Tauragiškės evangelikės liuteronės Martos Naujokaitės-Delkienės (1919–2014) pasakojimą užrašė sūnus Romas Delkus. Pateikiama ištrauka iš ciklo „Vieno gyvenimo atsiminimų rinkinys“, spausdinto mėnraštyje „Lietuvos evangelikų kelias“, 2016 Nr.10-11.

Gaurės miestelis ir apylinkės – tai ta vieta, kuri nuo seno garsėjo gerais, dvasingais, kartais neturtingais, bet mielais su atjauta žmonėmis – tai ant rankų pirštų nesuskaičiuosi. Vietovė pritraukė legendas jos apylinkėse paskleidusius, išskirtiniais darbais garsėjusius asmenis ir mecenatų fundacijas.

Mano tėvams senieji Jurkauskai iš Pasalupio yra pasakoję, jog miestelyje ir apylinkėse nuo seno yra gyvenę daug vokiečių tautybės šeimų, o kaip didžių didžiausią naujieną minėdavę gyvenusius ankstesniais laikais link Pašaltuonio apylinkių bajorus Palubinskus, kurie Lietuvoje turėjo nemažai dvarų, tačiau septynis pardavę, o pinigus, kaip pasakojama, išdaliję vargšams; tai ne dėl sielos išganymo, bet dėl kilnumo savo širdies, kuri buvo kupina atjautos ir mielaširdystės bėdų prislėgtiems ar nelaimių bei vargų pjaunamiems likimo nuskriaustiems bėdžiams.

Vaikutėliai jūs mano, kur kada girdėjote, jog kas bent dešimtadalį iš savo aruodų būtų kitam atseikėjęs? O čia septynis dvarus… Kas dabar galėtų patikslinti, ar tas senas pasakojimas tiesa, ar keleriopai pagražinta istorija? Esu mačiusi, kaip skrybėlėta ponia, nelaimėliui aukodama, gręžiojasi paslapčiomis į šalis, tarp pirštų demonstratyviai laikydama litą, ir delsia įmesti auką į ubago ant grindinio pamestą kepurę.

Ir vėl pasisekė Gaurės miestelėnams, kai 1918 m. buvo paskirtas naujas katalikų kunigas, vėliau garbės kanauninkas Kazimieras Šleivys (1872–1943), kuris savo iškilia laikysena ir savo gyvenimo pavyzdžiu darė įtaką kiekvienam tikinčiajam; tai įtaigiu pamokomu žodžiu lenkė keistis, tai gražiais palyginimais žmogaus širdį taurino, tai su pašaipa papeikdamas, jeigu to reikėjo, jog kožnas pajustų savo vertės svarbumą, kartais nesibodėdavo pasakyti ir aštresnį žodį. Pasakota, jog mokėjo trumpai, bet gražiai pasisveikinti ar pabendrauti ir su žydų rabinais.

Aukštas pakantos lygis ir išlaikyta nešališka pozicija puošė tą kunigą ir iškėlė virš kitų dvasininkų, nes nesavanaudiškai skatino parapijiečių bendrystės siekius ir tikslus.

Ir atsitiko taip, jog mūsų kaimynės kitapus Aglūnos uošvienė buvo prie mirties, todėl namiškiai ruošėsi parvežti Gaurės kleboną, kad suteiktų paskutinį patepimą. Tokiais atvejais kunigo sutikti ateidavo artimiausios kaimynės, kad ir kokios tikybos būtų. Buvo pakviesta ir mano mama. Kai ligonei dvasiškis atliko visus tokiu atveju priklausiusius patarnavimus, Greičienė klebonui patiekė pietus, o mamos paprašė dar pasilikti.

Šeimininkė ilgai nelaukusi ėmė girti savo kaimynę; sakiusi, jog pastaroji esanti ne tik graži ir bagota, bet dar labai teisinga, kožną sekmadienį važiuojanti į bažnyčią, niekam neatsisakanti bėdoje padėti, su senu ir su mažu mokanti gražiai apsieiti. Jau tiek gyrusi ir gyrusi, jog mano mamai buvę gėda ir klausytis. Tai sakau, – tęsusi gaspadinė, – kad tokia puiki ponia esanti per daug gera tam tikėjimui, kurį išpažįsta. Klaususi dvasininko, ar nebūtų galima, su jos pačios sutikimu, jog „atsiverstų į katalikų tikėjimą, ir kad savo nepriekaištingu elgesiu ir visu savo padoriu gyvenimu mums darytų garbę ir rodytų gerą pavyzdį“.

Kiek pagalvojęs, garbingasis klebonas pradėjo pasakoti. Kartą vienas bajoras su svečiais ir dvariškiais raiti ant žirgų išvyko į medžioklę. Besivaikydami laukinius žvėris, toli nuklydo nuo savo namų. Gūdaus miško aikštelėje svetimoje girioje jie išvydo medžio viršūnėje tupintį nematytą spalvingų plunksnų paukštį, tačiau bajoras visiems medžiokliams įsakė palikti jį ramybėje. Bet grįžtant į pilį, didžiūno širdis suvirpėdavo nuo neapsakomo noro jį vėl pamatyti.

Neilgai trukus, ponas savo tarnams liepė kokiu nors būdu tą sparnuotį prijaukinti. Daug dvariškiai padėjo pastangų, kol, pagaliau, vieną kartą tą paukštelį pavyko įvilioti į paspęstą tinklą. Bajoras buvo didžiai susižavėjęs tuo čiulbuonėliu. Užsakė jam sidabro narvelį, lesino rinktiniais aukso spalvos kviečių grūdais ir girdė tyru šaltinio vandeniu. Narvelį pakabino gražiausiame savo pakajuje prie atdaro lango, jog nestokotų nei saulės šviesos, nei gaivaus laukų bei miško oro.  Kilniajam didžiūnui atrodė, jog pasirūpino viskuo, kad tam paukštukui nieko nestigtų, nes ir lesalą noriai lesė bei skaidrų tartum rasos lašas vandenį gardžiai gėrė, ir savo trelėmis jo širdį džiugino.

Kartą, panorėjęs šeimininkas sparnuotį paleisti po kambarį paskraidyti, manydamas, kad jį visam laikui prisijaukino, atidarė narvelį. Ištrūkęs paukštelis apsuko aplinkui porą ratų, išlėkė pro atvirą langą ir daugiau niekada atgal negrįžo, nei į girią, kurioje buvo pagautas. Tas dalykas, kurio jam labiausiai trūko, buvo laisvė, kurios jis į nieką pasaulyje nesutiko išmainyti. Tai, prie ko mes esame prigimę, ir yra laisvė. Kas iš to, jeigu kaimynė atsivers į mūsų tikėjimą, tačiau pirmai progai pasitaikius panorės grįžti pas saviškius. Ot, kai ji pati kada to paprašys, tai mes mielai priimsime į savo gretas.

Kai garbusis klebonas kalbėti baigė, šeimininkė giliai atsiduso ir daugiau nė žodžio nepratarė.

Kunigas Kazimieras Šleivys, Lietuvai 1918 m. atgavus nepriklausomybę, Gaurėje įsteigė ir išlaikė keturklasę pradžios mokyklą, kuri, kai aš su kitais bendraklasiais iš Naudvario pradžios mokyklos su mokytoja Antanina Šileikaite-Enziniene buvome nuvykę laikyti mokyklos baigimo egzaminų, buvo įsikūrusi įvažiuojant į miestelį tuojau ant kalnelio dešinėje pusėje šalia ūkininkų „amerikonų“ Daugirdų namo, pas kuriuos mano tėvai, irgi „amerikonai“, nuvykę į valsčių su reikalais, visada apsistodavo.

Yra tekę ne kartą Gaurės bažnyčioje būti, kai dalyvaudavau kaimynų katalikų laidotuvėse. Jos interjeras stebino savo grožiu ir puošnumu, tačiau 1970 metais ši Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia piktadarių buvo padegta ir sudegė iki pamatų kartu su visais šventųjų altoriais, šventais paveikslais ir daugybe įspūdingų medinių skulptūrų, vaizdavusių įvairius šventuosius. Tai va, ką gali pikto žmogaus ranka… Išliko kitoje kelio pusėje tik medinė varpinė – vietinės reikšmės architektūros paminklas.

Nuotraukoje: Burbiškių kaimo muzikantai ir Gaurės katalikų bažnytinis choras (Tauragės apskr.) 1936 metais prie Gaurės bažnyčios. Per vidurį sėdi klebonas kanauninkas Kazimieras Šleivys. Nuotrauka iš Albino Batavičiaus archyvo

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *