Šįkart noriu pristatyti kelias didesniems, jau skaitantiems vaikams skirtas knygeles. Kai kurios jų – labai žiemiškos, kai kurios – tiesiog nutrūktgalviškos ar įkvepiančios. Skirtingos – kaip ir mūsų vaikai. Jaukaus, ramaus žiemos švenčių laukimo su knyga!

S. Paltanavičius. Sniego žmogelių žiema. – Vilnius: Alma littera, 2019. 64 p.

Rašytojas, gamtininkas, fotografas Selemonas Paltanavičius žinomas kaip itin sumanus ir sugebantis vaikus gamtos temomis sudominti autorius. Nesuvardinsiu visų jo knygų ir apdovanojimų, jų jau daugybė, ir pačių įvairiausių: nuo pažintinių, enciklopedinių iki grožinių. Būtent grožinė – pasaka – yra naujoji knygelė apie paslaptingus sniego žmogelius. Knygai idealiai tinkančias iliustracijas nupaišė Vilija Kvieskaitė.

Iš dvylikos istorijų susidedanti knygelė pasakoja apie vieną žiemą „užgimusius“ sniego žmogelius. Iš pradžių neaišku, kas jie tokie, nes jų nematome, o tik girdime apie juos pasakojant, tačiau netrukus paaiškėja, kad sniegiukai yra labai pašėlę, linksmi ir smalsūs padarėliai, ir jiems įdomu viskas, kas vyksta žiemą: nuo važinėjimosi rogutėmis iki eglutės puošimo. Dar jie sutinka Močią Žiemą, o artėjant pavasariui vis labiau liūdi ir nerimauja. Tik ar verta? Juk metų laikų ratas vėl nuriedės savo taku ir sulaukę kitos žiemos sniegiukai vėl atsiras ant namų stogų, langų, gatvių ir takelių. Puiki knyga, skalsi ir graži kalba, tolygiai plaukianti istorija apie žiemą ir sniegą – pačiu laiku.

O pats gražiausias man šioje knygelėje – mėnulis, toks nustebęs, paslaptingas, visur esantis.

M. Lunde. Sniego sesė (vertė A. Gaivenienė). – Vilnius: Tyto Alba, 2019. 199 p.

Viena žymiausių norvegų rašytojų Maja Lundė sukūrė nepaprastą kalėdinę istoriją vaikams.

Artėja Kūčios. Per jas Julianui sueis dešimt. Anksčiau tai būdavo pati geriausia diena metuose: namai išpuošti, visur kvepia imbieriniais sausainiais, ant eglutės žiba žvakutės ir skamba Kalėdų giesmės. Viskas, ko reikia tikroms šventėms! Tačiau šiais metais namai paskendę liūdesy. Vasarą mirė vyresnioji sesė Junė, ir nuo to laiko tėtis su mama atrodo kaip nesavi… Julianui regisi, kad šiais metais niekam neberūpi Kalėdos. Tačiau vieną dieną jis sutinka Hedvigą – linksmą raudonplaukę, kuri kalba neužsičiaupdama ir labiau už viską mėgsta Kalėdas. Ir į berniuko gyvenimą kartu su draugyste vėl ima grįžti džiaugsmas. Bet kodėl Hedviga jam ne viską pasakoja? Ir kas yra tas niūrus senis, slankiojantis apie jos namus, apie kurį ji nenori kalbėti? Aplink – vien paslaptys… O Kalėdos vis artėja. Julianas padarys viską, kad mama su tėčiu vėl šypsotųsi. Ir kad į namus vėl grįžtų Kalėdų džiaugsmas!

„Sniego sesė“ – nuostabus pasakojimas apie džiaugsmą ir liūdesį, apie tai, kad kartais netenkame tų, kuriuos labiausiai mylime, – ir kad jie visuomet lieka su mumis. Tai kupina sniego ir paslapčių istorija, kuri tikrai jūsų namus pripildys kalėdinės nuotaikos. Knyga išties labai jautriai parašyta, o jau iliustracijų grožis ir subtilumas… Nežinau kaip jums, bet man ši knyga išspaudė ne vieną ašarą… Jei norite skubiam priešalėdiniam laikui suteikti daugiau lėtumo ir prasmės, paskaitykit, tikrai. Geriausi dalykai nėra lengvi, bet šios knygos liūdesys neprislegia.

