Ant karčių, suremtų po tris, raitosi vyniojasi apyniai. Jų kekės dar žalios, jų žiedlapiai – žvynai – noksta įsaulyje, gerdami žemės sultis, dangaus rasą ir skleisdami naminio alaus kvapą. Tvirtos, aštrios virkščios primena lijanas, kurių nesu mačiusi, bet jau esu prisiskaičiusi knygose apie džiungles. Pirmą kartą matau tokį apynių guotą – ištisą apynyną! Kadaise šitoje sodyboje gyvenęs ūkininkas garsėjo geru alumi. Kur jis dabar – nekvaršinu sau galvos. Žiūriu išplėtusi akis, sulaikiusi kvapą, nes tai, ką regiu, labiau primena pasaką. Laiminga vaikystė ir yra Pasaka. Kokia bus jos pabaiga, priklauso ne tik nuo mūsų…

Atsikraustėm su tėvais į naują vietą, o mums pažadėtas butas dar neįrengtas. Priglaudė Izidorius Macijauskas, su savo šeimyna gyvenęs tame dideliame ir labai gražiame ūkyje. Namas didelis, dviem galais – nebuvo tekę tokios erdvės regėti! Troba įruošta taip, kad iš kambario į kambarį eidamas gali visą namą ratu apeiti. Dvi virtuvės, dvi verandos, viena – „buitinė“, kita – šventinė, į darželį, į sodą… Svirnas, klėtis, diendaržis, tvartai, daržinė, lauko rūsys, šulinys su svirtimi… Šitoje žemaitiškoje sodyboje man teko gyventi vienus metus, o atsiminimų – lyg visą vaikystę ten būčiau praleidusi.

Daržinėje tuo metu buvo laikomi tarybinio ūkio arkliai, o mūsų šeimininkas juos prižiūrėjo. Žiemą, kad nenusistovėtų, išleisdavo pabėgioti. Mylėjo jis tuos arklius kaip savus. Ne arkliai, o išsiganę žirgai! Lėkdavo jie žvingaudami aplink namą, dundėdavo žemė nuo jų kanopų. Paskui atsigerdavo iš didžiulio lovio palei šulinį ir ramiai sueidavo į tvartą. Bijodavau šitos žirgų valandos, jų šėlsmo, jų siautulio. Nuo mažumės bijojau arklių, bet tai – kita istorija, įsitvirtinusi mano sąmonėje.

Už daržinės, virtusios arklide, buvo linmarka. Linų jau niekas nei sėjo, nei merkė, bet linmarka dar nebuvo užsitraukusi. Vanduo – tamsus nuo alksnių lapų, pernykščių ir užpernykščių, pavariavęs. Nejauki bala. Vaikams drausdavo prie jos artintis. Bet kas draudžiama, tas itin traukia. Nuslinkdavau viena, nesitardama nei su broliu, nei su mergaitėmis, augusiomis toje sodyboje. Ir kas ten mane traukdavo? Pabaisa tūnanti gelmėje? Nusilaužusi alksnio šaką pamakaluodavau, bet užgriebdavau tik perpuvusius lapus. Net varlės nemėgo tos balos… Varinis to vandens atspalvis gimė jau vaizduotėje, po daugelio metų sugrįžus į prisiminimus. Lapkričio šykšti saulė, nebeužstojama medžių lapų, nyra į gelmę, kiek pasiekia, tiek perskrodžia, ir vanduo jau ne tamsus, o anapusybinis, rudeninis, skaudus…

Visai kitokia gelmė atsiverdavo žvelgiant pro ledo stiklą. Pro pat sodybą tekanti maža upelė, neturinti net vardo (Upe vadinama), ištvindavo pavasarį ir rudenį, užliedama pievą. O toje pievoje, neišdžiūdami net vasarą, ajerais apaugę, slėpėsi duburiai. Išneršusios lydekaitės, nusekus potvyniams, taip ir likdavo tuose duburiuose. Vasarą būdavo galima jas ir krepšiais gaudyti! Bet šitai vaikams rūpėjo ne taip labai. Daug įdomiau būdavo žvelgti į povandeninį pasaulį pro ledo stiklą žiemą. Pirštinėta ranka nuvalai ledą, atsiguli ant pilvo ir visas paslaptingas pasaulis prieš akis! Nieko ypatingo: nei spalvotų žuvyčių, nei egzotiškų kriauklių, vien užmigusios žolės, šalčių suguldyti ajerų laiškai, primenantys nukautos kariuomenės kardus. Dar vėjo atpūstas ir inkliuzu virtęs žilvičio ar alksnio lapas. Kas mus šitaip užburdavo? Ko nosis priploję stebeilydavom, kol pilvai atšaldavo? Nebuvom išlepinti vaizdų, matomų dabar ne tik per televiziją, bet ir nardant po Raudonosios jūros vandenis. Užtat kiek daug vietos mūsų vaizduotėje buvo likę kūrybai!

Keliukas į sodybą buvo apsodintas žilvičiais (o gal gluosniais?). Tuo metu jie jau buvo pasenę, išsikeroję, drevėti. Įlipęs į tokį medį galėjai susisukti lizdą tarp šakų ir dairytis – iš aukščiau viskas kitaip atrodo, net ir tas pats kiemas, keliukas, lanka… Kartais abi su drauge įsivaizduodavom, kad esame laivų kapitonai. Ji tupi viename medyje, aš kitame. Susimojuojame, susišaukiame, pasakojam, ką matom horizonte: palmes, negriukus, smėlio supustytas dykumas… Paskui vėl žvilgsnis į mėlynus vandenis, virš laivo klykaujančias žuvėdras. Viskas iš ten, iš knygų ir filmų. Iš Lietuvos dar nė viena nesame kojos iškėlusi. Aš jau perskaičiau Žiulio Verno romaną „Penkiolikos metų kapitonas“, esu užsidegusi keliauti.

Tačiau labiausiai fantazuoti sekasi Romui. Jis – mūsų vadas, pramaniūgas. Gyvena netoliese, už puskilometrio. Kur buvęs, kur nebuvęs – vėl čia. Išdykęs bernaitis. Susibėgame vasaros pavakariais, nes dieną kaime yra darbo: daržus ravėti, karves pagirdyti, perkelti, kur žolė vešlesnė, mamai virtuvėje padėti… Kadangi pas ūkininką gyvenome laikinai, neturėjom nei didelių daržų, nei daug gyvulių, tad mano rankos atrištos, slampinėju, šniukštinėju pakampėmis – viskas čia man įdomu, nematyta. Nelabai kuo galiu savo draugei, kurios namuose gyvenam, padėti – nemoku nei karvės melžti, nei sviesto kalataukėj sumušti, tesugebu runklapių prilaužyti kiaulių jovalui, daržą paravėti… Baltarankė. Tokia ir likau.

Negaliu nepapasakoti ir vieno gėdingo dalyko. Ir vėl Romo sumanymas – ridentis nuo kalniuko. Tąkart susirinko visai nemenka „šaika“. Dalyvavo ne tik Audrutė, bet ir jos sesuo Rita, ir mano brolis Arvydas. Kalvelė neaukšta, smaragdo žalumo žole apaugusi, per ją, lyg per šilką – ridi ridi, ir apačioje. Nebūtų verta nė prisiminti, jei ne tas nelemtas karvašūdis. Neapsižiūrėjau. Neištyriau „trasos“. Tiesiai veidu į „tortą“. Visiems baisiai juokinga, man – nors iš gėdos sudek. Bėgu namo, ieškau bliūdo, nenoriu, kad mama mano veido „kaukę“ pamatytų, plaunu ūkišku muilu, per kelis vandenis skalauju. O Romas jau stovi už durų ir šaiposi: „Veidas skaistesnis bus, senatvėje raukšlių neturėsi“. Kas man tos raukšlės, kas man ta senatvė, man Romas patinka… Kokia gėda, kokia sarmata! Bijau, kad mokykloje jis šito nuotykio nepapasakotų – užpykčiau amžinai. Gerai, kad vasara, kad iki rudens viskas užsimiršta.

Pavasarį, ištvinus Upei, Romas sugalvoja paplaukioti. Visą savaitę meistrauja laivą: prie balėjos kažkaip pritaiso du bidonus, kad ant vandens laikytųsi. Irklai – lentos, prikaltos prie pagalių. „Kapitonas“ laivą išbando, kaip ir pridera, pirmas. Tada jau įsidrąsinu ir aš, o su manim plaukti pasišauna tokia maža mergytė Dalytė. Romas laivo „vesti“ negali, patiki man, nes pats į balėją nebetelpa. Išplaukiam! Bet pasigauna mūsų laivę srovė, įsuka į gilesnius vandenis – situacija tampa nevaldoma. Romas, iš visų vyriausias (kas be ko, už savo laivą ir atsakingas), ima šaukti pirmas. Laimė, netoliese kažką meistrauja vyras, tokia juokinga pavarde – Puskepalis. Šoka tas Puskepalis į vandenį, pasiekia mūsų balėją ir laimingai partempia į krantą. Ir net nebara, tokie aptirpę iš baimės stovim. Romas čia pat išardo savo kūrinį ir prisako mums tylėti, niekam neprasitarti. Pasižadam. Bet pavakary jau visas kaimas kažkokiu būdu sužino apie mūsų pasiplaukiojimą…

Tuose namuose ir Kūčios buvo švenčiamos kažkaip kitaip. Visų pirma, ten gyvendama sužinojau, kas yra adventas. Mūsų namuose apie tai nebūdavo užsimenama, tėvai į bažnyčią vaikščiojo retai, nebent per laidotuves. Augau nepraktikuojančių katalikų šeimoje. Paūgėjusi supratau priežastį: tėvai bijojo, kad vaikai dėl bažnyčios lankymo nepatirtų mokykloje nemalonumų. Kūčias anuomet žmonės švęsdavo užsidangstę langus, paslapčia, ypač jei bent vienas iš tėvų buvo valdininkas, tarnautojas. Tėtis parnešdavo eglutę iš miško sutemus, mama visą dieną ruošdavo tradicinius patiekalus: burokėlių mišrainę su pupomis, silkę su morkomis ir svogūnais, grybus, ant aliejaus keptą žuvį… Skaniausias patiekalas – „šližikai“, nugrimzdę į aguonpienį. Kartais turėdavom obuolių, dar rečiau – mandarinų, riešutų. Tėvai susidauždavo po taurę raudonojo vyno. Bet neprisimenu, kad būtume laužę „plotkeles“. Pirmą kartą „plotkelę“ pamačiau, kai apsigyvenome dideliuose ūkininko namuose, kai abi šeimos susėdom prie bendro stalo. Didžiajame kambaryje stovėjo eglė. Tokios didelės nebuvau mačiusi nei mokykloje, nei kultūrnamyje. Jos viršūnė siekė lubas, visa tviskėjo mirgėjo gausybe įvairiausių žaisliukų, kai kurie – senoviniai, tėvų išlaikyti kelis dešimtmečius. Mūsiškiai, dažnai besikraustant, suduždavo, užsilikdavo tik vienas kitas, tekdavo pirkti naujus. O čia – tiek nematytų, senovinių! Bet keisčiausia, kad ant šitos eglės šakelių degė ne spalvotų lempelių girlianda, o tikros žvakutės! Gyvos ugnelės! Girios kvapas gyvas!

Po staltiese šeimininkas padraikė šieno, šeimininkė baltą lininę staltiesę užtiesė. Knietėjo mamos paklausti, kodėl mes niekad šieno nedėdavom, kaime gyvendami nesunkiai galėjom iš daržinės parsinešti. Pirmą kartą į rankas paėmiau plotkelę, įspausta rūtelė ir angelėlis. Varčiau, žiūrinėjau, nedrįsdama laužti: kaipgi Kristaus kūną galima valgyti? Prilipo prie gomurio gabalėlis. Vėliau pastebėjau keistą dalyką: ir bažnyčioje, ir prie stalo šventės metu „tradiciniai“ tikintieji elgdavosi pagarbiai, bet daug laisviau, paprasčiau, nes viskas jiems buvo įprasta, ne kartą patirta. Man ir maldos, ir visa mišių eiga bažnyčioje buvo naujas, nerituališkas patyrimas, todėl ir įsigyvenimas žymiai stipresnis, gilesnis, vos ne ekstaziškas.

Susikaupimo valandėlei praėjus, šeimininkė pasiūlė pradėti nuo silkės. Tiek daug ir įvairių patiekalų nebuvau mačiusi – Kūčioms geros gaspadinės ima ruoštis dar vasarą: džiovina baravykus, renka spanguoles, bruknes, nuo vaikų paslepia riešutus… Obuoliai iš savo sodo kvepia kitaip, ypač antaniniai – saldžiarūgščiai. Man įstrigo atmintin, kaip pavakarieniavę ir sukalbėję maldelę (savo gėdai turiu prisipažinti, kad jokios maldelės nemokėjau – tik krutinau lūpas, kad neišsiduočiau), „darėme burtus“: ištraukę šiaudą kiekvienas žiūrėjome, ar ilgas – kiek metų gyvensi, jei šakotas – bus nuotykių, jei storas – būsi turtingas. Trumpiausią šiaudą tąkart ištraukė Ritutė, mažiausioji šeimininkų dukra, ir ėmė verkti, kad teks jai šiais metais mirti. Tėvai visaip ramino, nukalbinėjo mergytę, kad čia – tik toks žaidimas.

Tais metais, rudeniop, mirė Ritutės mama, kuri buvo ilgą ir storą šiaudą ištraukusi. Mano draugei Audrutei, vidurinei šeimininkų dukrai, tuo metu ėjo dvylikti… Pirmą kartą mačiau mirusį žmogų ir tokį artimą. Ta pati ir ne visai ta pati: be šypsenos, be akių šviesos atrodė rūstesnė nei būdama gyva… Stora šviesių plaukų kasa vainiku sudėta – nebuvau pastebėjusi jos taip nešiojančios, vis po skara būdavo subraukusi plaukus. Mačiau, tiesa, kaip ne kartą su dukromis, tokiomis pat ilgakasėmis, plaukus ajerų šaknimis perplaudavo. Pavydėjau tų plaukų, vešlių, ilgų, banguotų. Mano plaukai visuomet būdavo kerpami trumpai, niekad neturėjau kasų. Mūsų šeimininkė gulės pašarvota iškraustytame miegamajame – iš jo koridoriuku tiesiai patenki į gonkeles, pro gėlių darželį, pro alyvų krūmus – į kiemą, į didžiulį, erdvų kiemą. Aplink karstą – vaškinės žvakės. Į sieną atremtas karsto dangtis su pasidabruotais palmių lapais iš šonų ir kryželiu ant viršaus. Užtamsinti langai, juodai austas divonas pakabintas viršugalvy, ant jo – šventųjų paveikslai, šiaip jau nuolat kabantys gerajame kambaryje. Apvilkta rusva, jos pačios pasisiūta suknele (gera siuvėja buvo Audrutės mama, ne vieną suknutę ir man pasiuvo), apauta išeiginiais bateliais. Stengiausi nepakelti akių, žiūrėti į tų batelių padus, bet žvilgsnis vėl nevalingai krypdavo į mirusiosios veidą… Kodėl miręs žmogus, buvęs toks mielas, artimas, staiga nutolsta, surūstėja, tampa svetimas, tarsi perkeistas? Ar galima kaip nors prisijaukinti mirtį? Ar nebūtų galima ją pasitikti šviesiau, baltais drabužiais aprengus išlydėti į paskutinę kelionę? Ar būtina užtamsinti langus, kad joks saulės spindulėlis neįkristų į šitą išeinančią būtį, nelyginant į apmarintą lapkričio gelmę? Apkaišyčiau alyvų žiedais brangiausią savo žmogų – tegul būna lengva išeinančiam ir šviesu pasiliekantiems… Ar Išėjimas neturėtų būti šviesus? Dabar jau vis dažniau susimąstau, kad atsisveikinimas yra ir padėka už gyvenimą. Metams bėgant, mirties suvokimas keičiasi. O tada, vaikystėje, tvirtai įsikibusi į mamos ranką, baikščiai dairiausi po šį nepatirtą pasaulį, nedrįsdama arčiau prie jo prieiti.

Vienus metus buvau „pasiskolinusi“ tėviškę su tikra sodyba, sodu, duonkepe, linmarka su ajerais, gluosniais prie kelio… Savo tėviškės neturėjau, gyvendavom valdiškuose namuose, dažnai kraustėmės iš vienos vietos į kitą. Nespėdavo mama braškių nuskinti (mezga tik antrais metais), o mes vėl ryšuliukus rišame. Tėvai – buvę politiniai kaliniai, sovietų valdžiai netinkami. Tėvas nemokėjo patylėti, vis burbėdavo prieš sovietus. Atsirasdavo, kas tuos jo paburbėjimus nunešdavo ten, kur reikia… Tėvas naiviai tikėjo, kad atsikrausčius į kitą vietą, niekas apie jo praeitį nesužinos. Bet politiškai „nešvarūs“ dokumentai sekdavo iš paskos. Neseniai perskaičiau P. Claudel knygą „Brodekas“. Joje pasakojama apie „anderer“ – kitus, kitokius, iš kažkur atvykusius žmones. Štai žmogus grįžta iš konclagerio gyvas. Užuot džiaugęsi, kaimynai į jį žiūri įtariai: jei liko gyvas – gal išdavikas? O jei neišdavė, tai turėjo ištverti nežmoniškus kankinimus. Kiekvieną graužia sąžinė, nes žino: kankinamas be kaltės galėjo būti kiekvienas iš jų. Gal tik todėl gerai jautėmės toje sodyboje, kad gyvenome pas žmones, išgyvenusius tą patį, ką ir mano tėvai. Tad tie namai man tapo šiltu vaikystės gabalėliu, atsiriektu nuo svetimos Tėviškės, kurioje niekad nesijaučiau svetima, kitokia.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *