Ketvirtadienį Seime vyko savižudybių ir smurto prevencijos komisijos surengta konferencija apie gerąsias savižudybių prevencijos praktikas. Buvo pristatyta Japonijos savižudybių prevencijos sistema ir džiuginantys jos rezultatai. Japonijos mokslininkas,  nevyriausybinės organizacijos „Lifelink“ įkūrėjas Yasuyuki Shimizu dalinosi patirtimi, ašinėmis gairėmis, kurios padėjo šalyje įdiegti efektyviai veikiančią savižudybių prevencijos politiką. Kviečiame skaityti jo konferencijoje pasakytą kalbą. 

Sasha Freemind nuotrauka

2008 metais daug įmonių bankrutavo, žmonės prarado darbus. Tai lėmė ir gerokai padidėjusį savižudybių skaičių šalyje, per metus Japonijoje nusižudydavo maždaug 30 000 asmenų. Toks skaičius jau tapo įprastas, atrodė, kad dėl to nieko negalima padaryti.

Bet pradėjus taikyti prevencines priemones, tas skaičius pradėjo mažėti. Praėjus dešimtmečiui, per metus Japonijoje sau gyvybes atima kiek mažiau nei 20 000 žmonių, tad pokytis tikrai aiškiai matomas. Tikimės, kad tas skaičius ir toliau mažės. Tik reikia suvokti, kad tokie pokyčiai neįvyksta per vieną naktį.

Aš buvau paprastas TV prodiuseris. Mane labai palietė vaikų, praradusių tėvus dėl savižudybės kaltės, liudijimai, kuriais jie pradėjo dalintis dar tada, kai Japonijoje praktiškai nebuvo jokios prevencinės sistemos. Kūriau trumpametražius dokumentinius filmus, vieną jų sukūriau ir apie nusižudžiusiųjų tėvų vaikus. Nuo tada pradėjau domėtis šia tema ir supratau, kad negaliu laukti, kol kažkas kitas pataisys esamą situaciją. Jaučiau, kad šių vaikų balsas negirdimas ir norėjau tai pakeisti.

2004 metais įkūriau Lifelink nevyriausybinę organizaciją.  Norėjau kurti iniciatyvą, į kurią būtų įtraukta pati visuomenė, kuri nebūtų priklausoma nuo kažkokio vieno konkretaus polio ar kitos organizacijos, kurios darbui sustreikavus, nutrūktų visa veikla. Tik kurdami visą visuomenę apimančią kompaniją, galime tikėtis stabilios sistemos, tęstinumo ir efektyvumo.

Tik kurdami visą visuomenę apimančią kompaniją, galime tikėtis stabilios sistemos, tęstinumo ir efektyvumo.

Bendravau su įvairiais specialistais. Lengvai rasdavau ryšį su žmonėmis, bendradarbiavau su psichiatrais, psichologais, teisininkais, duomenų analitikais, politikais, kartu kūrėme prevencines strategijas. Nuo organizacijos įkūrimo, nuveikėme tikrai daug, nors lengva tikrai nebuvo.  Surinkome 100 000 parašų peticijoje dėl savižudybių prevencijos įstatymo įgyvendinimo. Galiausiai  2006 m. šis įstatymas buvo pasirašytas.

Mūsų pagrindinis tikslas buvo sukurti tvarią savižudybių prevencijos sistemą. Jos pagrindu tapo trijų lygių modelis, kurį sudarė socialinė santvarka, regioninis bendradarbiavimas ir asmeninė parama. Visi šie trys dėmenys privalo būti organiškai susiję, idant sistema veiktų.

Reikėjo parengti ir priimti savižudybių prevencijos įstatymą. Jį sudaro 25 straipsniai, kuriuose apibrėžiamas ir įstatymo tikslas, jo paskirtis, priemonės, įvardijama konkreti vietos valdžios ir institucijų atsakomybė dėl savižudybių.

Įstatyme teigiama, kad prevencijos priemonės turi būti įgyvendinamos kaip visapusiška parama žmogui, padedanti įveikti tam tikrus veiksnius, kurie trukdo gyventi kokybiškai. Tai nėra parama tik tiems, kurie patenka į rizikos grupes, o visą visuomenę apjungianti prevencijos sistema, kuri nieko nepalieka už borto.

Pagal šį įstatymą, nacionalinės valdžios institucijos yra atsakingos už visapusišką savižudybių prevencijos politikos rengimą ir įgyvendinimą. Vyriausybė nustato prevencijos politikos principus, juos iš naujo peržiūri ir analizuoja kas penkerius metus.

2005 m. Buvo  įkurtas Nacionalinis savižudybių prevencijos centras, kur renkama ir analizuojama šalies savižudybių statistika, jų priežastys.

Vienas svarbiausių dalykų – kokybiški duomenys, pagal kuriuos galima kurti strategiją. Mes pateikėme kiekvienos prefektūros statistiką, pamatėme, kokios jos skirtingos, kur vyksta daugiausiai savižudybių, kokio amžiaus ir išsilavinimo žmonės tam tikruose regionuose dažniausiai bando sau atimti gyvybę. Kiekvienam regionui buvo sukurta individuali prevencijos strategija, pritaikyta prie ten esančios situacijos.

Neturėdami tikslių duomenų – šaudome tamsoje.

Neturėdami tikslių duomenų – šaudome tamsoje. Mes turime investuoti į tyrimus, kad pamatytume, kokias tiksliai problemas ir kur reikia spręsti. Prevencinės programos efektyvumas priklauso nuo to, kokiais duomenimis rėmėmės ją kurdami. Patikimi ir tikslūs duomenys suteikia daug daugiau galimybių dirbti efektyviai ir pasiekti norimų rezultatų.

Taipogi, organizuojame seminarus merams ir kitiems valdininkams, kurie plečia prefektūrų supratimą apie savižudybių prigimtį ir padeda suprasti politikams jų  vaidmenį, rengiant savižudybių prevencijos programą. Savivaldybės rengia savo planus, atsižvelgiant į vyriausybės strategiją.  Į programą kol kas įsitraukė 300 šalies savivaldybių iš 1700, sukurtas nevyriausybinių organizacijų tinklas.

Vos įkūrus Nacionalinį savižudybių prevencijos centrą, jam iš Japonijos valstybės biudžeto buvo skirta apie 244 tūkst. eurų. Po dešimtmečio finansavimas išaugo iki 1,4 mln. eurų, o nuo kitų metų centro veiklai finansuoti bus skiriama 3,6 mln. eurų. Be šių lėšų Japonijos valstybė prevencinių priemonių įgyvendinimui savivaldybėse kasmet skiria apie 29 mln. eurų per metus. Dabar tai yra politinės darbotvarkės dalis, o tai leidžia specialistams dirbti, stengtis ir kurti tikrai efektyvią prevencinę programą.

Šalies vyriausybė finansuoja tas savivaldybes, kurios iš tikro skatina savižudybių prevencijos įgyvendinimą. Vyriausybė remia prefektūras ir savivaldybes, kad jos galėtų pačios rengti savo planus ir juos įgyvendinti, tuomet vertina jų pasiektus rezultatus, jų efektyvumą. Jei reikalinga, siūlo pataisymus ir atnaujina programą. Ši sistema tobulinama žingsnis po žingsnio. Ir ji nenustoja tobulėti. Ji nuolat peržiūrima, iš naujo vertinama, atidžiai stebimas jos veiksmingumas.

Labai svarbūs ir mąstysenos pokyčiai. Seniau buvo manoma, kad žudosi tik silpni žmonės, kad tai asmeninis pasirinkimas ir pačio žmogaus problema. Bet klausant nusižudžiusių tėvų vaikų istorijų, man pasidarė aišku, kad tai nėra pasirinkimas, o veikiau tokia situacija, kurioje žmogus jaučiasi priverstas nusižudyti, nes nemato jokių kitų alternatyvų.

Rinkome duomenis, atlikome kokybinį tyrimą, bendradarbiaudami su specialistais, analizavome 523 savižudybių atvejus, kalbėjomės su nusižudžiusiųjų artimaisiais. Nustatėme, kad pagrindiniai veiksniai, kurie dažniausiai lemia savižudybę yra depresija, alkoholio vartojimas ir socialinė izoliacija. Žinoma, būtina paminėti, jog tai tikrai nėra vienintelės priežastys, vedančios link suicido. Beveik visada tai būna sankaupa skirtingų problemų, kurios kaupiasi ilgai ir galiausiai žmogus mano, kad nebepajėgs visko atlaikyti.

Iki savižudybės einama po truputį, tai nėra trumpas procesas. Todėl tikrai įmanoma į šį procesą įsiterpti ir suteikti reikiamą pagalbą.

Reikia suvokti, kad iki savižudybės einama po truputį, tai nėra trumpas procesas. Todėl tikrai įmanoma į šį procesą įsiterpti ir suteikti reikiamą pagalbą. Labai sunku padėti žmogui, kuris priėjo ligi paskutinio laiptelio ir jau yra pasirengęs šokti žemyn. Bet, jei pagalbą suteiksime, kol dar žmogus yra kelyje, tikrai turėsime daug galimybių jam padėti ir užkirsti kelią mintims apie savižudybę.

Mums reikalingi pokyčiai. Prevencija nėra trumpalaikis užsiėmimas, reikia nuolatos šioje srityje dirbti, tobulinti esamą sistemą. Mes nesustojome įkūrę nacionalinį centrą, nuolat atnaujinome ir kūrėme prevencinės politikos principus, teisės aktus,  stiprinome savo veiklas, stebėjome rezultatus, vykdėme tyrimus. Taikant savižudybių prevencijos priemones Japonijoje nuo 2002 m. iki praėjusių metų savižudybių skaičius nukrito 40 proc.

Taikant savižudybių prevencijos priemones Japonijoje nuo 2002 m. iki praėjusių metų savižudybių skaičius nukrito 40 proc.

Svarbu padėti žmonėms gyventi, keisti mąstysena. Tokia sistema įprasmina žmonių, praradusių artimąjį dėl savižudybės kaltės, patirtą skausmą. Siūlau mainyti skausmą į gerumą, o sielvartą į stiprybę.

Parengė Dominyka Navickaitė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *