charakteriai ir politinės pažiūros. Ne tiek politinės, kiek požiūris į prekybos alkoholiu laiką. Ir genių pas mus prisiveisė daugiau nei žvirblių. Ir zylių visokių. Ir stirnų – žiemą nieko nebebijo. Praeina per kiemą būriu, atsikrapšto kompostuojamą žolę ir ėda. Elnių per daug – prieš mėnesį vienas toks elnias prie Ančios tilto autostradoje sukėlė avariją: du automobiliai sudaužyti. Ir briedžių per daug – mačiau tik vieną: kirto kelią atkarpoje Eržvilkas–Jurbarkas – net pagaugai už vairo man nuėjo per nugarą, vieno tokio susitikimo per daug. O va vilkų – per mažai. Tačiau kaip tik juos medžiotojai kasmet iš naujo ruošiasi iššaudyti.

Pastaruosius keliolika metų iš malkinių, daržinių ir palėpių traukiu viską, laužau į sudėtines dalis, kemšu į maišus ir boginu į sąvartynus. Laužau baldus – senas spintas, lovas. Jokie seni daiktai ateity nepravers. Su tomis senienomis apskritai jokia ateitis neateis. Visada bus amžinas apmusijęs dabar.

Išmetus skudurus ir visa kita, kas nevertinga, liko tėvo jaunystės kino žurnalų, plakatų, plokštelių kolekcijos. Mano paties visokios pusiau sentimentalios smulkmenos. Išmesti man pačiam gaila. Tikiuos, kad sūnus nejaus sentimentų svetimiems niekams. Galbūt ir man pavyks kitą vasarą įveikti savo paties silpnumą. Nusifotografuoti su tuo šlamštu ir iškilmingai sudeginti.

5

Praėjusio tūkstantmečio pabaigoje pasvajodavau – o kad būčiau toks turtingas, kad galėčiau visus man patinkančius ir reikalingus filmus įsirašyti videokasetes – VHS formatu. Bet kur tiek sutilptų? Kokio dydžio namus reikėtų statytis? Neįmanoma investicija. Sklido kalbos, kad kino kritikas Skirmantas Valiulis, mums magistrantūroje skaitęs kursą „Literatūra ir kinas“, turėjo tiek videokasečių, kad visos bute netilpo, todėl dalį laikė įstiklintame balkone. Žodžiu, vaizdajuosčių S. Valiulis turėjo tiek, kiek Valdemaras Kukulas knygų.

Prabėgo keletas metų – atsirado pirmieji kompiuteriai su CD-ROM. Įrašantys. Buvo galima darytis kopijas. Nelegalias. Bet tais iki-europosąjunginiais laikais visa legali produkcija studentui buvo ne pagal kišenę. Susikaupė labai daug CD. Neužilgo atsirado ir paplito DVD formatas – buvo galima į vieną diską sugrūsti 4 ar daugiau filmų. Bet vis viena dėžių su DVD diskais kaupėsi grėsmingai daug. Galiausiai atsirado išoriniai diskai. Tokį telpantį delnan piniginės dydžio – bet begalinės gigabaitų talpos – vienas bičiulis kažkada per gimtadienį padovanojo ir sukėlė ten visus mano sukauptus filmus – iš visų mano apmirusių kompiuterių, DVD diskų. Turiu. Bet jau bene ketvirti ar penkti metai, kai niekaip neprisiruošiu pažiūrėti, o kas ten yra? Žinau, kad tarsi viską jau turiu – visus kažkada patikusius filmus, sudominusias muzikas, kurių man anais nepriteklių laikais reikėjo, ir nuotraukas pastarųjų poros dešimtmečių. Žinau, kad turiu po ranka, bet niekas nebeįdomu. Turbūt ir praganysiu kada nors taip ir nepasimėgavęs stebuklu turėti viską, ko norėjau.

6

Geriausias XXI-ojo amžiaus žmogaus draugas yra šiukšlių konteineris. Paskaičiuota, kad vidutinis penkiaaukštis turi sukaupęs 20 tonų šiukšlių. Kiekviena kaimo sodyba – bent po kelias tonas. Įprotis nieko neišmesti, nes gali kada nors praversti, radosi sunkmečiais – karų, okupacijų metais. Sovietmečiu kaimuose niekas šiukšlių dorai ir nerinkdavo. Plastikinės pakuotės atsirado gana vėlai, prieš pat prašampant sovietinei tvarkai, metalo laužą surinkdavo pionieriai arba suėsdavo korozija, popierius ir senus batus žmonės patys sudegindavo, o nesuperkamus butelius ir visas kitas planinės ekonomikos atliekas suversdavo kas kur – į pakrūmes, miškelius, žvyrduobes.

Mano ekologinė sąmonė prabudo vėlai, šio tūkstantmečio pradžioje, jau perkopus dvidešimt. Nusprendžiau pradėti nuo sodybos sklypo pietinių pakraščių. Pirmasis darbas – sutvarkyti mūsų ir kaimynų kolektyvinės butelių ir stiklainių kapines pakrūmėje prie stadiono. Iškrapščiau iš po velėnų baisingą daugybę stiklo taros pavyzdžių – nuo saulėgrąžų aliejaus iki romo „Havana Club“. Išrikiavęs visą tą legioną keliomis kohortomis, darbus kasdien tęsiau toliau: su ilgu metaliniu smaigu badžiau pelkėtą šlapią žemę, o pajutęs žemėje ką nors kieta, rausdavau toje vietoje ir atrasdavau kadaise protėvių pakavotų objektų.

Nepamenu, kiek dienų užtruko pirmasis pelkėtųjų krūmų tvarkymo etapas. Vieną dieną, grįžęs papietavęs, radau viską išdaužyta. Vaizdas buvo pakertantis ir kojas, ir ūpą. Toks baisus, kad net nesusinervinau. Aišku, kad vaikai sudaužė pro šalį eidami. Juk aš pats iki paauglystės slampinėjau pakrūmėmis ir viską daužiau. Hipsteriai ir kiti miestų galvočiai pasakytų, kad čia karmos dėsnis suveikė. Galbūt. Nes valandų valandas traukiodamas iš po žliugsinčių žemių nenaudingus stiklus svajodavau turėti nenusakomo didumo stiklo lydymo krosnį. Išlydyti joje visus visus nereikalingus kaimo stiklus ir iš jų išlieti milžinišką stiklinę Buddhos statulą ir pasistatyti čia pat, ant Bėglio kalno. Bent trisdešimties metrų aukščio, kad pro medžių viršūnes matytų autostradą Vilnius–Klaipėda.

Nuėjau, paklausiau kaimynės, ar ji nieko nematė ir negirdėjo, kas čia nutiko. Ne, nematė ir negirdėjo. Na, žinoma, kaip ji, būdama tokio amžiaus, galėjo girdėti, jei aš pats, dvidešimtmetis, su ausimis, kurios tada dar girdėdavo naktimis šikšnosparnių susicypsinėjimus, nieko neišgirdau.

Tuo metu stadione į krepšį kamuolį mėtė trejetas vaikėzų. Tikriausiai jie. Bet – nepagauti. Viskas nusiaubta gražiai, tyliai, be liudininkų. Nieko neprikiši. Tai ir nesakiau jiems nieko. Juolab – jei dėl visokių šiukšlių imsi vaikus iš stadiono gainioti, tai jie nebeateis niekada. Pamenu, kad mane vaikystėje už daužymus buvo porąkart sučiupę, net pastabą į pažymių knygelę auklėtoja įraitė, maždaug, negražiai elgėsi gamtoje. Nors nieko man už tai nenutiko, bet nemalonu prisiminti. Jei vaikai prikrečia eibių paslapčia, tai ir turi likti slapta. Nes ne vaikų eibės sukelia ekologines katastrofas, o suaugusiųjų tamsumas ir piktadarystės.

Mamos paprašytas kaimynas atvarė ir atkabinęs paliko prie krūmų traktoriaus priekabą. Dabar tiksliai nepamenu, kiek savaičių užtruko surinkti ir susemti duženas. Daugybę dienų nuo ryto iki vakaro ropojau kaip archeologas atkasęs savo pirmąją troją. Kiekvieną milimetro ilgio stiklelį ištraukiojau – tarsi tai būtų rakštys iš mano paties odos.

Kur visą tą kalną stiklo išvežė kaimynas – nepaklausiau. Gal į Simėnų, gal į Bardžių žvyrduobę. Tuo metu dar nebuvo centralizuoto šiukšlių surinkimo kaimo vietovėse, apie regioninius Šiaulių ar Tauragės šiukšlynus niekas pas mus iki-europosąjunginiais laikais nebuvo girdėjęs. Pagalvojus – joks čia progresas iš savo sklypo pervežti į savavališką sąvartyną už trejeto kilometrų. Kita vertus, jei ten bus suvežta visi visi nereikalingi stiklai dešimt kilometrų spinduliu, bus galima vietoje statyti aukštakrosnę – lydyti ir lieti statulas. Jei teisingai apskaičiavau – ir Buddhai medžiagos užteks, ir kitiems liks.

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *