„(…) ar myli mane?(…) Ganyk mano avis“ (Jn 21, 16).

Jėzus neliepė kitų atversti, kad jie mąstytų taip, kaip tu. Jis liepė prižiūrėti Jo avis, pasirūpinti, kad jos būtų puoselėjamos, pažindamos Jį. Krikščionišką veiklą mes laikome tarnavimu, tačiau Jėzus Kristus tarnavimu vadina tai, kas Jam esame, o ne tai, ką dėl Jo darome.

Mokinystė remiasi vien tik pasišventimu Jėzui Kristui, o ne kokio konkretaus įsitikinimo ar mokymo laikymusi. „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje (…), negali būti mano mokinys“ (Lk 14, 26). Šioje eilutėje Jėzus neįtikinėja ir neverčia sekti paskui Jį. Jis tiesiog sako: „Jeigu nori būti mano mokinys, privalai būti pasišventęs vien tik man.“ Dievo Dvasios paliestas žmogus staiga taria: „Dabar matau, kas yra Jėzus!“ Tai ir yra pasišventimo šaltinis.

Šiandien tikėjimo doktrinas pakeičia asmeniniai įsitikinimai, štai kodėl daugybė žmonių yra pasišventę vienam ar kitam reikalui, ir tik nedaugelis – Jėzui Kristui. Žmonės iš tiesų nori būti pasišventę ne Jėzui, o tik Jo pradėtam reikalui. Jėzus Kristus yra didelis įžeidimas išsimokslinusiems šių dienų protams, taip pat tiems, kurie nori, kad Jis būtų tik Draugas, ir nenori Jo priimti niekaip kitaip.

Mūsų Viešpats pirmiausia buvo klusnus savo Tėvo valiai, o ne žmonių reikmėms – žmonių išganymas buvo natūralus Jo paklusimo savajam Tėvui padarinys. Jei būsiu pasišventęs vien tik dėl žmonijos, greitai nuvargsiu, galiausiai mano meilė susvyruos ir suklups. Tačiau jei myliu Jėzų Kristų asmeniškai ir karštai, galiu tarnauti žmonijai, net jei žmonės laikys mane kilimėliu kojoms.

Mokinio gyvenimo paslaptis yra pasišventimas Jėzui Kristui, o šiam gyvenimui būdingas regimas nereikšmingumas ir romumas. Vis dėlto jis yra tarsi kviečio grūdas, kuris „krinta į žemę ir miršta“, o paskui sudygsta ir pakeičia visą kraštovaizdį (žr. Jn 12, 24).

Vertė Kęstutis Pulokas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *