Tęsiame pasakojimą apie tai, kaip keitėsi šv. Kalėdų tradicijos ir šv. Mikalojus buvo pakeistas Santa Klausu ar Seneliu Šalčiu.

Šv. Mikalojus – pagoniškas reliktas?

Šv. Mikalojus ypač populiarus buvo Renesanso laikotarpiu. Kartu vis labiau plito paprotys, kad gruodžio pradžioje, laukiant šv. Kalėdų vaikai gaudavo dovanėlių, o tėvai jiems pasakodavo, kad jas paliko šv. Mikalojus. Tiesa, dalis vaikų vietoj dovanėlės rasdavo padėtą rykštę – tai buvo bausmė už prastą elgesį. Ilgainiui šv. Mikalojus tapo viena iš vaikų ugdymo priemonių – jie būdavo raginami elgtis gražiai, klausyti tėvų, daryti gerus darbus ir tik tada galėjo tikėtis, kad šv. Mikalojus ir jiems paliks dovanų.

Tiesa, būtų klaidinga sakyti, kad egzistavo vieninga pasakojimų apie šv. Mikalojų tradicija. Kiekviena valstybė turėjo savą šv. Mikalojaus įvaizdį ir unikalias tradicijas. Galima kalbėti nebent apie bendrą motyvą – dėmesį vaikams, kai raginami elgtis gerai jie gauna dovanas, kurios turėtų būtų atspindys tos didžiausios dovanos, kurią visi gavome per Įsikūnijimą.

Tačiau jau XVI a. šv. Mikalojaus įvaizdis patyrė stiprų išbandymą. Reformacija buvo griežtai nusistačiusi prieš šventųjų garbinimą ir kovojo prieš esą pagoniškus elementus krikščionių kasdienybėje. Pasakojimas apie šv. Mikalojų protestantams atrodė vienas iš pagoniškų reliktų. Beje, kelios Europos valstybės, kuriose buvo įsitvirtinusi radikalūs reformatoriai, net kuriam laikui buvo atsisakiusios pačių Kalėdų. Reformacijos įtakoje šv. Mikalojaus kultas gerokai susilpnėjo ir katalikiškose valstybėse. Jei Viduramžiais krikščionybė buvo „kūniška“, galima sakyti, kad didelė dalis žmonių nesigilino į teologiją ir Dievą veikiau jautė, išgyveno Jo artumą nei suprato. Poreformacinė krikščionybė keičiasi, tampa kur kas racionalesnė, sunyksta simbolių, ritualų reikšmė.

Šv. Mikalojaus figūra atgimė XIX a. Amerikoje ir iš ten paskui „grįžo“ į Europą. Tiesa, ji buvo gerokai perkurta ir sekuliarizuota. Taip atsirado Santa Klausas, kuris jau buvo siejamas tiesiogiai su Kalėdų šventiniu laikotarpiu bei dovanomis ir tapo puikia medžiaga komercijai. Prie šio personažo gimimo labai prisidėjo imigrantai iš Olandijos, kurie naujoje aplinkoje bandė išlaikyti Kalėdų laikotarpio „Sinterklaas“ (taip Olandijoje vadintas šv. Mikalojus) tradicijas. Vardas dėl paprastumo buvo kiek pakeistas ir netrukus naujasis personažas labai išpopuliarėjo.

Pradėtos formuoti naujos Kalėdų tradicijos, kurios sutiktos labai palankiai tiek JAV, tiek Europoje. Labiausiai dėl to, kad, sunykus religiniam Kalėdų elementui ir šv. Mikalojaus tradicijai, XVII–XVIII a. paradoksaliai atgimė savotiškos romėniškos Saturnalijos. Net jei šis pavadinimas nebuvo vartojamas, tačiau šiuo laikotarpiu prasidėjo orgijos, muštynės ir visa tai niekaip nesisiejo su Kalėdų ramybe ir skaidriu džiaugsmu. Kalėdų šventinio laikotarpio poreikį galima paaiškinti labai pragmatiškai – kaip tik baigdavosi intensyviausi žemės ūkio darbai, mažiau intensyvus šis metas buvo ir miestų cechams. Tad atsirasdavo daugiau laiko ir neišnaudotos energijos.

Rašytojams, dailininkams teko gerokai padirbėti, idant sukurtų alternatyvą – naujas Kalėdų tradicijas ir šv. Mikalojaus pakaitalą.

