Toli baltuojantis ledkalnis

Pirmasis rudeniškas rūkas pamiškėse ir slėniuose šį rytą man kažkodėl primena Šiaurę, įspūdingą Timano tundrą. Ryškiausiai prisimenu tą dieną, kai geologo Gedimino Motuzos vedami artėjome prie Barenco jūros, kai sustojome pailsėti prie gelsvų smiltainių kalvelės ir pamatėme nuo Arkties vėjo užsislėpusius, raudonai žydinčius tundros gvazdikus. O toli šiaurėje, jau Barenco jūroje, vos vos baltavo ledkalnis. Nepaprastas tundros oro skaidrumas vasarą: juk ir šiuos devono smiltainius, prie kurių nutarėm stabtelėti, mes per žiūronus buvom įžiūrėję net prieš tris paras ir tiek ilgai iki jų keliavome. Šitokie netikėti kontrastai būna tiktai Šiaurėje, taip toli nepamatysi nei Pietų kraštuose, nei tolimojoje Azijoje… Prisimenu Sergejaus Maksimovo dienoraštį „Vieneri metai Šiaurėje“. Kiek daug jam reikėjo sveikatos ir ištvermės, kai lygiai vienerius metus keliavo europinės Šiaurės upėmis ir miškatundrės traktais! Po to šis nepaprastai darbštus devynioliktojo amžiaus etnografas aplankė tolimiausias carinių katorgų vietas Sibire. Jis aprašė klajojančius rusų maldininkus ir elgetas, sentikių vienuolynus ir skitus, burtininkus ir atsiskyrėlius. Jis pabuvojo atšiauriose Kolgujevo, Špicbergeno salose, aprašė Didžiosios Solovkų salos gyvenimą.

Skaitant Sergejaus Maksimovo raštus atrodo, kad jį kažkas vis šaukė į labiausiai užmirštas ekspansinės Rusijos glūdumas. Jo užrašai labai dokumentiški, bet kiekviename puslapyje galima surasti kokią netikėtą tenykščių gyventojų senovinės buities keistenybę. Ir nei vienas žodis nekelia abejonių: buvo taip, tikrai buvo. Šiauriečiai kentė badą, kepdami duoną iš medžių žievių, nors kai kur retkarčiais pasitaikydavo ir toks nelauktas perteklius, kad „bobos sabalus mušdavo naščiais, o vaikai prikraudavo pilnas valtis ančių kiaušinių“… Viskas aprašyta, viskas išspausdinta žurnaluose ar knygose, ir autorius vėl ruošiasi į kelionę. O kai vieną kartą Peterburgo žurnalistas paklausė, kodėl jis, turėdamas tokią įdomią tolimiausių išvykų patirtį, nerašo nuotykių romano, Sergejus Maksimovas taip atsakė: „Nešaukia juk jaučio tada, kai reikia alų virti, šaukia jį tada, kai reikia vandenį vežti.“ Sąžiningas etnografas, anot Sergejaus Maksimovo, yra lyg tas rambus jautis, nuolat vis atvežantis iš upės statinę vandens… O jau kiti tegu užmerkia salyklą, jį daigina, džiovina, mala, raugina ir alų verda. Po daugelio metų tą ypatingą alaus virimą, tą šventę, kada ir darbiniam jaučiui jau leidžiama ilsėtis, vaizdingiausiai aprašė rusų rašytojas Vasilijus Belovas. Įdomiausia, kad Rusijos Šiaurėje alų virdavo būtinai naktį, ir tai jau iš tiesų būdavo gyvas teatras. Etnografiškai mums galėtų būti įdomu net ir tai, kad Kostromos, Vologdos ir Archangelsko kraštuose alui daigindavo ne miežius, o rugius, nes tuose Šiaurės kraštuose rugiai auga, o miežiai jau ne.

Vargingas būdavo tas Šiaurės Rusijos kaimų vandens vežėjo jungas: pavasarį ir vasarą atboginti kuo daugiau statinių vandens, kad viskam užtektų, o vėlų rudenį ir žiemą kad galėtum ne vien tiktai alų virti. Tu tik vežk ir vežk savo bobai ir vaikams tokį svarbų vandenį, teliuskuojantį apledijusioje statinėje, ir nedejuok, kad sunku. Suprask, kad ir visam kaimui reikalingas vanduo, ne tik tavo kiemui. Išlikusi Pavolgio Rusijos vandens vežiotojo daina, kai jis pats savęs klausia ir pats atsako į opų klausimą: ,,Udivitiel‘nyj voprõs – počiemũ ja vodovõz? Potomũ, čto biez vodỹ – i ni tudỹ, i ni siudỹ…“ Paprasta ir aišku: be vandens nėra gyvenimo… Šulinių būdavo mažai, vandenį semdavo iš upių ir ežerų. O žiemą gi ne tik vandenį veždavo, bet ir ledą, – pjaudavo ežerų ledą ir gabendavo į ledaunes. Ir Rusijoje, ir Lenkijoje, ir Lietuvoje taip darydavo.

