Henris Deividas Toro (Henry David Thoreau, 1817–1862) – amerikiečių rašytojas, natūralistas, industrinės plėtros ir globalizacijos kritikas, filosofas transcendentalistas, visą gyvenimą kovojęs prieš vergiją. Jo filosofija apie pilietinį nepaklusnumą padarė įtaką tokioms pasaulio asmenybėms kaip Levas Tolstojus, Mahatma Gandis ir Martinas Liuteris Kingas.

H. D. Toro knygos, straipsniai, poezija sudaro daugiau nei 20 tomų. Didelio dėmesio iki šiol sulaukia jo atlikti gamtos istorijos bei filosofijos tyrinėjimai. Rašytojas itin nuosekliai pasisakė už tokią būtį, kurioje gamta ir kultūra būtų suderintos. Didžiausią savo gyvenimo dalį rašytojas praleido tyrinėdamas laukinę Amerikos gamtą ir buvo įsitikinęs, kad ji nėra vien tik naudingų žaliavų šaltinis, tačiau gyva ir vientisa sistema. H. D. Toro laikėsi nuomonės, kad, stebėdamas gamtą, žmogus gali jautriau įsiklausyti į savo sąžinės balsą ir giliau suvokti esmines dvasines tiesas.

Pasaulinę šlovę rašytojui pelnė du svarbiausi jo kūriniai: „Voldenas, arba gyvenimas miške“ bei „Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą“. Abu šie tekstai yra išversti ir į lietuvių kalbą.

Skaitytojams siūlome tekstą, parengtą pagal rašytojo knygą „Ėjimas“ („Walking“), pirmą kartą pasirodžiusią 1861 m. Autorius siūlo drąsiai atsigręžti į gamtą ir savo laukines šaknis. Jis formuluoja svarbias ir įkvepiančias įžvalgas apie gamtą, stiprybę ir didybę, kurios šiandienos pasaulyje, išsiilgusiame tikrumo, tyrumo, ne mažiau aktualios nei šio rašytojo epochoje.

***

Trokštu kalbėti apie gamtą kaip absoliučią laisvę ir gaivališkumą. Apie žmogų, šios žemės gyventoją ir jos dalį, o ne tik visuomenės narį, užtroškusį civilizacijos gniaužtuose.

Gyvenime teko sutikti vos keletą tokių, kurie suprato vaikščiojimo meno vertingumą. Bastūnai, viduramžiais slankioję po miestus, prašydami išmaldos, nebuvo veltėdžiai, liekantys su alaus skardine ant šaligatvio. Jie iš tiesų keliavo, ir būtent tai jiems leido daryti miestiečių aukos. Bastūnų namai – tai visas pasaulis. Šie vaikščiotojai primena vingiuotą upelį, kuris tiesiog ieško trumpiausio kelio į jūrą. Ėjimo menas – pats kilniausias, o juo užsiimantys – patikimesni už visus riterius ar kilminguosius.

***

Aplinka daro mums įtaką: ji moko, ugdo ir grūdina. Būdamas gamtoje išmokstu atsparumo tuštybei ir tampu stipresnis. Kiekvieną dieną privalau bent keletą valandų praleisti klajodamas po apylinkes. Tuomet, kai pamatau kažką naujo, išvystu dar neregėtų kampelių, aš atrandu harmoniją. Pasaulis toks platus, kad mums niekada nepavyks pažinti viso to, kas egzistuoja. Tai reiškia, jog visada bus, ką dar galima pažinti ir atrasti. Jei likčiau kambaryje ilgiau nei vieną dieną, tiesiog pradėčiau rūdyti!

Aš keliauju ne keliais, kuriuos nutiesė žmonės. Einu per miškus, kur nepramintos pėdos. Tam, kad atrastum, kad išties būtum bastūnu be noro kažkuo sekti, turi rinktis nepramintus takus. Keliai skirti tik arkliams ir darbininkams, bet ne tiems, kurie tiesiog eina. Niekam nepriklausantys sklypai man patinka labiausiai. Laisva žemė yra būtent tai, ko ieškau. Noriu būti tartum kupranugaris, kuriam reikia judėti vien tam, kad maistas jo skrandyje virškintųsi.

Vaikščiojimas man nėra tik fizinis užsiėmimas. Tai vaistas, padedantis likti jaunam. Pats ėjimas man yra kasdieninis nuotykis ir gyvenimo būdas. Kai kurie filosofai, suvokdami laukinės gamtos vertę, susikūrė girias savo galvose, tačiau jie neturėjo galimybės klajoti po girias tikrovėje.

Žemė pasižymi magnetiška trauka. Jei tik leidi, ji prisitraukia tave artyn. Mes taip dažnai bijome žengti ne ton pusėn, padaryti klaidą… Tačiau kai pradedi eiti, baimė išnyksta. Eini ten, kur neša kojos. Vidiniai instinktai patraukia prie tam tikro medžio, rankos pačios išsitiesia link samanų. Mes matome žvėris, kurie nuolat migruoja. Net voverės ir tos buvo pastebėtos, kertančios srauniausias upes. Esame sutverti judėjimui. Tokia mūsų – visų gyvųjų – esybė.

***

Mūsų protėviai buvo nuožmūs ir drąsūs laukiniai. Romulo ir Remo legenda nėra vien bereikšmis pramanas. Visa stiprybė atėjo iš laukinės gamtos – vilkės pieno, kuris būtinas norint pastatyti stiprų miestą. Kuo arčiau laukinės gamtos – tuo daugiau gyvybės. Gamta žmogui įkvepia nesuvaidinto gyvumo.

Stebiu saulėlydžius, ir manyje trykšta noras traukti į vakarus. Aš tikiu giriomis, pievomis ir naktimis, kurių metu auga kukurūzai. Mes reikalaujame melsvųjų eglių spyglių ar kiparisų skonio savo arbatoje. Tačiau yra didelis skirtumas, ar valgome bei geriame tam, kad įgautume jėgų, ar iš paiko rajumo ir besotybės. Hotentotai ir kitos Amerikos gentys dažnai godžiai rydavo žalią sumedžiotų antilopių ar arktinių elnių mėsą, net jų kaulų smegenis. Ir tai yra tikrasis maisto panaudojimas dėl stiprybės, tikras gamtos supratimas. Gyvenimas sudarytas iš laukiniškumo. Patys gaivališkiausi kartu yra ir labiausiai laukiniai. Tačiau kartu su civilizacija mes išlepome.

***

Viltį ir ateities perspektyvas sieju ne su įstatymai ar įdirbtais laukais, ne su miestais ir miesteliai, bet su atokiomis ir apleistomis pelkėmis. Aš kur kas daugiau gaunu iš tų pelkėtų vietų, kurios supa mano gimtinę, nei iš kultivuotų dirvų.

Nėra mano akis labiau žavinčių gėlynų negu laukinių augalų plotai. Mano dvasią pakylėja tik laukinė gamta. Duokit man vandenyną, dykumą arba laukymę! Grynas oras ir ramybė dykumoje kompensuoja drėgmės ir vaisingumo troškulį.

Galite manyti, jog mano požiūris iškreiptas ir kvailas, jei nesižaviu žmonių sukurtais gražiausiais sodais, o akys krypsta į purvynus, kurių nepalytėjo žmonijos rankos. Bandymai pavergti laukinę gamtą, mano manymu, tėra tuščiagarbiškas noras stovėti aukščiau už ją.

***

Aš visada ieškojau paties tamsiausio miško kampelio. Man rūpėjo atrasti pačią klampiausią pelkę, į kurią žengiu lyg į sanctum sanctorum, lyg į šventovę. Čia slypi gamtos epicentras. Laukiniai medžiai dengia pelėsius, o tas pats dirvožemis puikiai tarnauja tiek medžiams, tiek ir žmonėms. Kad būtų sveikas, žmogus privalo atsigręžti ir į neapdirbtus laukus. Būtent dėl girių, pelkių ir laukinės aplinkos žmonės pasisotina ir tampa stiprūs, o miestai būna išsaugoti.

Ginklai, kurių pagalba laimėjom svarbiausias kovas ir kurie turėtų būti paveldimi iš kartos į kartą – tai ne kardai ar ietys, o velėnos pjaustyklė, kastuvas ir įrankiai, apsinešę nuo pievų kraujo ir dulkėtų, sunkiai užkovotų laukų. Tai ginklai, padėję atrasti saldžiausius gamtos pasaulio vaisius.

***

Dažnai dėmesį sutelkiame į šalia esantį lauką, bet pamirštame nuostabius ir gūdžius miškus, kurie yra už jo. Jie tinka ne tik kukurūzams ar bulvėms auginti, tačiau ir ateinančios kartos poetams bei filosofams. Tokioje dirvoje užaugo ir Homeras, ir Konfucijus, ir visi kiti, valgę akacijų žiedus ir kabinę laukinį medų. Čia slypi išminties šaknys.

Būtent laukiniškumas ir laisvumas mus traukia literatūroje. Nuobodulys yra tik kitas sutramdymo vardas. Būtent toks necivilizuotas laisvumas ir neribotas mąstymas mus vilioja ir žavi „Hamlete“, „Iliadoje“ ar mituose, kurių net nesimokoma mokykloje. Tikrai gera knyga yra natūrali ir netikėta lyg laukinė gėlė, kurią randam vakarų prerijose ar rytų džiunglėse.

***

Genijus – tai šviesa, kuri padeda tamsai tapti matomai. Tai žaibai, kurie budina išmintį ir neužgęsta kasdienybės liepsnai pašvietus.

Šiaip literatūra, ypač įkūnijanti graikiškus ar romėniškus idealus, yra civilizacijos ir suvaržymo menas. Jos laukinė gamta – tai tik žaluma, kurioje strėles laido Robinas Hudas. Tiek daug parašyta apie meilę gamtos kerams, bet tiek mažai apie pačią nepalytėtą gamtą ir tai, kas ji iš tiesų yra. Visos kronikos liudija, kada išnyksta laukiniai gyvūnai, bet jose nieko nepasakojama apie laukinį žmogų.

Mums reikia poeto, kuris padarytų įspūdį vėjams, ir jie padėtų jam toliau kalbėti. Poeto, kuris suprimityvintų žodžius iki pirminių jų versijų, iš naujo supurentų žemę ir pasėjęs sėklas kantriai lauktų, kol joje subręs vaisiai. Deja, aš nežinau nė vieno tokio. Nežinau, kur rasti tokią literatūrą, – senąją ar šiuolaikinę – kuri mane žavėtų bent perpus tiek, kiek žavi gamta.

Galbūt mitologija man yra arčiausiai širdies. Ta, kuri ir buvo dirva visoms anglų literatūros sėkloms. Ji dar buvo vaisinga, gyva ir pakankamai vitališka. Po jos sekė odės žmonėms, o ne tam, kas stovi už jų.

Mūsų proto balsas, ar tai, ką vadiname racionalumu, nebūtinai yra vienintelis tiesos šaltinis. Gamtoje užtenka vietos ir raganėms, ir kopūstams. Kai kurios tiesos išraiškos mums yra atpažįstamos, kitos vos juntamos, kartais jos būna ir pranašiškos.

***

Geologai atrado, kad gyvačių, grifų, skraidančių drakonų skeletai turi prototipus, egzistavusius anksčiau, nei buvo sukurtas žmogus. Hinduizmo išpažinėjai įsivaizdavo, kad žemę laiko dramblys, jį – vėžlys, o pastarąjį – gyvatė. Galbūt tai ir nereikšmingas faktas, tačiau Azijoje buvo atrasta vėžlio, buvusio pakankamo dydžio, kad galėtų ant savo kiauto išlaikyti dramblį, fosilija.

Trumpai tariant, visi geri dalykai yra laisvi ir laukiniai. Muzikoje taip pat slypi kažkas tokio – ir nesvarbu, ar ji instrumentinė, ar vokalinė. Tarkime, rago garsas vasaros naktį primena laukinių žvėrių kauksmą jų gimtuosiuose miškuose. Viskas, kas kilnu, imituoja laukinę gamtą.

Mane žavi, kad net naminiai gyvuliai nepraranda savo laukinės prigimties ir energijos – kaip mano kaimyno karvė, kuri ankstyvą pavasarį pabėga iš aptvaro ir drąsiai plaukia per šaltą sraunų upelį, kur ką tik nutirpo sniegas. Tai tas pats buivolas, skrodžiantis Misisipę. Vien tai šiam gyvuliui prideda garbės. Tokios laukiniškumo sėklos pasėtos kiekvieno iš mūsų gelmėje, ir niekas, kad ir kiek besistengtų, iki galo negali to panaikinti.

