Kartą po sunkios dienos ištroškęs žirgas priėjo prie balos atsigerti. Pažvelgęs į joje virpantį vaizdą, nustėro – tai buvo pakinktais suvaržytas, negrabaus kūno, gyvybės netekusių akių gyvulys: ,,Kas tu esi? Kas tu esi?“, – klausė vis žirgas, nesulaukdamas atsako. Šnervėmis tekančio oro srove sujudinęs vandenį, jis suprato, kad tai yra jo paties atvaizdas. Žirgas, kadaise buvęs pilnas laisvės ir pulsuojančios gyvybės, žirgas, mynęs sunkiai aprėpiamus laukų plotus, atveriantis vis naujus matymo horizontus, tapo sukaustytu, nualintu, šeimininko užgaidas tenkinančiu darbiniu arkliu.
Ar šiandieninis universitetas, pažvelgęs į savo atvaizdą, nepamatytų panašaus vaizdo? Universitetas atrodo praradęs savo pirminę gyvastį, pulsuojantį polėkį, laisvą valią veikti. Daugelis dėstytojų apsikrovę rašomais projektais, kuo labiau pritaikomų dabartiniai rinkai. Nemaža dalis studentų paskaitas iškeičia į darbo valandas ir siekia kuo greičiau gauti diplomą.
Po 2006 metais įvykusio viešo studento diplomo sudeginimo, įvairiapusis intelektualas L. Donskis iškėlė klausimą – ar studentai ir dėstytojai universitete yra laimingi? Šiomis dienomis vykstančios protesto akcijos – nemokamai dalimi diplomai, sustabdyta Vilniaus universiteto veikla, peticija – taip pat gali būti nuoroda šiam klausimui. Universitete tapo svarbus išgyvenimo klausimas.
Visos patosinės kalbos apie ugdomas dabartinio universiteto vertybes yra tapusios parodomosiomis, neatspindint tikrosios universiteto padėties. Ir tai liečia ne tik finansinį klausimą, bet ir universiteto vertybių išklibėjimą. Atsimenu filosofijos profesoriaus A. Šliogerio prakalbą per vieną rugsėjo pirmosios iškilmę apie universiteto nuvertėjimą, tarnavimą darbo rinkai – viskas užglaistyta ,,ne viskas taip blogai“ šypsenėle.
Šiandieninis protestas, prašantis orių finansinių galimybių universiteto bendruomenei, yra gyvybiškai svarbus. Visgi, protesto dieną kalbėjęs filosofijos profesorius G. Mažeikis minėjo, jog šis įvykis yra daugiau reakcija nei protestas. Tai yra reakcija į vyriausybės veiksmus, tiksliau jų nebuvimą, universiteto finansinių sąlygų gerinimo atžvilgiu. Visgi, protestas, kitaip nei reakcija, turėtų būti neatsiejama universiteto šerdis. Protestuoti atviro nervo temomis, protestuoti prieš siaurėjančias matymo zonas, daryti dalykus, kurie nėra tik rinkos įgeidis. Tai turėtų kilti iš universiteto nedeterminuotos laisvės, kas šiuo metu yra stipriai pakinkyta.
Bendra tendencija yra tokia, jog universitete lieka vis mažiau laisvos kūrybinės erdvės – į naujas, nestandartines idėjas neretai žiūrima kaip į užklasinę veiklą, kadangi jos, tikėtina, neįeis į patrauklias, finansavimą žadamas tyrimų kryptis. Kitaip sakant, iš to duonos neuždirbsi. Tačiau ar universitetas neturėtų būti tas laukas, kurioje atsiveria poiesis – galia kurti?
Tačiau ar universitetas neturėtų būti tas laukas, kurioje atsiveria poiesis – galia kurti?
Išlikimo sąlygomis svarbesnis tampa ,,kovok“ principas. Lenktynės dėl finansavimo ir reitingų kursto universitetus tarpusavyje, o būtent bendradarbiavimas, vieningas judėjimas, ne tik formaliai apibrėžtas, bet ir realiai vykstantis, yra itin svarbus siekiant tiek orių finansinių sąlygų, tiek grąžinant universiteto įkūnijamus vertybinius pamatus. Konkurencingi santykiai vyksta ne tik tarp universitetų, bet ir pačių universitetų viduje. Vis bandoma iškelti vienų mokslo sričių viršenybę prieš kitą, vieno kurio fakulteto reikšmingesnį, tauresnį statusą.
Galima pasigesti integralaus požiūrio, kuris skatintų jungti įvairias mokslo sritis, derinti skirtingus žiūros taškus rengiant bendrus tyrimus, atviros laikysenos diskusijas, o ne kurstyti intelektualinius apsišaudymus. Bet kai į vienas sritis kišami milžiniški pinigai, o kitoms lieka grašiai, suprantama, jog kyla reikmė grįsti savąją vertę. Humanitariniai mokslai vis turi kovoti dėl savojo išlikimo, mat kokia praktinė nauda iš filosofijos, literatūros, istorijos – ką iš jų dėsi į rinkos vežimą? Taigi, išgyvena tas, kieno didesnė lengvai pačiupinėjama nauda – skaičiukai, grafikai, iškepti straipsniai, vykdyti projektai, studentų skaičius ir kiti blizgučiai. Ir visa tai nėra iš paiko prasimanymo, bet iš siekio išlikti.
Humanitariniai mokslai vis turi kovoti dėl savojo išlikimo, mat kokia praktinė nauda iš filosofijos, literatūros, istorijos – ką iš jų dėsi į rinkos vežimą?
Žvelgiant psichodinaminiu požiūriu, išlikimo sąlygomis gali pasileisti amoralūs pasąmoniniai impulsai, primenantys laukinių žirgų jėgą. Ir nors šie impulsai turi savyje griaunančią jėga, jie gali tapti atspirtimi siekiant reikšmingų pokyčių. Laukinių žirgų gaivališkumas ir šių jėgų suvienijimas galėtų tapti postūmiu siekiant įpūsti gyvybės universiteto iškvėpimui, klibinant status quo ir keičiant darbinio arklio vaizdinį į universiteto laisvėjantį būvį. Tik kaip retoriškai klausė G. Mažeikis – ar suvaldysime pasileidusius laukinius žirgus?
(Viršelio nuotrauka Trent Hancock)