Ir jeigu smalsesnis vaikas paklausdavo tokių vežėjų, kaipgi jie tą ledą išpjauna, tai mūsiškis sodietis žemaitis atsakydavo labai rimtai: su paprastu dvitraukiu pjūklu pjauna, – vienas vyras viršuj, taigi ant ledo, o kitas apačioj, vandeny, – ir lengvai eina, tik ilgo pjūklo reikia, nes šaltą žiemą ledas būna storas, net pusės metro… Rimti ir darbštūs būdavo mūsų kaimų valstiečiai, ne melagiai. Aš pats tai labai gerai prisimenu. Iš Varputėnų ežero jie iškeldavo ir rogėmis gabendavo į Kalniškių fermas didžiausius ledo luitus, o bevažiuodami pasivydavo mus, grįžtančius iš mokyklos vaikus, ir liepdavo sėstis. Keista būdavo įsitaisyti rogėse šalia šaltų, labai skaidrių ledinių kubų, pajusti permatomai šviesią ledu pavirtusio vandens tvirtybę, įsivaizduoti tikro ledkalnio didumą kažkur toli toli, Šiaurės ledinuotame vandenyne. O dabar, po daugelio metų, vaikystės prisiminimai jau tarsi balčiausia pasaka. Gal todėl tokie fejeriški atrodo man tolimosios Šiaurės vaizdai: ir tie, kuriuos įsivaizduoju, skaitydamas Sergejų Maksimovą, ir tie, kuriuos pats esu matęs Timano tundroje, prie Barenco jūros.

Juoda ežerėlio gelmė

Begalvojant apie vandens spalvų slaptingumą, verta nukeliauti prie dzūkiško Aklalio… Vos pastebimas takelis, kuriuo veda šių mįslingų vietų šeimininkas Jonas Aleksonis, vingiuoja per vešlią vingiorykščių pievą, per seną juodalksnyną. Vandens vis daugiau, bet nežymiai atsiranda kūlgrinda. Žengiame dviese tyliai ir atsargiai. Po kojomis slidūs rąsteliai, o iš abiejų pusių žaliuoja raisto samanos. Jausmas gana savotiškas, tenka pasitikėti senoviškai įtvirtintos kūlgrindos patvarumu. Ežerėlis pasirodo staiga. Tylus ir vienišas. Tik zuja virš vandens melsvi laumžirgiai. Sėdame į valtį, laukiančią slaptoje įlankėlėje. Jonas Aleksonis pamažu iriasi pačia pakrante. Pirmiausia nustebina alavijinių aštrių sąžalynai. Dideli, labai dygliuoti, šviesiai žali kupstai iškyla kiekvienoje įlankėlėje. O atviresnėse vietose jie jau į dugną nugrimzdę… Bet dugno čia nėra: Jonas Aleksonis pasakoja, kad prie ilgiausios virvės pririštas sunkesnis akmuo, tiktai grimzta ir grimzta be sustojimo, o su kartimi nė nebandyk dugno pasiekti, nėra tokios virvės nei tokios karties, kad šitokį gilumą išmatuotum. Tik dumblas, dumblas gilumoje. Bet vanduo skaidrus. Šiandien skaidrus, nes visai nėra vėjo. Iš dumblo visur kyla varpotosios plunksnalapės.

Rytiniame Aklalio pakraštyje – ežeriniai meldai, vandeninės monažolės ir permautalapės plūdės, o šiauriniame žydi vandens lelijos. Va, ir neplati protaka su vandens lelijomis ir lūgnėmis – ji sujungia Aklalį su dideliu ežeru. Jonas Aleksonis tikina, kad galėtume šia protaka nusiirti į didįjį ežerą, bet neturime kirvio, o toliau bus daug užvirtusių juodalksnių. Visai nematyti to ežero, nes iš visų pusių mus supa nendrynai, šaltekšnynai ir juodalksnynai… Stropiai žvelgiu į vandenį, gal pasirodys kokia žuvelė. Staiga sutyvuliuoja baugiai beprasižiojanti juoduma tarp gelsvai pilkų plunksnalapių. Kas ten galėtų būti? Akys nepratusios prie tokio vandens juodumo. Valtis palengva slysta link juodos skylės, aš tik žvilgteliu į irkluotoją, ir Jonas tyliai pairia kiek atgal. Ar tas aklinai juodas šulinys, pavojingai užsislėpęs tarp gelsvų garbanotų žolynų, negalėjo mūsų įtraukti?.. Savotiškas nejaukumas širdį nusmelkia, galima pagalvoti, kad kaip tik taip ir prasideda mitologinė požeminių vandenų karalystė. Jonas Aleksonis tik šypsosi ir aiškina: aš gi sakiau, kad čia niekur nėra dugno, o tarp žolynų ir dumblo pasitaiko tokios juodos kiaurymės, rodos, nueinančios skradžiai gilyn, kažkas gi rašė, kad tokiose vietose gali būti iš gelmės kylantys virduokliški šaltiniai…

Grįžtame į mažą prieplaukėlę. Ant lentos tupi didžiulė ežerinė varlė ir šildosi prieš saulę. Tai ne kokia mažiukė kūdrinė, o tikra ežerinė, pati didžiausia mūsų krašto varlė. Sako, kad ji gali griebti net mažą žuvelę. Graži varlė, gražiai ir į vandenį nušoka, greitai plaukia, bet Jonas Aleksonis paaiškina, kad žaltys plaukia kur kas grakščiau: ,,Būna, ateini, o jis sau šildosi ant kranto, bet ir vikriai nušliaužia, ir taip lengvai nuplaukia, kad tik galva su geltonom „ausim“ iškelta virš vandens…“ Dėkoju Jonui Aleksoniui už nekasdienišką iškylą. Ir jaučiu, kad dar turėsiu gerai pagalvoti, ką galima rašyti apie šį gilų, vieno žmogaus godojamą ežerėlį, o ko negalima. Ar išduoti paslaptį, kokiu būdu šių slaptingų vietų šeimininkas retkarčiais pasigauna keletą lynų pietums? Ne, išduoti negalima. Kiekvienas savaip savo žuvį pasiima. O apie tą neišmatuojamą vandens gelmę gal reikėtų kuo šiurpiau parašyti, kad niekam iš skaitytojų nekiltų noras vienam čia su kokia gumine pūsle pasiirstyti. Prisimenu, ką prieš dešimtį metų man pasakojo žvejys Jonas Balčius iš Gailiūnų. Mažame Pamelnyčio ežerėlyje, per kurį prateka Kreisos upelis, jis laikydavo ištraukęs prie juodalksnio savo luotą ir niekada jo su spyna neprirakindavo. ,,O kam rakinti?“ – sakė jis, – ,,Vis tiek niekas tokiu plaukti nemoka… Kartą kažkas pabandė, beregint išvirto… Ir daugiau luotelio nebejudina. Su luotu kaip su dviračiu – jei nemoki, tai ir nepavairuosi…“

Vis dėlto vertėjo pasižvalgyti po gilųjį Aklalį… Neskubėdamas minu dviračio pedalus. Sustoju ant kalniuko, žvelgiu į šiaurę, ir jau visai kitaip nei anksčiau regiu anuos tamsuojančius juodalksnynus, kur slepiasi tas dumblinas ežerėlis. Jau žinau, kad niekada nesikviesiu tenai jokių gamtos mokslo specialistų, nebandysiu teirautis, kodėl vienoje to ežeruko pakrantėje veši vieni augalai, o kitoje visai kiti. Ir toji protaka, jungianti Aklalį su dideliu ežeru, ilgai dar vaidensis man tarsi visiškai laukinė upelė Kanados šiaurėje, kur kadaise plaukiojo Pilkoji Pelėda. Tada ten dar buvo niekieno nematuotos žemės. O čia gi vis dėlto yra kitaip. Jonas Aleksonis pasakojo, kad jo senelis, kadaise sugrįžęs iš Amerikos, pirko daug žemės iš vietinės dvarininkės Chomentovskos, tai rodo ir išlikęs pirkimo-pardavimo aktas, pasirašytas 1905 metais. Senelis mirė pačią pirmąją Antrojo pasaulinio karo dieną, o šitie miškeliai ir pievos atiteko sūnui Pranui, tai yra Jono tėvui, bet po karo sovietų valdžia viską iš jo tėvo atėmė. Gi dabar pats Jonas Aleksonis vėl viską susigrąžinęs ir, kaip atrodo, labai brangina gimtąją aplinką, nors didelės naudos iš to bedugnio ežerėlio ir iš tų pelkių nėra. Saugo čia tas gūdus Aklalis ypatingą tylą ir ramybę… Juk teisingai vienoje pasakoje vaikams paaiškinta, ką veikia eigulys: ogi saugo mišką nuo triukšmo… Galėtume sakyti, kad Aklalis su apyežerio liūnais ir juodalksnynais yra mikrodraustinis. Gamtosaugininkai žino, kad Skandinavijos šalyse ūkininkams ir miškų savininkams, saugantiems tokius mažyčius draustinius, valstybė moka premijas.

Atsrūvantys saulėlydžio gaisai

Dailininkė ir pasakų kūrėja Albina Žiupsnytė apie rudenį šitaip kalba: „Dienų dienas galiu prabūti baltų, pražilusių smilgų lauke /…/ Mano didžiausios rekolekcijos – sėdėti ant slenksčio ir stebėti, kaip gelsta medžiai…“ Šventa tiesa. Bet jeigu norėtum pamatyti rudeniškai rausvą saulėlydį ir vakarinio dangaus skliauto debesų atspindį vandenyje, reikėtų keliauti palei Nemuną. Upės vaga sukasi, tad stropiai eidamas pakrante, būtinai surastum tokią vietą, iš kurios galėtum pažvelgti į vakarus ir pamatyti visą gražiai nurausvėjantį rudeniškos upės gyvenimą. Plaukia prieš srovę žuvis, ir jos balti šonai vieną akimirką sublyksi raudonai. Švysteli tarsi tolimo prisiminimo aidas. Juk šitokią valandą mano jaunystės laikų draugą, kauniškį pedagogą Joną Jaselskį, net dešimčia metų už mane vyresnį, apimdavo tikras žūklės azartas, jis sakydavo, kad saulei leidžiantis tavo blizgė turi be perstojo suktis vandenyje. Reikia dirbti, negalima žiopsoti nei saulei leidžiantis, nei po laidos, kai vakarų skliauto žaros dar labai aiškios.

Prisimenu rudens saulėlydžius, kai toli nukeliaudavom pavandeniui, prisimenu žūkles ankstyvais vasaros rytais, kai trumpai tenumigę kokioje pašiūrėje ant pernykščio šieno, skubėdavom kuo greičiau prie upės ar ežero, tikėdamiesi sugauti savo didžiąją žuvį. Ir tie nutolstantys, avietinių Žmuidzinavičiaus atspalvių saulėlydžiai, ta slaptinga vandens trauka dabar netgi labiau išryškėja, ir visi gražiausi Nemuno reginiai atgyja lygiai taip pat užburdami sielą, kaip tada, prieš pusę amžiaus. O ir tos pačios Michailo Prišvino eilutės, atmintinai kartojamos jau daugelį metų, dabar man regis dar prasmingesnės ir dar gilesnės: „Rudenį kaime gera todėl, kad jauti, kaip greitai ir fatališkai praeina gyvenimas, o tu sėdi kur nors, žvelgi į vakaro žaras danguje, ir tas prabėgantis laikas tavęs neliečia, tu nieko neprarandi.“

Štai tas tikėjimas, kad metams bėgant tu nieko neprarandi, gal ir tampa vertingiausias kiekvienam Gamtos vaikui. Toks tikėjimas liudija tavo laisvę. Galbūt ir laimę. Laimė pamatyti, kaip besileidžianti saulė nurausvina visą Nemuno vagą, o tolyn skriejanti tavo blizgė sužybsi lyg spalvoti upėtakio žvynai. Ir besukdamas spiningo ritę, tu žinai, kad vandeny ta metalinė vartiklė taip pat viliojamai blykčioja, tad imi laukti užtikrinto smūgio su tokiu didžiuliu jauduliu… Tegul ir neištrauksi tos milžiniškos žuvies, bet jaudulys išliks. Ir nebus jokio nusivylimo: didžioji Nemuno lydeka tebegyvuos savojoje stichijoje, o tu kaip ir anuomet, taip ir šį vakarą per patį saulėlydį tebesijausi veiklus ir valingas savajame ieškojimų ir svarstymų, klausimų ir supratimų, vilčių ir užmojų pasaulyje. Filosofiškai bežilstantis mano studentiškų dienų mokytojas vis kartodavo, kad saulėlydžio valandą reikia kantriai dirbti, tikintis didžiausio laimikio, bet jis taip pat tvirtindavo, kad gražiausia žuvis būna tada, kai ji, nuo tavo blizgės kablių atitrūkusi, staiga išsilenkia lyg žaibas ir tą patį akimirksnį, dar parodžiusi rausvai sublyksinčius žvynus, pradingsta vandenyje…

Amžini besileidžiančios rudenio saulės burtai. Galima bus prisiminti juos ir niūriais lapkričio vakarais, kai anas jaunų dienų žvejybinis jaudulys ir įsitikinimas, kad gražiausia buvo ką tik nuo tavęs pabėgusi žuvis, nebeatrodys nei literatūrinis, nei perdėm egoistiškas. Tokia bus jau prabėgusios ir nutolusios dar vienos vasaros rudeniškų spalvų pagava. Nebebus per smarkaus optimizmo, ir galėsi ramiai apmąstydamas prisiminti visus kitus anų dienų draugo pamokymus: pažvejojai valandą ir, jei niekas negriebia, keisk blizgę. Jei negriebia tavo gerõs blizgės, pasiūlyk prastesnę. O svarbiausias ilgaamžio pedagogo patarimas, žinoma, toks paprastas ir aiškus: dirbti reikia, žmogau, nuolat reikia dirbti, ir tu būsi laimingas visada, netgi tada, kai netikėtai paguldys tave koks agresyvus nugarkaulio skausmas, o tu bedejuodamas žvarbioje vienumoje tegirdėsi tik šėlstančią rudens vėtrą už pirkios lango.

…Pavargęs grįžtu iš žūklės. Toli nuėjau panemuniu, o kuprinė tuščia. Bet saulėlydis buvo gražus. Ir mano lydeka gražiai pabėgo. O paskui dar praskriejo virš galvos aidžiai kvykdamas krantinis tilvikas ir nutolo į beprapuolančias vakarinio dangaus žaras. Nelaukdamas, kol sutems, iš lėto kylu į aukštą Nemuno šlaitą, bet netikėtai sustoti ir nustėrti priverčia šviežiai atsiradusi nuošliauža. Didžiulių tamsių velėnų atplaišos, šaltinio paplautos, gerokai nuslydusios žemyn, ir dėl to dabar taip įspūdingai atrodo apsinuoginusios ievos šaknys… Ne šaknys, o didžiausia šaknų raizgalynė!.. Kokie vingrūs tų šaknų išsikilpinėjimai, kokie raizgūs požeminiai labirintai! Taip nustėręs ir stingsau lyg akmuo, rodos, pirmą kartą išvydęs šitaip atsivėrusį upės krantą. Paskutiniai saulėlydžio gaisai nuraibuliuoja šlaitu, ir lyg gęstančiame ekrane dar įspūdingiau išryškėja gyvybiškai svarbių labirintų raizginys – juk tos šaknys per visą aršią šios vasaros kaitrą kėlė ir kėlė vandenį aukštyn savosios ievos šakoms ir lapams, kad jie nejaustų sausros! Matyk, žmogau, kaip iškelia to narsaus medžio šaknys gyvybingą drėgmę net į dvidešimties metrų aukštį… Senstanti ieva gali atrodyti ir smarkiai išsikerojusi tarsi plačiausias krūmas, o gali būti ir tokia liemeninga lyg prakilniausio išnašumo švyturys, kiekvieną pavasarį pražystantis ant aukšto mūsų didžiosios upės kranto… Ir kiek daug yra tokių stulbinančių Gamtos reiškinių, kurie šitaip nelauktai atodangiškai atsiveria prieš akis vienam ar kitam gimtosios Žemės keleiviui ir parodo jo paties žmogiškųjų išgyvenimų painiausius labirintus! Gal todėl mes ir iškenčiame visas mūsų kasdienių dvejonių, nuogąstavimų ir sielvartų sausras, nes iš prigimties tarsi savaime jau žinome ir jaučiame tų žmogiškosios egzistencijos filosofinių labirintų prasmę. Visada ir viską mums primena pati Gamta, reikia tik štai taip tyliai pakeliauti, netikėtai sustoti ir pamąstyti, ką ji mums rodo.

Algimanto Lūžos nuotrauka

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *