Triukšmas.

Pasaulio garsai paprastai yra daugiau nei vien triukšmas. Tačiau šiandien nebelieka to, ką drįstume atidėti į šalį, nuo ko galėtume atsitraukti. Dėl mūsų dėmesio vyksta įnirtinga kova, kuri mus apkurtina. „Daryk tai. Pirk šią prekę. Skaityk tai. Šitą būtina prisiminti. Šitai svarbu žinoti.“ Pasaulis, regis, nuolat balansuoja ant apokaliptinės katastrofos ribos, ir mes įsitempę baiminamės ką nors pražiopsoti, nes, esą, mūsų dėmesingumas gali kaip nors paveikti atslenkančią katastrofą.

Tai triukšmas.

Pasaulis iš tiesų yra ties apokalipsės riba, tačiau šitai visai kas kita nei tai, ko šiandien bijome. Pasaulio istorija turi vektorių, tačiau jis nėra mūsų pasirinkimas. Apokalipsė – tai tyla.

Graikiškas žodis „apokalipsė“ reiškia „apreiškimą“, t. y. regima tampa tai, kas iki tol buvo paslėpta. Krikščionybė – nuo pradžios iki pabaigos – savo prigimtimi yra apokaliptinė. Ji apreiškia tai, kas paslėpta. Labai dažnai svarbiausi dalykai, vykstantys pasaulyje, lieka nepastebėti net ir tų, šalia kurių tai vyksta: Kūdikio gimimas Palestinos kaimelyje, keliaujančio Pamokslininko egzekucija – praktiškai be žiūrovų, tuščias kapas. Jėzus Kristus neįsitenka žmogiškuose lūkesčiuose. Pats Jo gyvenimas yra Apreiškimas.

Prisikėlimo rytą kelios moterys pajuto, kad svarbiausia dabar nupirkti smilkalų ir miros ir pasirūpinti mylimo Draugo kūnu. Tai joms atrodė taip svarbu, kad anksti ryte ėmėsi įgyvendinti šį sumanymą. Palestinoje tai buvo pirmoji savaitės diena ir veikiausiai dar ne visi pardavėjai buvo išsidėlioję savo prekes. Kažkuris ankstyvas prekeivis veikiausiai labai apsidžiaugė gedinčių moterų vizitu, nes jų dėka neblogai uždirbo. Skausmas, gedėjimas paverčia mus idealiais pirkėjais.

Miestas budo, giedojo gaidžiai, bet niekas net nenumanė, kokia ši diena išskirtinė.

Kape buvo tylu.

Nes jame nieko nebuvo, neskaitant vieno ar dviejų angelų. Ir būtent šioje tyloje nuaidėjo žodžiai, kurie išsprogdino visą kūrinijos triukšmą: „Jis prisikėlė. Jo čia nėra.“

Po šių žodžių moterys, regis, apsigaubė tyla. Visas triukšmas, kuriame dar visai neseniai jos gyveno, neteko jokios prasmės. Pasaulis joms tapo nuostabia tyla. Svarbu tą akimirką atrodė tik apsireiškusi Tiesa. Apsireiškusi kaip tyla, įveikianti bet kokį triukšmą.

Niekas pasaulyje nuo to laiko nepasikeitė. Nesiliaujantis prekyviečių triukšmas lydi mus visur, taip pat skardžiai aidi katastrofų pranašautojų balsai, perspėjantys, kad apokalipsė mūsų laukia jau už kito posūkio. Tačiau visas tas triukšmas kybo tikrosios Apokalipsės tyloje. Nes Tylos Viešpats tyliai nužengė į pasaulį ir pirmieji Jo žodžiai skamba iki šiol: „Ramybė jums.“ Kad juos išgirstume, kad mums apsireikštų Tiesa, tereikia tik vieno – Tylos.

Parengė Dominyka Navickaitė

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *