„Man 93-eji, ir, kai ekstremizmas sklinda po Europą, aš bijau, kad mes esame pasmerkti pakartoti tas pačias klaidas, kurios nulėmė Holokaustą“, – rašo Holokaustą išgyvenęs, buvęs Varšuvos geto kalinys, Armijos Krajovos kovotojas, karo už Izraelio nepriklausomybę veteranas Stanislawas Aronsonas (g. 1925).
2018 m. vasarą Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė, kad „kai karą išgyvenusios kartos jau nebebus, suprasime, ar mes pasimokėme iš istorijos“. Kaip Lenkijos žydas, gimęs 1925 m., išgyvenęs Varšuvos getą, praradęs savo šeimą Holokausto metu, tarnavęs specialias užduotis vykdžiusiame lenkų pogrindžio, Armijos Krajovos (AK), dalinyje, kovojęs Varšuvos sukilime 1944 m., aš žinau, ką reiškia stovėti prie Europos istorijos pragaišties bedugnės – ir bijau, kad mūšis, kurio metu bandyta pasimokyti iš to meto baisybių, šiandien gali būti pralaimėtas.
Būdamas 93-ejų metų amžiaus ir gyvendamas Tel Avive, iš tolo stebėjau, kaip kabinetiniai patriotai mano gimtojoje Lenkijoje pradėjo eksploatuoti ir manipuliuoti mūsų kartos atmintimi ir patirtimis. Jie mano taip skatinantys „nacionalinį orumą“ ar šiandienos jauniems žmonėms skiepijantys „pasididžiavimą“, tačiau iš tikrųjų jų veiksmai grasina panardinti ateities kartas į tamsą, ir jas, nieko neišmanančias apie karo sudėtingumą, pasmerkti kartoti klaidas, už kurias mūsiškė sumokėjo didžiulę kainą.
Tai nėra tik lenkiškas fenomenas: panašūs procesai vyksta daugelyje Europos dalių, todėl mūsų išgyventos patirtys gali būti pamoka visam kontinentui.
Remdamasis tuo, ko išmokau per visą savo gyvenimą, visų pirma, primygtinai raginu ateities europiečių kartas prisiminti mano kartą tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų, o ne tokią, kokią jie norėtų matyti buvus. Mus slėgė tos pačios ydos ir silpnybės, kurios slegia ir šiandienos jaunus žmones: dauguma iš mūsų nebuvo nei didvyriai, nei pabaisos.
Žinoma, daugybė žmonių tuomet atliko neįtikėtinų žygdarbių, tačiau daugeliu atvejų tik todėl, jog buvo priversti ekstremalių aplinkybių, ir, netgi tais retais atvejais, tikrų didvyrių buvo labai mažai, beje – aš savęs jiems taip pat nepriskiriu.
Tas pats pasakytina ir apie tuos, kuriems tuo metu nepavyko atlikti savo moralinių įsipareigojimų. Žinoma, buvo daug tų, kurie įvykdė pasibaisėtinų, neatleistinų nusikaltimų. Vis dėlto svarbu suprasti, jog mes buvome karta, gyvenanti baimėje; baimė verčia žmones daryti pasibaisėtinus dalykus. Kas nėra to pajutęs, negali to iš tikrųjų suprasti.
Antra, kaip nėra tokio dalyko, kaip „didvyrių karta“, taip neegzistuoja ir „didvyrių tautos“ – taip pat nėra iš prigimties piktos ar blogos tautos. Turiu prisipažinti, kad didžiąją dalį savo gyvenimo dalį aš laikiausi požiūrio, jog lenkams svarbu jausti pasididžiavimą savo veiksmais karo metu. Toks požiūris vertė mane, prisimenant savo patirtį AK nacių okupuotoje Varšuvoje, nepaisyti tam tikrų abejingumo ir nebendradarbiavimo iš tėvynainių lenkų pusės pavyzdžių. Tik pastaraisiais metais, stebėdamas, kaip šis pasididžiavimas išvirto į teisuoliškumą, savigailą ir agresiją, supratau, jog buvo klaidinga nutylėti tas silpnybes ir trūkumus, kurių liudytoju man teko būti.
Kaip lenkas ir kaip žydas, kaip kareivis ir kaip pabėgėlis, aš susidūriau su plačiu spektru lenkų poelgių – nuo tų, kurie mane slėpė, rizikuodami savo gyvybėmis, iki tų, kurie siekė naudos sau, pasinaudodami mano pažeidžiamumu. Taip pat išgyvenau visus įmanomus elgesio atspalvius, esančius tarp šių dviejų kraštutinumų.
Ir nors Trečiasis Reichas sunaikino mano pasaulį, būtent vokietė moteris išgelbėjo man gyvybę, supažindindama su žmonėmis, kurie įtraukė mane į lenkų pogrindį. Jokia tauta neturi dorybės monopolio – tai pažiūra, kurią daugelis mano tėvynainių Izraelio piliečių vis dar stengiasi suprasti.
Trečia, nenumokite ranka į destruktyvią melo galią. Kai 1939 m. prasidėjo karas, mano šeima pasitraukė į rytus ir keletui metų apsigyveno sovietų okupuotame Lvove. Miestas buvo pilnas pabėgėlių, sklido gandai apie masines deportacijas į gulagus Sibire ir Kazachstane. Tam, kad nuramintų situaciją, sovietų pareigūnas viešoje kalboje paskelbė, jog šie gandai yra klaidingi – šiandien juos vadintume fake news – ir visi tie, kurie juos skleidžia, bus areštuoti. Po dvejų metų iš tiesų prasidėjo deportacijos į gulagą, į kurį tūkstančiai žmonių buvo išsiųsti mirčiai.
Tie žmonės ir milijonai kitų, tarp jų ir mano šeima, buvo nužudyti melo. Mano šalis ir didžioji dalis kontinento buvo sunaikinta melo. Ir šiandien melas grasina ne tik tų laikų atminčiai, bet ir tiems laimėjimams, kurie buvo pasiekti pokariu. Šiandienos karta jau negali sau leisti prabangos teigti, jog ji nebuvo įspėta ar nesuprato, kokios gali būti melo pasekmės.
Mesti iššūkį melui kartais reiškia būtinumą susidurti su nelengva tiesa apie save ir savo šalį. Daug lengviau atleisti sau pačiam ir pasmerkti kitą nei atvirkščiai, tačiau tai derėtų padaryti. Aš susitaikiau su šių dienų Vokietija ir tikiu, kad visi europiečiai gali padaryti tą patį.
Galų gale, niekada nemanykite, kad jūsų pasaulis negali sugriūti, kaip įvyko su mūsiškiu. Tai gali atrodyti savaime suprantama pamoka, tačiau kaip tik todėl ji yra pati svarbiausia. Vieną akimirką aš džiaugiausi savo idiliška paauglyste gimtojoje Lodzėje, kitą akimirką mes buvome priversti bėgti. Į savo tuščius namus grįžau po penkerių metų, jau nebe tas nerūpestingas berniukas, bet Holokausto išlikėlis, AK veteranas, bijantis Stalino slaptosios policijos, NKVD. Galų gale, išvykau į Palestiną, tuomet valdomą Britanijos mandato, koviausi nepriklausomybės kare už žydų tėvynę, kurios anksčiau neįsivaizdavau egzistuojant.
Galbūt dėl to, kad buvau tik vaikas, nepastebėjau virš mūsų visų besikaupiančių audros debesų, tačiau, manau, ir tie, kurie buvo už mane vyresni bei išmintingesni, tuo metu mąstė panašiai vaikiškai.
Jei ateis negandos, pamatysite, jog visi mitai, kuriuos kadaise puoselėjote, neturi jokios reikšmės. Pamatysite, ką reiškia gyventi visuomenėje, kurioje moralė yra žlugusi, ir visos jūsų anksčiau keltos prielaidos ir nusistatymai dėl to sutrupa tiesiai prieš jūsų akis. Ir kai visa tai baigsis, jūs stebėsite, kaip lėtai, bet užtikrintai, šios pačios rūsčiausios pamokos yra užmirštamos, mirštant liudytojams, o nauji mitai užima jų vietą.
Pagal „The Guardian“ parengė Zigmas Vitkus
Žurnalas „Kelionė“ 2019 m. Nr. I
Publikaciją parėmė 