Sh. Kanani. Nepaprastas gyvenimas: Mišelė Obama (vertė V. Būgaitė). – Vilnius: Alma littera, 2019. 120 p.

M. Obama mums labiausiai žinoma kaip Amerikos prezidento Barako Obamos žmona. Tačiau iš tiesų už lygias žmonių teises ji pradėjo kovoti daug anksčiau, nei tapo JAV pirmąja ponia. Jos gyvenimo istorija ir kelias, kuriuo žengia, gali tapti tikru įkvėpimo šaltiniu. Be to, šios moters istorija papasakota taip, kad būtų įdomi ir suprantama maždaug 7-12 metų vaikams: knygoje daug iliustracijų, trumpi ir glausti faktai, aiškiai formuluojami apibūdinimai ir veiklos, svarbiausi žodžiai pabrėžiami skirtingais šriftais ar įrašant juos lentelėse arba pateikiant sudėtingesnių žodžių paaiškinimus.

Šalia Mišelės gyvenimo kelio atspindima ir Amerikos istorija apskritai: kaip kito įvairūs įstatymai ir teisės, kaip keitėsi visuomenės nuomonės ir požiūriai į lygias teises visiems žmonėms. Knygą smagu ir tiesiog pavartyti, paspiginti akis į įdomias citatas, priverčiančias pamąstyti ir apie tai, kokia yra Lietuvos visuomenė šiuo atžvilgiu. Rekomenduoju ne tik mergaitėms.

N. Daševskaja. Pavasario sonata (vertė G. Adomaitytė). –Vilnius: Gelmės, 2019. 126 p.

Tai ciklas aštuonių apsakymų, kuriuos sieja, sujungia viena tema – muzika. Pasakojama apie vyresnius paauglius, ieškančius savęs, kuriančius santykius ir ypatingai išgyvenančius, jaučiančius muziką kaip savo gyvenimo tapatybę. Apsakymai išties jautrūs, matyti, kad pasakojami išmanančio žmogaus (knygos autorė pati yra ne tik rašytoja, bet ir muzikantė), nemenka vieta tenka ir savotiškam „ugdymui“, užvedimui ant kelio, ant muzikos kelio.

Tiesą sakant, knyga labai muzikali. Ir tai – ir šios knygos pliusas, ir minusas. Pliusas todėl, kad aprašomi vaikai yra ypatingai paveikti muzikos, jų galvoje ir širdyse vien muzika, tad įdomu skaityti, kaip per muziką jaunas žmogus atranda save, kuria santykius, pažįsta pasaulį, jį vertina ir jaukinasi. Minusas yra tai, kad nežinau, ar ši knyga bus įdomi muzikalkės nelankantiems paaugliams, nežinantiems solfedžio ir muzikos teorijos subtilybių, privalomųjų gamų ir etiudų kančios bei kitos vidinės mišrainės.

Prisipažinsiu, aš esu baigusi muzikalkę, tad man skaityti buvo labai įdomu. Kažkam pritarti, kažką panašaus prisiminti iš savo paauglystės, atpažinti, suprasti, apie ką čia visa tai. Tekstai nesudėtingi, tačiau kur reikia šmaikštūs, o kur reikia – subtilūs ir tarsi nutylintys tai, kas lieka tarp eilučių ir kiekvieno skaitančiojo atpažįstama, įvardijama vis kitaip. Tad tekstai išties daugiabriauniai, šiek tiek pedagogiški, muzikalūs visomis prasmėmis.

T. Dirgėla. Domas ir Tomas. Dingusios knygos mįslė. – Tyto Alba, 2019. 172 p.

Penktoji Domo ir Tomo detektyvų istorija, šįkart narpliojanti dingusios pirmosios lietuviškos knygos detektyvą. Priminsiu, kad pagrindiniai šių istorijų veikėjai yra du ketvirtokai Domas ir Tomas mokykloje vis įsiveliantys į įvairias dingusių dalykus paieškas. Jie jau tikri detektyvai, mat tiek visko išnarpliojo. Tačiau šįkart laukia nė kiek nemenkesnis iššūkis – rasti dingusį Mažvydo „Katekizmą“, išsukti draugą Kajų iš keblios sudaužyto brangaus eksponato padėties bei patiems sveikiems ir gyviems grįžti iš tokios beprotiškos kelionės po Vilnių.

Manau, tai 8-12 m. vaikams labiausiai tinkančios istorijos. Autorius pasakoja šmaikščiai ir gyvai, tai padeda priimti knygą kaip gyvą, puikiai šiuolaikiniam vaikui tinkantį reiškinį. Knygoje daug dialogų, smagių kalbinių žaidimų, detektyvinės istorijos nors gana paprastos ir nesudėtingos, tačiau tikrai ne prastos. Galbūt tai kiek berniukiškos knygos, tačiau, tikiu, tiks ir patiks ir mergaitėms.

G. L. Marvel. Gyvūnai, pakeitę pasaulį (vertė G. Naujokaitytė). – Vilnius: Alma littera, 2019 152 p.

Šioje knygoje vaikai atras 50 netikėtų, kai kam tikrai ir negirdėtų, istorijų apie ir su gyvūnais, kurie pakeitė pasaulį – privertė susimąstyti, kažką išrasti, kurie gelbėjo žmonių gyvybes ar dėl tam tikrų priežasčių visada traukė žmones. Knygoje išskirti net ir labiausiai pasaulyje pamėgti gyvūnai – vieni jų turi milijonus sekėjų socialiniuose tinkluose, kiti gi yra savo miestelių merai arba tikrų tikriausi draugai.

Man įdomiausias pasirodė skyrius apie neįtikėtinus gyvūnus. Jis smagus tuo, kad perskaitę istoriją, patys turite nuspręsti, ar ji išgalvota, ar visiškai tikra. Knygelės pabaigoje vaikai atras smagią anketą, kurioje gal aprašyti savo mėgstamiausią gyvūną ir pagrįsti, kodėl jis turėtų būti įtrauktas į šią knygą. Knygelę puošia žaismingos iliustracijos ir piešiniai, intarpuose atrasite ir prasmingų žinomų žmonių citatų apie gyvūnus. Tai knyga, mokanti atjautos ir supratimo, kad gyvename ne vieni. Bei kad esame vieninteliai pasaulio gyvūnai (mes, žmonės), kurie augina ir laiko kitus gyvūnus – juos myli, rūpinasi, draugauja ir saugo.

K. Mazetti. Karlsonų vaikai. Paslaptingi salos lankytojai (vertė E. Kmitaitė). – Vilnius: Alma littera, 2019. 150 p.

Pusbroliai Karlsonai vasaros atostogas leidžia saloje su ekscentriška menininke teta Frida. Jai prireikia išplaukti ir vaikams tenka porą dienų pagyventi vieniems. Staiga ima dingti maistas ir atsargos, o tamsoje vaikai mato šmėkščiojant paslaptingus siluetus.

Kokie gi padarai slepiasi saloje? Jaukios vasaros atostogos virsta šiurpoku, bet smagiu nuotykiu, o jame dalyvaujantys pusbroliai, pusseserės ir teta keičia požiūrius ir keičiasi patys. Kur visa tai juos nuves?

Smagi pramoginė knyga, priversianti ir prisijuokti, ir išgyventi šiurpulingą įtampą.

K. Mitchell. Pašėlusi močiutė ir pirštas išdavikas (vertė G. Prišmantaitė). – Vilnius: Alma littera, 2019. 238 p.

Gegužę lietuviškai debiutavusi knygų serija apie pašėlusią močiutę pristato jau ketvirtąją knygą. Čia pasakojama apie tokią močiutę, kurios galima pavydėti arba net šiek tiek prisibijoti, tačiau smagiausia drauge su ja leistis į įspūdingus nuotykius. Šįkart radusi paslaptingą amuletą, pašėlusi močiutė nusprendžia, jog tai senovinė Egipto brangenybė, kuri gali išgelbėti mylimą anūko žiurkėną. Tik ar tikrai viskas taip paprasta?

Lengvas skaitinys mėgstantiems nuotykius, siužeto vingius, nesąmones ir juokelius. Na, kita vertus, knygoje vis tiek atrasime ir šio to gilesnio – vyresniųjų ir vaikų santykių labirintų ir nesusipratimų. O tai visada įdomu!

Skaitė ir  aprašė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *