Įspėju, šio teksto geriausia neskaityti. Patogiau, kai nežinai apie kitų kančią. Ypač, kai negali sakyti, jog visiškai nieko negalima padaryti. Tikrai galima bent jau neduoti rankos budeliui, neprisiekinėti jam amžiną draugystę. Nes kitaip tampi to, kuris vykdo nusikaltimus, bendrininku.
Tai, ką rašau tekste, nėra nei sensacija, nei paslaptis, ypač diplomatams ar aukštas pareigas užimantiems politikams. Tačiau „iš mandagumo‘ problemos nutylimos. Tuo labiau, kad ‚nemandagumas‘, kaip parodė vienos NBA komandos vadybininko įrašas socialiniuose tinkluose apie neteisybę Honkonge, visai elitinei krepšinio lygai kainavo astronominę sumą. Skaitlingiausia pasaulio valstybė Kinija moka „paspausti“ ir turi pakankamai pinigų, idant pasijustų neformalia (kol kas) pasaulio tvarkos prižiūrėtoja.
Esminis klausimas – kiek mums priimtina ta „naujoji pasaulio tvarka“, kurioje ekonomiškai galingos valstybės gali nesiskaityti su kitomis?
Uigurai – tauta be valstybės
Uigurai – tai senieji Rytų Turkestano gyventojai, savo kalba bei kultūra artimesni Centrinei Azijai nei Kinijai. Pastaroji, gerokai praplėsdama savo imperiją, XVIII a. į ją įtraukė ir uigurus. XX amžiuje uigurai dukart kūrė nepriklausomą valstybę (1934 ir 1944 m.) ir abu kartus buvo grąžinti į Kinijos sudėtį. 1955 m. įsitvirtino iki dabar galiojanti padėtis, kai dauguma uigurų Kinijoje gyvena autonominiame Syndzian rajone. Jis ribojasi su Kazachija ir čia gyvena beveik dvidešimt penki milijonai gyventojų.
Syndzian rajonas yra tapęs policiniu kraštu, kur kiekvienas pilietis akylai stebimas, sekamas, o daugiau nei milijonas uigurų uždaryti koncentracinėse stovyklose.
Kodėl uigurai persekiojami ir kalinami? Nes jie daugumos kinų laikomi svetimi. Tuo labiau, kad tradiciškai uigurai yra musulmonai, todėl į juos žvelgiama kaip į potencialius teroristus. Uigurai net neturi galimybės laisvai išvykti iš savo krašto, nes jų pasais disponuoja valstybė. Tik tada, kai uiguras įrodo, kad jam svarbu važiuoti, laikinai grąžinamas pasas, tačiau paprastai įvykdomos kitos procedūros, kurios padeda kontroliuoti žmones: paimami kraujo, DNR pavyzdžiai, pirštų antspaudai, net balso įrašas.
Syndzian regione įtvirtintas visuotinis sekimas, naudojant „Skynet“ elektroninio stebėjimo sistemą, įrengiant GPS stebėjimo įrenginius visose motorinėse transporto priemonėse, naudojant veido atpažinimo skaitytuvus kontrolės punktuose, traukinių stotyse bei degalinėse ir prievarta imant tautinių mažumų atstovų kraujo mėginius. Valdžia siekia parodyti kiekvienam piliečiui, kad priešintis beprasmiška.
„Sveiki, aš gyvensiu su jumis…“
Tikrovė kartais pranoksta literatūrinius groteskus. Įsivaizduokite situaciją, kai vakare kažkas paskambina jums į duris. Atidarote ir išvystate vyrą ar moterį, kuris pareiškia, jog kurį laiką pas jus pagyvens. Atsisakyti negalite, nes svečias yra atsiųstas Kinijos Vyriausybės. „Auditoriaus“ tikslas – išsiaiškinti, kiek ideologiškai patikima yra šeima. Namiškiai privalo pasirašyti įsipareigojimą nieko nuo „svečio“ neslėpti ir atsakyti į visus klausimus.
Paprastai šeimos nariai yra priversti išsamiai pasakoti „svečiui“ apie savo pažiūras, nuostatas. Taip pat ir „svečias“ savo ruožtu vykdo nuoseklią indoktrinacijos kampaniją. Paprastai toks „auditas“ tęsiasi savaitę, bet yra nemažai atvejų, kai jis reguliariai kartojamas.
Nors žmogaus teisių aktyvistai griežtai pasmerkė tokias „viešnages“ kaip neleistiną brovimąsi į asmeninę erdvę, jos gyvuoja jau septintus metus. Teigiama, kad „auditoriais“ šiuo metu Kinijoje dirba daugiau nei milijonas žmonių. Beje, „viešnagių programa“ glaudžiai su sijusi su tautinių mažumų asimiliacija. Absoliuti dauguma „auditorių“ yra hanių etninės grupės atstovai ir jie reikalauja, kad šeimos, kuriose apsigyvena, kasdien giedotų Kinijos himną, moko hanių kalbos bei verčia mokytis atmintinai Kinijos komunistų partijos lozungus.
Koncentracinės stovyklos
Kinijos valdžia oficialiai praneša, kad kitais metais Kinijoje bus įjungta 632 mln. stebėjimo kamerų. Syndzian regione tokių kamerų „tankumas“ keturis kartus didesnis nei kituose regionuose. Kameros ne tik stebi, bet ir per jas įrašyta medžiaga yra kruopščiai analizuojama. Kinija sukūrė nacionalinę programą „Budrus žvilgsnis“. Ši programa, pasitelkus dirbtinį intelektą, turi veido atpažinimo funkciją. Tai reiškia, jog uiguras programos bus atpažįstamas nepaisant to, kurioje Kinijos vietoje būtų.