Santa Klausas su raudonais kailinukais

JAV Santa Klauso personažas įsitvirtino ir sparčiai išpopuliarėjo XIX a. antroje pusėje. Tiesa, žymioji Klemento Klarko Mūro poema „Apie šv. Mikalojaus kelionę“ buvo parašyta dar 1822 m. Autorius buvo protestantų dvasininkas, kuris, skirtingai nei jo pirmtakai, nemanė, kad pasaulis, apvalytas nuo pasakų ir maginių istorijų, yra artimesnis Dievui. Poemą jis rašė savo šešiems vaikams ir, kaip teigiama, neturėjo minties jos viešai skelbti. Tai padarė tik po ilgų įkalbinėjimų.

Poemoje Santa Klausas apibūdinamas kaip linksmas senukas, kurį nuo vieno namo prie kito veža aštuonių elnių tempiamos rogės. Tiems vaikams, kurie buvo geri, jis per kaminą įmeta dovanų.

Susižavėjęs Mūro poema, dailininkas Tomas Nastas pradėjo kurti seriją karikatūrų apie Santa Klauso gyvenimą. Nastas papildė Santa Klauso paveikslą. Pasak jo, šis personažas gyvena Šiaurės ašigalyje ir turi specialią knygą, kurioje užsirašo gerus ir blogus vaikų poelgius. Taip pat per Nasto karikatūras įsitvirtino ir Santa Klauso fiziniai bruožai: tai nedidelio ūgio įmitęs senolis, su ilga barzda ir dideliais ūsais. Beje, pradžioje Nasto karikatūrose Santa Klausas buvo apsirengęs rudai, tačiau dailininkas nusprendė, kad kur kas labiau jam tiktų raudona spalva.

XX amžiuje Santa Klauso personažas buvo vis labiau komercializuojamas. Ypatingai po to, kai „Coca Cola“ nusprendė panaudoti jį didinat šio gėrimo suvartojimą šaltuoju metų laiku. Tradicinis raudonas Santa Klauso kostiumas buvo panaudotas „Coca Colos“ rinkodaroje. Dar iki šiol po daugelį valstybių keliauja „Coca Colos“ kalėdiniai karavanai.

Galima būtų paklausti, o kur visame šurmulyje šventės „kaltininkas“ – kūdikėlis Jėzus? Kuo labiau Kalėdos komercializuojasi, tuo mažiau joms „reikalingas“ Jėzus. Sukuriama gausi kalėdinė mitologija: apie naktį prabylančius gyvuliukus, apie išsipildančias svajones, tačiau visa tai dažniausiai nebeturi nieko bendro su religine Kalėdų tapatybe.

Šiandien konkuruoja dvi versijos, kai vaikams aiškinama, kur gyvena Santa Klausas ar Kalėdų Senelis. Jau minėjome Šiaurės ašigalį, kur jį „apgyvendino“ Tomas Nastas, tačiau sparčiai populiarėja ir alternatyvi buveinė – Rovaniemio miestelis Laplandijoje (Suomijoje). Kaip Kalėdų Senelis čia „apsigyveno“? Tai buvo sėkmingas ir intensyvus turizmo skatinimo projektas, pradėtas 1985 m. Suomijos valdžia daug investavo į komunikaciją ir „mito-žaidimo“ palaikymą. Yra net sukurtas pašto adresas, kuriuo galima rašyti laiškus Kalėdų Seneliui į Laplandiją. Į Suomiją gausiai vyksta moksleivių ekskursijos, kurios būtinai apsilanko Laplandijoje. Nors suomiai visiškai perėmė komercializuotą, amerikietišką Santa Klauso įvaizdį, tačiau tikrai sėkmingai „sukūrė“ jam naujus namus.

Senis Šaltis ir Snieguolė

Egzistuoja ir dar viena alternatyva tiek šv. Mikalojui, tiek Santa Klausui – tai Senis Šaltis. Sovietmečiu šis personažas įsitvirtino visose komunistinio bloko valstybėse. Viena iš jo įtvirtinimo užduočių buvo visiškai atskirti dovanas dalijantį Senį nuo Kalėdų Senelio.

Tiesa, Senis Šaltis nėra sovietinės valdžios kūrinys. Gerokai iki Spalio perversmo Rusijoje buvo populiarios „Senelio Irinėjaus pasakos“. Viena jų pasakojo apie Šaltį Ivanovičių, kuris gyvena šalčio šalyje, į kurią galima patekti tik per šulinį. Tiesa, skirtingai nuo Kalėdų Senelio, jis nelanko vaikų, bet jie jį aplanko. Geri vaikai yra apdovanojami, neklaužados ir tie, kurie skriaudžia kitus, susilaukia bausmės.

Po Spalio perversmo buvo bandoma pašalinti viską, kas susiję su religija ar su „buržuazinėmis“ šventėmis. Ypač aktyviai tai buvo daroma Lenino valdymo laikais. Po jo mirties, įsitvirtinus Josifui Stalinui, prasidėjo buržuazinių tradicijų reabilitacija. Tiksliau, pradėta taikyti nauja taktika – buržuaziniai elementai buvo ne „išoperuojami“, bet perkeičiami, pripildomi naujo turinio.

Sovietų Sąjungoje puošti eglutes, rengti karnavalus prieš Naujus metus vėl pradėta XX a. ketvirtąjį dešimtmetį. Tuo laiku papuošta eglė atsirado ir centrinėje Maskvos aikštėje prie Kremliaus. Galima tai aiškinti ir tuo, kad praūžus revoliucinėms permainoms, atsirado būtinybė kurti naujus kasdienybės ritualus. Dalis jų buvo unikalūs ir susiję išskirtinai su sovietinio žmogaus įvaizdžiu, tačiau nemaža dalis buvo paprasčiausia perdarytos „buržuazinės“ praktikos. Vienas tokio „perdarymo“ pavyzdžių – jei Kalėdinės eglutės viršuje esanti žvaigždė simbolizuoja Betliejaus žvaigždę, į kurią orientavosi Trys išminčiai, tai sovietinių eglučių penkiakampė buvo labiau siejama su komunizmo triumfu, kurio simbolis buvo penkiakampė ant Maskvos Kremliaus bokštų.

Senis Šaltis pirmiausia pristatomas kaip žiemos valdovas. Jis atvyksta pas vaikus prieš pat Naujuosius metus, lydimas ištikimos pagalbininkės Snieguolės. Tiesa, įdomu tai, kad Senelis Šaltis išvaizda daug kuo panašus į Kalėdų Senelį. Tiesa, paprastai jis vaizduojamas aukštesnis, su ilgais kailiniais, dar ilgesne barzda ir eidamas remiasi aukšta lazda. Senis Šaltis į namus patenka per paradines duris ir atvažiuoja su trimis žirgais kinkytomis rogėmis.

Lietuvoje Senelio Šalčio įsitvirtinimas turėjo svarbią ideologinę potekstę. Sovietų valdžiai buvo labai svarbu kiek įmanoma labiau atitraukti žmones nuo religinių tradicijų. Todėl ne tik šv. Kalėdos buvo paskelbtos eiline darbo diena, tačiau sovietiniams aktyvistams buvo rekomenduojama per Kūčias, kurios tradiciškai Lietuvoje buvo šeimos ir susikaupimo šventė, rengti šokius bei karnavalus. Senis Šaltis turėjo perkelti šventinį krūvį nuo Kalėdų prie Naujųjų Metų.

Beje, žlugus Sovietų Sąjungai, ne viename posovietiniame krašte prasidėjo keista „šventinė šizofrenija“. Šiandien Rusijoje galima vienu metu išvysti tris personažus: Šv. Mikalojų, kurį vis labiau bandoma susigrąžinti, bet tai sunkiai sekasi; Santą Klausą – jis įsitvirtino per Holivudo produkciją ir vakarietiškos gerovės ilgesį, taip pat įprastą Senį Šaltį. Prieš kurį laiką Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchas buvo paprašytas įvertinti, ką jis mano apie Senelio Šalčio personažą. Atsakymas buvo gana keistas: „Mes jau prie jo pripratome. Jis juk nemoka blogų dalykų, bet nori, kad vaikai taptų geresni. Tad nėra reikalo bandyti juo kaip nors atsikratyti.“

Beje, Lietuvoje taip pat esama „šventinės šizofrenijos“ elementų. Tačiau jaunesnės kartos, kurios kur kas geriau moka anglų nei rusų kalbą, labiau orientuotos į amerikietišką Santa Klauso personažą. Vyresnės kartos atstovai Kalėdų Senelį kartais vis dar pavadina Seniu Šalčiu. Esama pastangų, nors sunku pasakyti, kiek jos gali būti vaisingos, atgaivinti šv. Mikalojaus tradiciją. Tačiau galima konstatuoti, kad svorio centras nuo Naujųjų Metų vėl sugrįžo prie Kalėdų. Tik klausimas, kiek dar norime atsiminti šventės priežastį?

Dažnai atrodo, kad istorija sukasi ratu. Kai atėjo laikas Marijai gimdyti, ji su Juozapu buvo kelyje. Jie pabandė ieškoti prieglobsčio, bet nerado, nes visi buvo užsiėmę esą svarbesniais dalykais. Juos priglaudė tik skurdūs piemenys, tamsiame urve. Tačiau šis urvas ir piemenys didelėmis raidėmis įrašyti į žmonijos istoriją, o visų tų, kurie sprendė esą labai svarbius savo reikalus, ir neatvėrė durų keliautojams, niekas šiandien nebeatsimena. Tikrai svarbu savęs paklausti – į ką šiandien panašesni mes?

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *