1906 m. sausio 12 d. gimė vienas įtakingiausių XX amžiaus filosofų – Emmanuelis Levinas. Į filosofijos istoriją jis įrašytas kaip prancūzų filosofas, mat didžiąją gyvenimo dalį Levinas praleido Prancūzijoje, buvo įaugęs į prancūzų intelektualinę tradiciją ir pats ją nemažai formavo. Tačiau svarbu paminėti, kad E. Levinas gimė Lietuvoje.

Emmanuelis gimė Lietuvos žydų šeimoje tuo metu, kai Lietuva buvo carinės Rusijos provincija. Vargu, ar berniukas ar bent jo tėvai, kalbėjo lietuviškai – veikiau jie buvo rusakalbiai, nors mokėjo ir hebrajiškai.

Deja, Kaune būsimo filosofo šeima gyveno neilgai, netrukus persikėlė į Charkovą, kur Emmanuelis mokėsi vietos licėjuje. Tiesa, 1920 m.visa šeima grįžo į Lietuvą, veikiausiai dėl nenoro gyventi šalyje, kur tarpsta porevoliucinis teroras. Čia Emmanuelis praleido tris metus ir per juos išmoko kalbėti taip pat ir lietuviškai.

Septyniolikmetis jaunuolis linko į filosofijos studijas ir išvyko studijuoti į Prancūziją, Strasbūrą. Gabus jaunuolis godžiai ieškojo kiekvienos galimybės įgyti naujų žinių, bendrauti su didžiais mąstytojais. 1928-1929 m. jis gilino filosofijos studijas Vokietijoje, Freiburgo universitete, pas vokiečių filosofijos gigantus Husserlį ir Heideggerį.

E. Levinas 1930 metais sugrįžo į Prancūziją, gavo šios šalies pilietybę, parašė disertaciją apie Husserlio filosofiją. Persikėlęs į Paryžių, dirbo Visuotinės izraelitų asociacijos mokyklinės veiklos administracijoje, vėliau – šios Asociacijos mokyklos direktoriumi. Ten pat dirbo jo žmona muzikologė Raisa.

Deja, bet filosofo artimųjų, likusių Lietuvoje, likimas buvo tragiškas. Jie (tėvas ir du broliai) buvo sušaudyti nacių okupacijos metu prie pat savo namų. Mama pateko į Kauno getą ir buvo nužudyta per jo likvidavimą.

Pats E. Levinas per karą buvo patekęs į nelaisvę. Bet jam pavyko išgyventi.

Nuo 1964 metų jis profesoriavo Poitiers, nuo 1967 metų – Paris Nanterre, nuo 1973-iųjų – Sorbonos universitetuose.

1976 metais išėjo į pensiją, tapo Sorbonos universiteto garbės profesoriumi, prancūzų kalba rašė ir leido knygas. Iš viso jų priskaičiuojama apie keturiolika.

E. Levino, kaip filosofo, populiarumas pradėjo augti XX a. septintajame dešimtmetyje. Vienas didžiausių jo nuopelnų buvo tai, kad būtent jis buvo tas žmogus, per kurį Prancūzų filosofinė terpė buvo praturtinta Heideggerio įžvalgomis. E. Levinas buvo tiltas tarp vokiškosios fenomenologijos, egzistencializmo ir Prancūzijos universitetų. Svarbu ir tai, kad jis kritiškai perteikė didžiųjų vokiečių mąstytojų mintis ir pats plėtojo savitą ir labai įspūdingą praktinę filosofiją. E. Levinas buvo įsitikinęs, kad ne metafizika, bet etika mūsų laikais yra pirmoji filosofija, svarbiausia jos dalis.

Nors E. Levino mąstymui neabejotinai didžiulę įtaką padarė fenomenologija ir egzistencializmas, nebūtų teisinga jį sutapatinti su šiomis filosofinėmis mokyklomis. Esminis skirtumas – E. Levino filosofijos atspirties taškas – kitas (Autre) ir jo kitoniškumas. E. Levinas – dialogo filosofijos ir asimetrinės etikos kūrėjas.

Filosofinis mąstymas, duotame Philippe‘ui Nemo‘ui interviu teigia Levinas, prasideda nuo traumų ir ieškojimo apgraibomis. Tai gali būti prievartos scena, staiga įsisąmoninta laiko monotonija. Skaitant knygas šie pirminiai sukrėtimai virsta klausimais. Rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio frazė: „Visi esame kalti dėl visko, už visus ir aš visų kalčiausias“, tapo E. Levino etikos principu.

Comments are closed.