Dar viena Kinijos valdžios programa – tai „Asmenybės vertinimo sistema“. Kinijoje kuriami kontrolės postai specialiai uigurams ir kazachams. Jos tikslas – filtruoti šių tautybių žmonių galimybes patekti į svarbias viešąsias erdves, tokias kaip ligoninė, bankas ar net miesto parkas. Toks kontrolės postas „nuskaito“ žmogų ir jį vertina. Kiekvienam „vertinamajam“ priskiriamas įtartinumo balas. Vertinama šimtabalėje skalėje. Vien dėl savo tautybės uigurai ir kazachai gauna dešimt taškų. Jei žmogus nėra išsižadėjęs musulmonų tikėjimo, balas dar gerokai didėja. Taip pat vertinama, kiek aktyviai žmogus viešai reiškia lojalumą Kinijos komunistų partijai, ar buvo „perauklėjimo stovykloje“, o gal dalyvavo kurios nors protesto grupės veikloje. Kiekviename kontrolės poste yra nustatytas balas, kurį viršijęs žmogus jau negali pereiti patikros.
Teigiami balai leidžia lengviau apsigyventi viešbutyje, gauti nuolaidą komunalinėms paslaugoms, banko kreditą mažesniu procentu. Su žemais balais sunkiau išsinuomoti butą, susirasti darbą. Dar žemesni balai riboja judėjimo laisvę, įėjimą į geresnę parduotuvę, vaikų priėmimą į geresnę mokyklą ir net registraciją pažinčių tinklapyje. Balų galima susirinkti tapus kraujo donoru, dalyvaujant labdaros projekte arba parašant odę kompartijai.
Beveik milijonas uigurų yra išvežti į „perauklėjimo stovyklas“. Žmogaus teisių gynėjai jas lygina su nacių stovyklomis, tačiau Kinijos valdžia, kai jau nebegalėjo neigti tokių stovyklų egzistavimo, paskelbė, kad tai – savanoriškos saviugdos stovyklos, į kurias patys uigurai „tiesiog veržiasi, nes nori tobulėti“.
Kiek laiko tęsiasi „saviugda“? Pasak liudininkų, nuo pusmečio iki kelerių metų. Stovyklos aptvertos spygliuota viela, gatvėse patruliuoja kareiviai. Teigiama, kad egzistuoja šimtai stovyklų ir kiekviena turi savo specifiką. Vienos griežtesnės, kitos – kiek laisvesnės. Tiesa, dera pripažinti, kad „perauklėjimo stovyklos“ iš tiesų nesiekia sunaikinti žmonių fiziškai. Kinai bando radikaliai keisti čia patekusių žmonių mąstymą ir įpročius. Čia patekusieji turi daug kartų per dieną garsiai išpažinti, kad klysta, kad Kinijos komunistų partija visada teisi. Jie yra mokomi vyraujančios kinų kalbos ir turi atmintinai išmokti komunistų lyderių citatas. Taip pat visi čia patekusieji turi atsiriboti nuo bet kokios religijos, griežtai kontroliuojama, kad nebūtų nė menkiausios užuominos į religines praktikas. Tie „perauklėjimo stovyklų“ gyventojai, kurie pernelyg lėtai „sąmoningėja“, gauna specialias injekcijas su vaistais, paralyžiuojančiais valią.
Žmonės, išėję po tokio „perauklėjimo“, privalo būti lojalūs. Jei pradeda protestuoti ar bando pasakoti apie savo išgyvenimus, paprastai jie kažkur „dingsta“ ir tiek. Todėl daugiausia informacijos apie šias stovyklas galima sužinoti ne iš uigurų, bet iš kazachų, kuriems pavyko pabėgti į Kazachiją.
Svetimo skausmo nebūna?
Deja, oficialioji kazachų žiniasklaida ir valdžia nelinkusi garsiai kalbėti apie savo tautiečių (ką jau kalbėti – uigurų) kančias ir persekiojimą. Geri kaimyniniai santykiai su Kinija esą yra didesnė vertybė. Apmaudu, kad tyli ir musulmonų valstybės, kurios aršiai kovoja už islamą ten, kur patogu, kur naudinga. Kinija yra svarbi daugumos arabų valstybių prekybos partnerė,
Apie uigurų persekiojimus yra pasisakiusi JAV ir Europos Sąjunga. Pastaroji net šią problemą išskyrė kaip vieną iš svarbiausių šiandienos skaudulių, kalbant apie žmogaus teises. Tačiau žmogaus teisių gynėjų paverkšlenimas, kelių Vakarų politikų atodūsiai yra, švelniai tariant, gerokai per menka reakcija į tuos nusikaltimus, kuriuos vykdo Kinijos valdžia.
Galiu tik priminti, kad teksto pradžioje įspėjau, jog geriau jo neskaityti. Dabar jau žinote apie didžiulį skausmą, kurį patiria žmonės vien dėl to, kad jie atrodo „svetimi“ ir nepatikimi Kinijos valdžiai. Neturiu iliuzijų, kad mūsų politikai, protestuodami dėl uigurų, keis santykius su Kinija. Tačiau turiu vilties, kad kartą sužinoję apie uigurus, tibetiečius, situaciją Taivanyje ar Honkonge, net ir patys pragmatiškiausi politikai, spausdami aukščiausiems Kinijos valdžios pareigūnams ranką, bus priversti pagalvoti, kiek kraujo yra už visų diplomatiškai mandagių šypsenų ir ar tikrai mes norime gyventi pasaulyje, kuriame dirbtinės šypsenos svarbiau už kito žmogaus kančią.
