Janušas Korčakas (1878/1879 m. – 1942 m.) – žymus žydų kilmės lenkų pedagogas, rašytojas, publicistas, gydytojas ir visuomenės veikėjas, Lenkijos kariuomenės karininkas. Tikrasis Janušo Korčako vardas – Henrikas Holdšmitas. Jis gimė Lenkijos žydų šeimoje, namuose, kuriuose viešpatavo kosmopolitizmo bei aukštosios lenkų kultūros dvasia. Henrikas buvo labiau lenkas nei žydas – jis mylėjo Lenkiją, jos kalbą, žmones ir gamtą, tačiau atėjus lemiamam laikui, sąmoningai pasirinko tragišką žydo likimą. Sakoma, kad jis triskart atsisakė gelbėti savo gyvybę.

Pirmą kartą tai įvyko, kai Janušas priėmė sprendimą neemigruoti į Palestiną prieš pat Lenkijos okupaciją, kad prieš baisiuosius įvykius nepaliktų likimo valiai jo įkurtų ir vadovaujamų Našlaičių namų.

Antrą kartą – kai atsisakė bėgti iš Varšuvos geto.

Trečią – kai visi Našlaičių namų gyventojai jau sulipo į traukinio vagoną, kuris turėjo nugabenti juos į koncentracijos stovyklą. Pasakojama, kad prie J. Korčako priėjo SS karininkas ir paklausė, ar jis parašęs knygą vaikams „Karalius Motiejukas Pirmasis“, ir pasakė:

– Skaičiau tą knygą vaikystėje. Gera knyga. Jūs galite būti laisvas.

– O vaikai?

– Vaikai važiuos. O jūs galite palikti vagoną.

– Klystate. Negaliu. Ne visi žmonės – niekšai.

Po kelių dienų Treblinko mirties stovykloje Korčakas, kartu su savo vaikais, įėjo į dujų kamerą. Pakeliui į mirtį Korčakas laikė ant rankų nusilpusį berniuką, šalia ėjo mergytė – rašytojas nieko neįtariantiems mažyliams sekė pasaką. Kiti vaikai buvo gražiai išrikiuoti – liudytojai nebuvo matę tokios tvarkingos kolonos, žygiuojančios į mirtį…

Kaip kažkas pastebėjo, iš esmės galima būtų daugiau nieko nežinoti apie J. Korčaką. Tik perskaityti 10 priesakų, rekomenduotų šio įstabaus žmogaus vaikų auklėjimui:

  • Nelauk, kad tavo vaikas bus toks, kaip tu arba toks, kaip tu nori. Padėk jam tapti savimi, o ne tavimi.
  • Nereikalauk iš vaiko užmokesčio už viską, ką tu dėl jo padarei. Tu davei jam gyvenimą, kaip jis gali atsidėkoti tau? Jis duos gyvenimą kitam, tas – trečiam, ir tai nekintantis dėkingumo dėsnis.
  • Neliek vaikui savo nuoskaudų, kad senatvėje nevalgytum karčios duonos. Nes ką pasėsi, tai ir užaugs.
  • Nežiūrėk į jo problemas iš aukšto. Gyvenimas kiekvienam duotas pagal jėgas, ir būk tikras – jam jis nėra mažiau sunkesnis, nei tau, o galbūt, ir daugiau, kadangi jis neturi patirties.
  • Nežemink!
  • Nepamiršk, kad patys svarbiausi žmogaus susitikimai – tai susitikimai su vaikais. Kreipk į juos didesnį dėmesį – mes niekada negalime žinoti, ką sutinkame vaikelyje.
  • Nekankink savęs, jeigu negali kažko padaryti dėl savo vaiko, tiesiog atsimink: dėl vaiko padaryta nepakankamai, jei nepadaryta visa, kas įmanoma.
  • Vaikas – tai ne tironas, kuris užvaldo visą tavo gyvenimą, jis ne vien tavo kūnas ir kraujas. Tai brangi taurė, kurią Gyvenimas tau davė saugoti bei įžiebti jame kūrybinę ugnį. Tai išlaisvinta motinos ir tėvo meilė, pas kuriuos augs ne „mūsų“, „nuosavas“ vaikas, bet siela, patikėta saugojimui.
  • Mokėk mylėti svetimą vaiką. Niekada nedaryk svetimam tai, ko nenorėtum, kad darytų tavajam.
  • Mylėk savo vaiką visokį – netalentingą, nesėkmingą, suaugusį. Bendraudamas su juo – džiaukis, nes vaikas – tai šventė, kuri kol kas su tavimi

Dar kelios J. Korčako mintys:

Tie, kurie neturėjo nerūpestingos, tikros vaikystės, kenčia nuo to visą gyvenimą.

Tik mylintis gali reikalauti, o nemylintis ir galvos neturėtų glostyti.

Jūs sakote: „Vaikai mus nuvargina.“ Jūs teisūs. Jūs aiškinate: „Reikia nusileisti iki jų supratimo.“ Nusileisti, pasilenkti, susilenkti, susispausti. Klystate! Ne nuo šito mes pavargstame. Nuo to, kad reikia pakilti iki jų jausmų. Pakilti, atsistoti ant pirštų galų, tiestis. Kad neįskaudintume.

www.btz.lt

2 Comments