***

Gamta yra kupina grožio! Mes, net nebandydami pažinti aplink mus esančio natūralaus pasaulio, nuo motinos krūties iškart bėgame prie civilizacijos. Viskas vyksta labai sparčiai: rodos, visi bėga ir niekas nebeturi laiko eiti. Mes net vaikams nebeleidžiam būti vaikais – iškart verčiame juos mažais suaugusiais.

Duokit man tokią kultūrą, kuri išnyra iš pelkynų ir dirvožemio, kuri nepasikliauja vien tik trąšomis ir „pagerintais“ išradimais. Žmogaus neišmanymas ne visada naudingas, tačiau (o netikėtume!) kartais mūsų „išmanymas“ yra blogesnis už tai, kas visiškai nenaudinga. Maža to, „išmanymas“ neretai pasirodo dar ir bjaurus. Geriau žmogus, kuris nieko nežino ir tai pripažįsta, negu tas, kuris šį tą žino, bet manosi išmanąs viską.

Siekdami naudos mes kuriame taisykles, studijuojame teisę, bet, tiesą sakant, sėkmė nepaklūsta jokiai teisei ar sukurtoms gairėms. Visi mes esame miglos ir rūko palikuonys. Svarbiausia, kad būtume laisvi. Laisvi net nuo visų susigalvotų teisingumo sampratų ir teisės, kuri turėtų mums tarnauti, tačiau dažniausiai mes patys tampame jos vergais.

Aš įsitikinęs, kad augu ir stiebiuosi net griaudamas visą šią monotonišką sistemą, išgyvendamas tamsiausias naktis, sekliausias pakrantes ir miglotas akimirkas. Jau geriau gyvenimas kaip dieviška tragedija, nei ši triviali komedija ar farsas.

***

Kol daugumą vilioja visuomenė ir civilizacija, dalis mūsų nemąstydami traukia arčiau gamtos. Tas artimas ryšys su ja nebūtinai visada vien tik gražus, kaip ir gyvūnų pasaulyje. Mes pernelyg mažai vertiname tą kraštovaizdžių grožį, kuris mus supa. Žinome, kad pasaulį graikai vadino Κόσμος (kosmos) – grožiu ir tvarka, bet priimame tai tik kaip filologinį faktą, nesigilindami į tokio įvardijimo priežastis. O gaila!

Jaučiu, kad gyvenu ribinį gyvenimą: atsiduodamas gamtos pasauliui, tik retkarčiais nuklystu į likusį pasaulį, kur atlieku savo, kaip piliečio, pareigas.

Mielai sekčiau vapsvos zvimbimą, šliaužiočiau pelkėtais paviršiais, bet dar laukiu žėrinčio mėnulio kvietimo. Gamta yra charakteringa ir universali – sunku pastebėti visus jos bruožus. Esu atradęs vietovių, kalnų, kurių niekas seniau nebuvo matęs! Nuo pat pirmos akimirkos gamta pražysta miškais ir rojų primenančiais augalais, kurių žmogus dažniausiai net nepastebi. Mes matome tik gėles pelkėse, bet kiek daug jų yra kalnų viršūnėse ir ten, kur mes net nesivarginame pakilti.

Negalime sau leisti gyventi kažkur kitur, o ne dabartyje. Laimingas, gebantis išgyventi kiekvieną akimirką, neskendėdamas prisiminimuose. Privalome kas rytą iš naujo išgirsti gaidžio giedojimą. Kiekvienas paukštis savyje turi įskiepytą laisvę. Menas ar dainos gali mus prajuokinti arba pravirkdyti, bet retai padeda pajusti tyrą rytinį džiaugsmą. Tik bundanti gamta ir įsiklausimas į ją gali atverti dienos pradžios galią. Esu regėjęs lapkričio saulėlydžius, kurie atrodė tokie nepakartojami ir sukrėtė mane ligi pat širdies gelmių. Tačiau po kiek laiko suvokiau, kad tai nėra vienkartiniai reiškiniai, nutinkantys vos vieną sykį; tai cikliškai sugrįžtantys gamtos žaismai, kurių mes labai daug pražiopsome. Mes praleidžiame daugybę stebuklų, nes, užuot ėję, liekame vienoje vietoje.

Užuot paprasčiausiai ėję…

Parengė Dominyka Navickaitė

Žurnalas „Kelionė“, 2019 Nr. 1

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *