Šiandien gavau spalvingą atviruką, kuris sveikina su artėjančiomis šventėmis. Apie kokias būtent šventes čia kalbama, atviruko siuntėjas politkorektiškai neužsimena. Pats atvirukas leidžia spėti, kad „šventėmis“ šiuo atveju vadinama laisvadienių sankaupa nuo Kalėdų iki Naujųjų metų ar net Trijų Karalių iškilmės.

Šventėms jau kuris laikas aktyviai ruošiasi ir didieji prekybos centrai, svarbiausiose miestų aikštėse statomos eglutės, kurios dalyvauja neoficialiose gražiausiųjų varžytuvėse. Šalia eglučių pradeda pozuoti raudonai apsirengę ir ilgas žilas barzdas prisiklijavę personažai. Suaugusieji šypsodamiesi aiškina vaikams, kad šie barzdočiai yra tikrojo Kalėdų Senelio, kuris gyvena šaltojoje Laplandijoje, pagalbininkai.

Televizijos programose padaugėja šeimai skirtų filmų, kurių svarbiu herojumi yra Santa Klausas, paprastai lydimas elfų ir elnių kinkinio. Perjungus į rusiškus kanalus, nesunku išvysti ir jo „giminaitį“ Senį Šaltį. Vakarietiškose laidose ir filmuose didžiausia šventė tapatinama su Kalėdomis, visų svajonių išsipildymo švente, kai esą gėris būtinai nugali blogį. Rusiškose laidose ir filmuose daug dažniau kalbama apie Naujų Metų šventę ir būtent jų išvakarėse Senelis Šaltis, kurį ištikimai lydi Snieguolė, teikia geriems vaikams dovanas.

Tiesą sakant, rusiškuose filmuose viskas atrodo kiek nuosekliau – Naujieji Metai yra kalendorinė šventė, verčianti naują kalendoriaus puslapį. Pradedant kažką naujo, natūralu įvertinti, kaip sekėsi iki šiol. Kur kas sunkiau įžvelgti nuoseklumą rinkodaros šūkiuose „Kalėdos prasideda Maximoje (Ikea, Senukuose…)“, suprasti, ko į kelią išsiruošė „Coca Cola“ karavanas ar kodėl, jei Kalėdos tik šeimos vakarienė, pasipuošus eglutę ir keičiantis dovanėlėmis, tvirtinama, kad tai stebuklų laikas, kai pildosi svajonės.

Neturiu ambicijų straipsnyje sutalpinti ilgą ir margaspalvę šv. Kalėdų gimimo ir šventės transformacijų istoriją. Apsiribosiu tik keliomis svarbiomis gairėmis, kaip keitėsi pasaulis nuo krikščionių ginčų dėl Kalėdų šventimo iki politinio korektiškumo pasiutpolkės, kai Kalėdų pradedama bijoti arba Išganymo slėpinys paverčiamas vartotojiškumo šėlsmu.

Kalėdų gimimas

Evangelistai, kiekvienas savitai aprašė Jėzaus gimimo istoriją. Nors pateikė daug svarbių istorinių aplinkybių, tačiau vien jų pasakojimai neatskleidžia, kada būtent gimė Jėzus. Tikėtina, kad gruodžio 25-ąją laikyti Jėzaus gimimo diena pradėta gana anksti. Tiksliau, tada, kai įsitvirtino įsitikinimas, kad Mergelė Marija lauktis pradėjo kovo 25 d. Šiuo atveju ir vėl simboliai valdo istoriją – ilgą laiką teigta, kad Jėzus buvo nukryžiuotas būtent kovo 25-ąją.

Labai tikėtina, kad įvairios krikščionių bendruomenės savaip dėliojo simbolius, kūrė savitas interpretacijas. Bendro pasakojimo paieškos tampa aktualios tik tada, kai krikščionys išeina iš pogrindžio ir Romos imperija atsiverčia į krikščionybę. Istoriniai šaltiniai leidžia teigti, kad IV a. viduryje popiežius Julius I paskelbė, kad Jėzaus gimimas turėtų būti švenčiamas būtent gruodžio 25-ąją.

Neabejotinai, įtakos turėjo ir į krikščionybę atsivertusių Romos imperatorių noras harmonizuoti imperijos gyventojų įpročius su nauju tikėjimu. Gruodžio 25-ąją vykdavo žiemos saulėgrįža ir senovinės romėnų žiemos vidurio šventės, vadinamosios saturnalijos, ir Dies Natalis Solis Invicti (Neįveikiamos Saulės gimimas). Imperatoriams buvo labai svarbu parodyti, kad krikščionių Dievas kartu yra ir visos Kūrinijos valdovas, toli pranokstantis visas romėniškas dievybes.

Taip pat buvo svarbu ir tai, kad judėjai gruodžio pabaigoje švenčia svarbią Chanukos šventę. Krikščionybės pradžioje dauguma krikščionių buvo žydai ir atrodė logiška, natūralu, Chanuką transformuoti į Išganytojo gimimo šventę.

Nustatyti, kada švenčiamos Kalėdos, tėra vienas žingsnis. Toliau iškyla klausimas – kaip jas derėtų švęsti?

Yra išlikusi Konstantinopolio arkivyskupo Grigaliaus Nazianziečio 380 m. pasakyta homilija, kurioje jis teigė, kad, nors mes iš tiesų turime džiaugtis Viešpaties Įsikūnijimu, nes šis džiaugsmas – tai kelias Dievo link, tačiau labai svarbu tai daryti kitaip, nei įpratę švęsti pagonys. Pasak arkivyskupo, negalima leisti užvaldyti kūniškumui, dekoracijoms ir šėlsmui. Tikrai nereikalinga jokia prabanga ir gausiai nukrauti stalai. Labai svarbu ne tik saikas, bet ir įsisąmoninimas, ką švenčiame. Tai turi būti džiugaus dėkojimo, o ne pagoniško šėlsmo laikas. Beje, homilijoje smerkiamas ir per didelis dėmesys dovanoms, nes jos atitraukia dėmesį nuo didžiausios dovanos – Išganytojo.

Kalėdos ir Prakartėlė

Kita vertus, per visą krikščionybės istoriją galima kalbėti apie dviejų pradų, krypčių derinimą. Vieni krikščionys linkę akcentuoti Jėzaus dieviškumą ir ragina nesusitapatinti su pasauliu, kiti pabrėžia Įsikūnijimą ir tai, kad Jėzus buvo tikras žmogus. Tai reiškia, jog kūniškumas ir visa, kas su juo susiję, neatitraukia nuo Jėzaus, bet kaip tik leidžia geriau jį pažinti.

Idėja, kad svarbu nepaversti Jėzaus gimimo abstrakcija, buvo įsitikinęs XIII amžiaus italų šventasis Pranciškus iš Asyžiaus. Būtent jis teisėtai vadinamas mums labai svarbaus šv. Kalėdų atributo – Prakartėlės – pradininku.

1223 metų Šv. Kalėdų naktį Grečio miestelyje, Italijoje, šv. Pranciškus vienoje iš uolų nusprendė „gyvai“ atvaizduoti Jėzaus gimimo istoriją. Tam jis pasitelkė gyvulius, aprašytus evangelistų, taip pat buvo pastatytos ėdžios su šienu. Šv. Pranciškus buvo įsitikinęs, kad tokia Prakartėlė yra geriausias perteikimas paprastiems žmonėms, jog Išganytojas buvo realus žmogus, per kurį visų mūsų žmogiškumas, kūniškumas yra perkeičiami.

Nors pirmoji Prakartėlė buvo sukurta Italijoje, tačiau gana greitai ši tradicija išplito ir po kitus kraštus. Daugiausia prie to prisidėjo klajojantys vienuoliai – tiek pranciškonai, tiek dominikonai. Beje, Vatikane Kalėdų eglė ir Prakartėlė šv. Petro aikštėje buvo pastatyta tik popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikais – 1982 m.

Šv. Mikalojus ir dovanos

Romėnai buvo įpratę per šventes dovanoti vienas kitam dovanas. Krikščionims kliuvo ne pats dovanojimo faktas, bet tai, kad jis dažnai virsdavo varžytuvėmis ir noru pasipuikuoti. Dovanos tarnavo ir kaip socialinio statuso įtvirtinimas.

Krikščionys ilgainiui taip pat pradėjo dovanoti dovanas. Beje, pirmieji jų gavėjai buvo net ne vaikai, bet bėdoje atsidūrę žmonės. Ilgą laiką dovanos buvo suvokiamos kaip savanoriška pagalba stokojančiam, kylanti iš artimo meilės. Kalėdos, kai švenčiame didžiausią dovaną mums padovanojusio Viešpaties dosnumą, natūralu, tapo puikia proga pasirūpinti vargstančiais. Jau vėliau Kalėdos tapo atskirai vaikus išskiriančia švente, formavosi nauja dovanojimo tradicija.

Ją pirmiausia reikėtų sieti su III a. pabaigoje dabartinėje Turkijos teritorijoje gimusiu šventuoju Mikalojumi, kuris Viduramžiais ir Renesanso epochoje tapo vienu populiariausių šventųjų.

Deja, apie jo gyvenimą nėra išlikę daug duomenų. Tradiciškai teigiama, kad jis užaugo kilmingoje krikščionių šeimoje ir nuo ankstyvos vaikystės buvo ugdomas krikščioniškai. Nuo mažumės jis pagarsėjo dosnumu ir puikiu Švento Rašto išmanymu. Paauglystėje liko našlaitis, paveldėjo didelį turtą, kurio didžiąją dalį skyrė labdarai.

Bene labiausiai šv. Mikalojus pagarsėjo tuo, kad skyrė kraitį trims Pataros miesto merginoms, kurios tik tokiu būdu galėjo ištekėti, o priešingu atveju turėtų pardavinėti save.

Apie šv. Mikalojų pasakojama, kad jis buvo labai kuklus ir stengėsi kitiems padėti slapčia, jog niekas nesužinotų apie jo dosnumą. Paprastai jis slapčia palikdavo pinigų ar kokį nors svarbų daiktą stokojančiojo namuose.

Krikščionybei tapus oficialia Romos imperijos religija, Mikalojus beveik jėga buvo priverstas tapti Miros vyskupu. Jis labai nenorėjo imtis šių pareigų, bet galiausiai sutiko, pareikšdamas, kad paklūsta Viešpaties valiai.

Šv. Mikalojus labai dažnai vadinamas Stebukladariu, gal todėl populiaru buvo jį rinktis kaip globėją. Pavyzdžiui, Rusijoje jis yra vaikų, jūrininkų, netekėjusių mergelių, prekybininkų, palūkininkų, vaistininkų, kvepalų gamintojų ir t. t. globėjas.

Tiesa, pradžioje šv. Mikalojus buvo populiarus tik Mažojoje Azijoje, o jo kultas po visą Vakarų pasaulį išplito, kai jo palaikai iš Miros buvo perkelti į Italijos uostą Barį.

Beje, dar X a. Vokietijoje buvo susiformavusi Vaiko vyskupo tradicija. Šv. Mikalojaus dieną (gruodžio 6-ąją) choristas berniukas buvo perrengiamas vyskupo rūbais ir jam suteikiamos specialios privilegijos, pavyzdžiui, prašyti saldumynų ar kitų dovanų sau ir draugams. Tokia „vyskupystė“ tęsdavosi iki pat šv. Kalėdų.

Dera pažymėti, kad iki pat vėlyvųjų Viduramžių nebuvo papročio prieš Kalėdas ką nors dovanoti vaikams. Jei jie norėjo dovanų, kaip ir įvairią stoką jaučiantys žmonės, turėjo belstis į namų duris ir prašyti gėrybių.

Pasakojimai, jog prieš Kalėdas būtent šv. Mikalojus vaikams atneša nedideles dovanėles, dažniausiai kokį pinigėlį, susiformavo XIV amžiuje. Ir vėl viskas prasidėjo nuo vienuolių, kurie šv. Mikalojaus dienos išvakarėse pradėjo palikinėti dovanėles vaikų batuose, sakydami, kad dovanos yra nuo šventojo. Kaip tvirtino patys vienuoliai, taip buvo daroma norint, kad vaikai išmoktų patirti dovanos gavimo džiaugsmą ir, kita vertus, brangintų Kalėdų laikotarpį.

Bus daugiau

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *