Griškabūdžio ir Barzdų (Šakių r.) parapijų klebonas, Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centro vadovas kun. Vytautas Mazirskas (g. 1979) daugelį patraukia savo atvirumu ir gyvu tikėjimo liudijimu. Vaikystę praleidęs Prienuose, ten priėmęs Pirmąją Komuniją, jis, dar būdamas paauglys, pajuto pašaukimą į kunigystę. Su dvasininku susitikome pakalbėti apie tai, ką reiškia būti žmonių žveju ir eiti drauge su Jėzumi.

Kunigą Vytautą Mazirską kalbino Aistė Stremaitytė.

Kaip prasidėjo Jūsų pažintis su Kristumi?

Nuo mažų dienų, kiek atsimenu, mane į bažnyčią vesdavosi močiutė, gal kelis kartus buvau ir su mama. Sąmoningo bažnyčios lankymo pradžia tapo pasirengimas Pirmajai šv. Komunijai, nuo kurios ir prasidėjo mano kelionė su Jėzumi. Pirmąją Komuniją priėmiau prieš trisdešimt metų – gražus jubiliejus. Po to Bažnyčioje patarnaudavau per Mišias, ir tai nenutrūko iki mokyklos baigimo, kai suvokiau, kad turiu pašaukimą kunigystei.

Klebonas Vytautas Mazirskas. Griškabūdis, 2016. Nuotraukos autorius Algimantas Aleksandravičius

Kaip Dievas Jus pašaukė ir kaip sekėsi atsiliepti į šį kvietimą?

Pašaukimo atpažinimo aplinkybės dėliojosi labai įdomiai, juk Dievas dėl to ir yra Dievas, kad kiekvieną pakviečia itin savitai. Buvau pradėjęs rūkyti, ir man rūpėjo paklausti kunigo, ar tai labai blogai. Tuo metu mūsų parapijos vikaras buvo Remigijus Veprauskas, tad kreipiausi į jį. Nuo to pokalbio prasidėjo dar artimesnis mūsų bendravimas. Jis tada man labai gražiai paaiškino, kad rūkymas nėra gerai, kad tai tampa priklausomybe ir reikia stengtis mesti.

Tuomet sau širdy nusprendžiau, kad labai norėčiau būti panašus į šį kunigą. Buvau paauglys, o paauglystėje ieškome savo identiteto. Mane žavėjo tai, kaip kun. Remigijus būna kaip žmogus, kaip elgiasi su žmonėmis. Ir aš taip norėjau. Noras būti panašiam į jį ėmė augti į kur kas didesnį troškimą. Baigęs vidurinę mokyklą ėmiau galvoti, ką gi noriu veikti savo gyvenime. Ir staiga suvokiau, kad galvoju apie kunigų seminariją…

Tiesa, turėjau minčių ir kitas sritis išbandyti. Kadangi savarankiškai buvau išmokęs groti vargonais, galvojau išmėginti studijas konservatorijoje, vargonų klasėje. Tais metais atsirado ir nauja socialinio darbo specialybė… Nepaisant to, galiausiai pradėjau domėtis, ko reikia stojant į seminariją – kokių egzaminų, kokie stojamieji.

O kaip šeima sutiko tokį Jūsų sprendimą?

Tėtis vyriškai, santūriai, o mama tiesiog pasakė: „Čia tavo sprendimas, vaike, negaliu prieštarauti, tik ar nebijai, jeigu suprasi, kad ne tavo vieta?“ Sakau: „Nežinau – kol kas dar taip negalvoju, o jeigu taip bus – matysim.“

Studijavote Kauno kunigų seminarijoje?

Mano studijos tęsėsi dviejose seminarijose. Prasidėjo po vidurinės mokyklos Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, kurioje baigiau du filosofijos kursus, o 1999 m. tuometinio vyskupo Juozo Žemaičio šventu užsispyrimu Marijampolėje, buvusiose marijonų vienuolyno patalpose, buvo atkurta Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarija. Čia ir pabaigiau savo studijas.

Tiesa, paskutiniais metais, paskutiniame kurse buvo stabtelėjimas: neparašiau diplominio darbo. Gal dėl apsileidimo, tinginystės… Studentai turbūt supras, kad kartais pritrūksta paskutinės nakties. Bet tas sustojimas ir išėjimas akademinių atostogų buvo labai naudingas, nes kitaip pagal kanonus man būtų pritrūkę amžiaus, kad gaučiau šventimus. Per tuos metus labai sustiprėjau ir dar aiškiau supratau, kad noriu būti kunigu ir tik juo.

Šv. Onos atlaidai. Griškabūdis, 2016 Nuotraukos autorius Algimantas Aleksandravičius

Ką Jums davė metai seminarijoje? Kokie jie buvo?

Studijos pirmiausia davė daug žinių apie Bažnyčią. Pirmame kurse patyriau šoką sužinojęs, kokia graži gali būti liturgija, kai niekur neskubama. Laimei, liturgijos įvado dėstytojas, lyg žinodamas, kad mes grįžę galim pradėti auklėti savo klebonus, perspėjo nedaryti tokios klaidos.

Iš karto nuo mokyklinio suolo patekus į universitetą teko susipažinti su naujais terminais ir vardais: prigimtinė teologija, Antikos filosofija, Platonas, Sokratas, Aristotelis… Paskui prasidėjo moralinė teologija, dogminė teologija, kurios padėjo suprasti, kuo mes tikime ir ką tai reiškia. Studijos davė suvokimo apie dalykus, kuriuos dabar pačiam tenka aiškinti žmonėms, padedant atsakyti į jų klausimus.

Taip pat seminarija davė daug draugų. Aš tai labai vertinu, nes mėgstu bendrauti ir džiaugiuosi, kad Dievas nepagailėjo man gerų bičiulių.

Aišku, seminarija išmokė maldos gyvenimo, nuoširdaus galvojimo apie Dievą, Jo reikalus.

Tam tikra prasme seminarijoje esi studentas; studentiškas gyvenimas vyko ir tikrai nebuvo liūdnas: rengdavom ir poezijos vakarus, ir liaudiškų dainų pasidainavimus, ir įvairias šventes. Per Užgavėnes ketvirto kurso klierikai rengdavo garsųjį Skersvėjį – šventę, kurios metu švelniai pasijuokdavom tiek iš savęs pačių, tiek iš dėstytojų… Seminarijos gyvenimas tikrai nėra, kaip iš šalies kartais gali atrodyti, tik nunarintos galvos, nuliūdę veidai ir aimanos: „Kokie mes nelaimingi, užsidarę už tų storų sienų…“

Mūsų paskaitos vykdavo pačioje seminarijoje, todėl nereikėdavo eiti į miestą, tačiau išėjimas irgi būdavo pramoga. Trečiadieniais po pietų Kaune sukdavome į Santaką, arba vėliau Marijampolėje – į labai gražų Pašešupio parką ar tiesiog vaikščiodavome po miestą. Mokydamasis Kaune labai mėgau važinėtis troleibusu. Nežinau kodėl, bet tiesiog sėsdavau į troleibusą ir važiuodavau iki paskutinės stotelės. Pavyzdžiui, važiuodavau nuo Lituanikos žiedo į Petrašiūnus – 4-as, 5-as maršrutas būdavo Pažaislio link: sėdi ir važiuoji per visą Kauną. Arba Kaune po egzaminų sesijos eidavom švęsti į MacDonald‘ą. Skamba keistai, bet eidavom ten gerti Coca-Cola‘os, Sprite‘o, valgyti burgelių, sūrainių, mėsainių. Tas laikas labai šviesus.

Klebonas Vytautas Mazirskas. Griškabūdis, 2016. Nuotraukos autorius Algimantas Aleksandravičius

Jūsų kursas buvo didelis?

Mūsų įstojo penkiolika, bet būna – vieni išeina, kažkas gal sugrįžta. Iš tų penkiolikos įstojusių 1997 metais, kunigais esame tapę penki. Ne visi pašventinti vienu metu, nes, kaip minėjau, ir pats metams buvau paėmęs akademines atostogas.

Kaip diakonas tarnavote Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio parapijoje, po šventimų – vikaru Kalvarijoje ir Alytuje. Ko tose parapijose išmokote? Kaip ten skleidėsi Jūsų kunigystė?

Pagal kanoną, pašventinus diakonu, laikotarpis iki kunigystės šventimų yra maždaug metai. Tuomet Marijampolėje turėjau miksuotą pusmetį: dalį laiko dar mokiausi seminarijoje, o savaitgaliais tarnavau parapijoje. Antrąjį diakonystės pusmetį jau reguliariai darbavausi Marijampolės bažnyčioje. Būtent čia atradau maldos grupės patirtį. Man atvykus, čia jau egzistavo maldos grupė „Sinagoga“, kurios susitikimai vykdavo antradienio vakarais. Labai jų laukdavau. Iki šios dienos esu įsitikinęs, kad maldai neužtenka vien sekmadienio. Reikia kasdienybėje dar išplėšti laiko, kad galėtume susiburti, pabendrauti, pasimelsti kartu vienas už kitą. Aišku, netrūko ir veiklų su jaunimu. O kur dar visokios diakoniškos tarnystės: savaitgaliais labai daug krikštų bei santuokų laiminimo. Kartais ir homiliją Mišiose tekdavo pasakyti.

Į Kalvarijos bažnyčią buvau paskirtas vikaru. Ten praleidau pirmuosius trejus kunigystės metus. Šalia kasdienių pareigų įsimintinas dalyvavimas folkloriniame ansamblyje „Diemedis“ ir mėgėjų teatre „Titnagas“. Folkloriniame ansamblyje dainavau ir grojau basetle – ji atrodo kaip kontrabosas, bet turi tik tris stygas. O teatre režisierius statė spektaklį ir ieškojo, kas galėtų vaidinti budelį, todėl man pasiūlė budelio Jeronimo Kniūkštos vaidmenį pjesėje „Meilės keturkampis“. Ši pjesė mums atnešė „Aukso paukštę“ – aukščiausią įvertinimą tarp mėgėjiškų kolektyvų. Šį spektaklį net vaidinome Vilniuje, Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Iš viso gal dešimt kartų jį rodėme tiek Kalvarijoje, tiek ir kituose miestuose. Man tai buvo labai įdomi patirtis.

Paskui Alytus, kuriuo tikrai labai džiaugiuosi. Čia buvau apdovanotas gražia bendryste su parapijiečiais. Palyginus su Kalvarija, tai jau buvo miesto parapija, kur ir judėjimas didesnis, ir šv. Mišių daugiau. Kalvarijoj dažniausiai pats klebonas priimdavo interesantus, Mišių intencijas, susitikdavo su jaunaisiais, juos laimindavo, o Alytuje klebonas davė man daugiau laisvės ir atsakomybės. Jis suprato, kad gali manimi pasitikėti ir už tai jam esu iki šiol dėkingas.

Prisimenu atvirus parapijos žmones – besišypsančius ir nuoširdžius dzūkus. Ten žmonės labai mane pamilo, o aš – juos. Alytų, kur praleidau maždaug pusę savo kunigystės – šešerius su puse metų, atsimenu labai šviesiai. Dabar jau penkioliktus metus esu kunigas. Man rodos, nemažas laiko tarpas. Bet kai atėjo metas vykti į Griškabūdį, supratau, kad jau pats laikas būti savarankiškam, laikas tapti klebonu.

Išdykaujantys. Šv. Onos atlaidai. Griškabūdis, 2016. Nuotraukos autorius Algimantas Aleksandravičius

O ar nebuvo baisu? Juk Alytus, Kalvarija, Marijampolė – daug didesni, o Griškabūdis tikrai nėra didelis, bendravimo su žmonėmis mažiau, o ir klebono pareigos – ne vikaro: esi pats atsakingas už viską…

Svarbiausia nepamiršti, kad vis tik esi kunigas, neapleisti kasdienės maldos, įsipareigojimo melstis brevijorių. Anksčiau pagal kanoną kunigas kasdien privalėdavo aukoti šv. Mišias, dabar kanonas rekomenduoja kasdien švęsti Eucharistiją, nes tai patį žmogų maitina, ugdo, auklėja. Tačiau tai nėra privaloma, gali to ir nedaryti.

Žinoma, ne visose parapijose vienoda finansinė situacija. Mes gyvename iš aukų už šv. Mišias, bet tai negali būti vienintelis motyvas melstis. Nežinau, kaip kiti broliai kunigai elgiasi, bet jei tą dieną nėra užsakyta šv. Mišių, nėra atneštos aukos, aš vis tiek meldžiuosi. Pirmadieniais, kai turiu laisvą dieną, nors šv. Mišių dažniausiai neaukoju, tačiau skaitau Dievo žodį.

Žinoma, mažoje parapijoje veiklos apimtys nėra tokios, kaip Alytuje ar Marijampolėje, tačiau vyskupas man patikėjo dar ir Vilkaviškio vyskupijos jaunimo centro vadovo pareigas, tad visokiausių veiklų tikrai pakanka: neretai tenka išvykti iš parapijos dėl susirinkimų, seminarų, posėdžių. Tai yra gerai, nes nelengva ištisai būti parapijoj, kai nieks pas tave neateina… Galbūt kai kuriems kunigams dėl to ir pasidaro liūdna, apima neviltis, kad kaime tarsi nėra ką veikti.

Neseniai baigiau parapijiečių lankymą Griškabūdyje, dar lankysiu Barzdų parapijos žmones, tad pastarąjį pusantro mėnesio buvau labai užimtas. Teko nuolat bendrauti, susitikti, klausytis, įsiklausyti, kaip žmonės gyvena. Kartais grįžti pavargęs, kyla pagunda: „Ai, gal to brevijoriaus jau nesimelsiu“, bet vis viena imi ir meldiesi. Juk mama gal kartais irgi pagalvoja: „Ai, pavargau tiems vaikams valgyt daryt, ruošti sumuštinius į mokyklą…“ Bet rūpestinga mama vis tiek ima ir daro, net ir pavargusi.

Klebonas Vytautas Mazirskas. Griškabūdis, 2016. Nuotraukos autorius Algimantas Aleksandravičius

Tad galiu pasakyti, kad manęs neišgąsdino maža parapija. Bet tikrai išgąsdino klebonijos dydis. Tik pamatęs pastatą pagalvojau – ką aš čia veiksiu? Kam man tiek daug vietos? O dabar apsipratau ir net imu galvoti, ar kartais nepritrūksiu… Vasarą sesės vienuolės čia rengia rekolekcijas, tuomet visi kambariai būna užimti. Tad kai nežinai, ką daryti, Dievas tuo pasirūpina.

Po Velykų prasideda krikštynų metas, vasarop – santuokos. Nėra čia kalnai žmonių, ir gerai… Nors mūsų bažnyčia unikali, bet tikrai nenorėčiau, kad ji būtų lyg konvejeris, štampuojantis krikštus ir santuokas. Dažniausiai čia tuokiasi mūsų parapijiečiai, krikštija savo vaikus. Taip, atvyksta ir iš kitų parapijų, dažniausiai iš aplinkinių. Kartais tuokiasi vietiniai, bet dalyvauja jų draugai, kuriuos kažkas sužavi, nežinau – gal liturgija, gal bažnyčios aplinka, tad ir jie sugrįžta.

Kaip apibūdintumėt kunigo pareigas? Kurios jų sunkiausios ir kurios maloniausios?

Aišku, kunigo pareiga pirmiausia yra malda, ir tai – nelengva. Mes dažnai žmonių klausiam, ar meldžiatės, kaip meldžiatės, ką jums Dievas sako maldoje. Tačiau man pačiam tai irgi yra iššūkis. Kartais labai rimtai tenka pakovot už maldą, už laiką maldai. Lengviausia yra nesimelsti. Ypač mums, kunigams, svarbu neapleisti maldos, mat kunigystės šventimų dieną vyskupo ir pasauliečių akivaizdoje esame įsipareigoję melstis brevijorių. Kai manęs klausė, ar įsipareigoju kasdien melstis valandų liturgiją, atsakiau – taip. Tai – viešai duotas pažadas, tad reikia jį vykdyti. Pareiga.

Šv. Mišios – centras ir viršūnė. Tačiau čia irgi reikia valios pastangų: kartais užklumpa vidinė sausra, kai Dievas nekalba net per Šventąjį Raštą. Bet aš įsipareigojau būti sielų ganytoju, žmonių ganytoju, sakramentais šventinti Dievo tautą ir skelbti Dievo žodį, Gerąją Naujieną, kad Jėzus yra Viešpats, pasaulio Išganytojas, Dievo Sūnus. Tad mano pareiga kyla iš teologijos, iš tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu.

Sunkiausia man įsipareigoti maldai, o maloniausia tarnystė yra klausykla. Ir laidotuvės. Ne todėl, kad žmogus numirė, o dėl to, kad netektis artimiesiems tampa proga atrasti Dievą arba sugrįžti pas Jį. Retas kuris artimo žmogaus netekties atveju pasakys: „Dievas mane myli.“ Dėl to laidotuvėse stengiuosi padaryti viską, ką galiu: būti empatišku, jautriu, priminti žmonėms, kad Dievas myli mus, kad mirtis nėra pabaiga. Kartais ateina rūpestis: „O ką čia, Dieve, pasakyti – juk nepažįstu nei to žmogaus, nei tos šeimos“, arba būna, kad labai skausmingomis aplinkybėmis žmogus iškeliavo, arba, nežinau, ką sakyti, nes tai labai mielas žmogus mano širdžiai buvo… Taip ir klausi Dievo, o Jis tuoj ir sako: „Nesirūpinkite, ką kalbėsite“… Taigi, klausykla ir laidotuvės yra ta erdvė, kur gali žmogų „pagauti“, nes tai yra baimės, skausmo vieta, ir tu čia gali prieiti ir parodyti Dievą, kuris tą baimę, tuštumą užpildo.

Šventadienio paveikslas. Šv. Onos atlaidai. Griškabūdis, 2016 Nuotraukos autorius Algimantas Aleksandravičius

Viena salezietė yra pasakiusi, kad rinkdamasi pašvęstąjį gyvenimą, ji gavo daugiau nei turėjo atsisakyti. Dažnai mes kunigystę suvokiame kaip dovaną žmogui, parapijiečiams, o kokios kunigystės dovanos yra pačiam kunigui? Koks džiaugsmas kyla iš kunigystės?

Sudėtingas man šitas klausimas. Dovana… Nereikia būti tikinčiam ar religingam, kad pastebėtum, jog susitelkimas vien į materialius dalykus nepraturtina. Tai laikina, praeina. Mums, kunigams, patikėta malonė nešti Dievą. Žmonės dažnai nenori šios malonės, jie jos nepriima – vieni tiesiai šviesiai pasako: „Ačiū, nereikia“; kiti pikčiau kažką išrėžia, treti mandagiai išsisuka. Aš esu laimingas kunigas ir dėl to, kad pavyko išvengti konfliktų su žmonėmis, nieko nesu pažeminęs.

Pirminis krikščionio tikslas – įvykdyti Jėzaus žodžius: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“. Kad taptum žmonių žveju, turi su Jėzumi eiti, klausyti Jo, išmokti atpažinti, kur Dievas siunčia.

Ne kartą gavau pasiūlymą tęsti studijas, bet manau, kad tai mane atitrauktų nuo žmonių, turėčiau susitelkti į rašto darbus. Kažkam duota būti kunigais mokytojais, ir tai labai svarbi tarnystė, bet mane traukia prie žmonių, mažutėlių, atstumtųjų. Noriu būti parapijos kunigu, kunigu, kuris būna su žmonėmis.

Kartais klausiu savęs: kas aš toks, kad man leista įeiti į giliausias žmonių gelmes, į ten, kur žmonės savo tėvo, motinos, vyro, žmonos neįleidžia? O kunigas su Jėzumi ten įžengia. Tai yra dovana.

Ką dar norėtumėte pasakyti šio pokalbio skaitytojams?

Žmonėms, kurie skaitys šį pokalbį, norėčiau palinkėti atrasti Jėzų, ir tik Jį, kaip savo gyvenimo Viešpatį. Dievo keliai nežinomi, ir kai kuriems mūsų tenka nueiti labai ilgą kelią, sukti vingiais, perkopti daug abejonių kalnų, bet Jėzus tikrai yra Viešpats, ir Jis yra geras. Norisi, kad žmonės atrastų Jėzų ir nebijotų kreiptis į kunigus, prašyti jų pagalbos. Ir prašau, kas bebūtų, melskimės vieni už kitus.

Žurnalas „Kelionė“

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *