Ketvirtajame šių metų žurnalo „Kelionė“ numeryje gausu istorijų, liksiančių kasmetinių geriausių, svarbiausių reitingų nuošaly, neišsitenkančių šauniausių apskaičiavimo algoritmuose. Tylios ir kasdienės jos skleidžia šviesą ir autentiško buvimo džiaugsmą, už kurių veriasi tai, ką net sunku apsakyti žodžiais.

2019-ieji – dramatiški ir sudėtingi popiežiui Pranciškui. Jis vyko į konfliktų draskomas pasaulio vietas, ieškojo dvasinių vaistų nuo seksualinio išnaudojimo artimoje aplinkoje (net ir Bažnyčioje) paliktų žaizdų, skatino politikus, mokslininkus, intelektualus telktis, sprendžiant klimato kaitos problemą. Jau seniai kuris nors iš popiežių turėjo tokią aktyvią ir net agresyvią opoziciją institucinės Bažnyčios viduje. Ne vienas teologas, vyskupas ar net kardinolas popiežių Pranciškų kaltina tuo, kad jis esą nuklydo už Tradicijos ribų, į Bažnyčią įnešė pernelyg daug pasaulietiškumo dvasios. Tačiau jis pats nuolat maldoje prašo Viešpaties vedimo ir visa širdimi trokšta sekti Kristų, o ne savo paties susikurtą idealą. „Krikščionio laisvė ir atsakomybė“ – taip pavadintos dešimt įsimintinų popiežiaus ištarmių iš šių metų jo pamokslų bei viešų kreipimųsi.

„Dievas mums dovanoja save, savo kuriančios malonės gyvenimą labai konkrečiu ir ypatingu būdu. Gyvenimas abstrakcijoje yra tolimas gyvenimui malonėje. Nėra slėpiningumo tame, kas abstraktu, miglota, apibendrinta. Vienintelis Buvimas – tai realus buvimas.“ – taip savo tekste „Eik ir gyvenk“ rašo Stephenas Freemanas, apmąstydamas mūsų gyvenimą tikrovėje ir abstrakčioje žiniasklaidos bei socialinių tinklų iškreiptoje realybėje.

„Dievas tau duoda, kad tu duotum kitiems“, – sako ses. Marija Juozapa, paklausta, kaip ji, Škotijoje gimusi ir lietuviškų šaknų turinti vienuolė, pirmąkart į Lietuvą atvykusi 1994 metais, ryžosi čia steigti vienuolyną. Sulaukusi tokio amžiaus, kai, rodos, jau galėjo atsidėti kontempliatyviam gyvenimui, ši moteris atsiliepė į Dievo kvietimą, kuris jos įprastą kasdienybę sujudino iš pamatų. Nepriklausomybės aušroje besikūrusio Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolyno istorija yra ne tik to laiko Lietuvos, bet ir mūsų visų dvasinio augimo istorijos dalis, mokiusi vaduotis iš sovietinės priespaudos skaudulių bei šypsotis, ugdžiusi atjautos, dovanojimo, aukojimo, Dievo ir artimo meilės dorybes. Išsamus ir gausiai iliustruotas pokalbis su ses. Marija Juozapa pavadintas „Viešpats man padovanojo Lietuvą“.

„Jei būtume keliaklupsčiavę ir atgailavę, turbūt mums būtų dovanota. Tačiau egzistavo riba, kurios, jautėme, nevalia peržengti. Ir ta riba – jokiais būdais nebendradarbiauti su okupacine valdžia“ – taip savo apsisprendimą aktyviai antisovietinei veiklai šiandien įvardija pedagogas ir disidentas Kęstutis Subačius. Būdamas vos septyniolikos jis užsitraukė valdžios nemalonę patarnavimu bažnyčioje bei pažintimis su disidentais. Tačiau nei tardymai, nei persekiojimai, nei gąsdinimai, nei sugadinta gyvenimo istorija neatbaidė nuo tiesos žodžio, visais įmanomais būdais viešinant sovietinius nusikaltimus bei žmogaus teisių pažeidimus.

„Viltis yra veiksmas“ – taip pavadintas pokalbis su pasaulyje žinoma kanadiečių rašytoja ir taikos aktyviste, daugiau nei trisdešimties knygų autore Deborah Ellis. Tiek grožiniai, tiek dokumentiniai jos kūriniai, daugiausiai skirti vaikų ir jaunimo auditorijai, apdovanoti reikšmingomis Kanados bei tarptautinėmis literatūros premijomis, o už savo gyvenimo nuopelnus 2016 m. autorė tapo Kanados ordino nare. Savo knygomis, kaip ir aktyvia visuomenine veikla, D. Ellis plečia viso pasaulio skaitytojų akiratį, supažindindama su tuo, ko ypač Vakarų šalių gyventojai dažnai nežino arba sąmoningai renkasi nežinoti.

Tekste „Smurtas dėl lyties, arba Kas vyksta su vyrais?“ JAV pedagogas, filmų režisierius, kultūros teoretikas, vienos iš smurto prieš moteris prevencijos programos „Mentorystė smurto prevencijai“ įkūrėjų Jacksonas Katzas kelia esminius klausimus, padedančius suprasti, kodėl smurtas, susijęs su lytimi, taip pat ir smurtas šeimoje bei seksualiniai nusikaltimai mūsų visuomenėje yra tokie paplitę. Pasak autoriaus, atsakymas slypi vyrų kultūros sanklodoje bei vyrų lyderystės krizėje.

Žmogaus ir gyvūno santykiai, apimantys begalę įvairiausių sričių, kelia esminių etinių-filosofinių klausimų. Iš kur tas noras (ar atvirkščiai – nenoras) dalintis namais su kita gyvybės rūšimi? Ir ką rūpinimasis gyvūnais – ar jo stoka – sako apie mus pačius? Apie tai Giedrės Steikūnaitės tekstas „Gyvūnai tarp mūsų“.

2019 metais minimas Jėzaus draugijos misijos Lietuvoje 450 metų jubiliejus. Šia proga pateikiame Chriso Lowney tekstą „Jėzuitiškoji lyderystė: penkis amžius gyvuojanti kompanija, pakeitusi pasaulį“. Autoriaus teigimu, šiandien, kai lentynos lūžta nuo knygų apie lyderystę bei valdymo meną, pravartu atsigręžti į jėzuitus, ordiną, pradėjusį savo gyvavimą be jokio konkretaus pašaukimo ar verslo plano, bet jau XVIII a. turėjusį 700 gimnazijų bei universitetų tinklą penkiuose žemynuose. Anot Ch. Lowney, „Draugijos stiprybė slypi suvokime, kad lyderis gyvena kiekviename žmoguje, nes visi turi imtis iniciatyvos ir kasdien spręsti iškylančias problemas“.

Rubrikoje „Nutylima tema“ publikuojame ketvirtąja Rimos Sadauskienės teksto dalį apie gyvenimą po diagnozės „vėžys“. Šiame pasakojime autorė dalijasi patirtimi apie susitaikymą ir vėžio kaip sugyventinio priėmimą, tolesnes gydymo procedūras ligoninėje, baimę ir laimę gyventi.

„Stebuklas“ – pačia paprasčiausia prasme tai tam tikros tvarkos suardymas. Jums tai skamba ateistiškai? Bet juk iš esmės tai, kad Dievas savo nuožiūra valdo „visų dalykų tvarką“, nieko apie Jį nepasako. Taigi, galbūt „stebuklai“ neegzistuoja, nes Dievo buvimas mūsų gyvenimuose – pats normaliausias dalykas, kuris nuo pasaulio sukūrimo buvo mums duotas? Bet kokiais žodžiais tada kalbėti apie Kristaus prisikėlimą? Apie visa tai – pokalbis su dvasininku Pavelu Velikanovu, pavadintas „Bažnyčia – ne stebuklų fabrikas“.

„Kai kalbame apie prasmės praradimo tragediją, nesakome, kad žmogus turi kas akimirką kelti prasmės klausimą. Santykis su prasme pasireiškia per kasdienius veiksmus, pasirinkimus. V. Franklis siūlė kiek kitaip pažvelgti į prasmės klausimą ir savęs paklausti: ne „ko aš noriu iš gyvenimo?“, bet „ko gyvenimas nori iš manęs, ko konkrečiai iš manęs reikalauja ši konkreti situacija?“ – taip pokalbyje apie prasmės sampratą šiuolaikiniame pasaulyje teigia austrų psichoterapeutas Alfredas Langlė.

Ar kada nors susimąstėte, kokią galią turi knygos? Skaitome dėl malonumo, išprusimo, įvaizdžio ar dėl kažko daugiau? Ar gali knygos būti terapinė priemonė, padedanti įveikti emocinius sunkumus, išgyventi sudėtingus laikotarpius? Tokius klausimus savo tekste „Biblioterapija: ar knygos gali gydyti?“ kelia ir atsakymo į juos ieško socialinė antropologė ir rašytoja Ceridwen Dovey.

Rubrikoje „Pokalbiai apie kultūrą“ – susitikimas su Juozu Milašiumi, kuriam jau „prilipę“ tokie epitetai, kaip „laisvojo džiazo šauklys“, „triukšmo estetikos meistras“, „bekompromisis avangardistas“, „garsų magas“, „konceptualių performansų genijus“, „viena paradoksaliausių Lietuvos džiazo asmenybių“, „gitaros virtuozas“, „gaivališkas scenos chuliganas“, „provokuojantis eksperimentatorius“. Tuo tarpu pats muzikantas save įvardija tiesiog žmogumi, grojančiu gitara.

„Jeigu žmogus nesirūpina savo siela, neišsaugo jos „aptvaro“, galiausiai tampa savo aistrų ir troškimų vergu.“ – taip savo komentare sako šviesaus atminimo teologas Valdas Mackela. Šioje dalyje, pavadintoje „Mylimosios vynuogynai ir tikrosios ganyklos“ toliau gilinamasi į pirmąjį Giesmių giesmės skyrių, kuriame – apie Mylimosios vynuogynus ir Mylimąjį, ištikimai ganantį savo kaimenę.

Kjaros ir Enriko gyvenimo istorija gali pasirodyti tragiška ar net absurdiška, bet iš tiesų joje be galo daug džiaugsmo ir vilties, kuri kyla iš kančios, tvirto tikėjimo bei pasitikėjimo. Susipažinkite – XXI a. šventoji. Kjaros Korbelos Petrilo istorija.

Rubrikoje „Sveikas, Gyvenime“ kun. Kęstutis Dvareckas toliau tęsia straipsnių ciklą apie 12-os žingsnių programą, pagal kurią sveiksta didžioji dalis priklausomų asmenų. Šį kartą tekstas apie 4-ą žingsnį „Nuodugniai ir be baimės atlikome sąžinės sąskaitą“.

Beveik dešimtmetį trukęs partizaninis karas pareikalavo tūkstančių aukų, sudėtų už Tėvynės laisvę. Tarp jų gausu prieš okupantą kovoti nepabūgusių vyrų ir moterų, kurių vardai iki šiol gyvuoja tautos atmintyje kaip tų, kurie, anot partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, nugalėjo net pačią mirtį. Neabejotinai viena ryškiausių figūrų – 2009 m. ketvirtuoju Lietuvos prezidentu paskelbtas Jonas Žemaitis. Šiemet minėdami 110-ąsias jo gimimo metines prisimename, kuo pasipriešinimo istorijai ypatingas šis partizanų vadas, kurio atminimo nepajėgė įveikti net penkiasdešimt metų trukusi okupacija. Tekstas pavadintas „Jono Žemaičio gyvenimo ir kovos kelias“.

Paskutiniame žurnalo tekste kun. Bernardas Verbickas OP primena, kaip svarbu lavinti atmintį. Pasak straipsnio autoriaus, „nors ir ne iš karto, ne lengvai atpažįstame Viešpatį, tačiau mums, šios žemės keleiviams, grįžtantiems į Tėvo namus, vienintelis rūpestis turėtų būti stengtis prisiminti Jėzaus žodžius, trokšti Jį atpažinti savo kasdienybėje ir smarkiai grobti sau Dangaus karalystę, nes kai to siekiame, visa kita bus pridėta.“

Įkvepiančių atradimų šioje „Kelionėje“.

Daugiau apie žurnalą ČIA.

Įsigyti šį žurnalą galite mūsų el. knygyne ČIA arba pardavimo vietose Lietuvoje ČIA

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *