1

2018-ųjų rugsėjo vidurys. Sodinam Bėglio kalno šlaite vynmedžius. Su sūnum išrausėm pusmetrio gilumo duobes. Krapštosi po jas, kai jam nusibos – pripilsiu perpuvusios žemės iš buvusio tvarto dugno. Žinau, kad vynmedžiams nereikia nei tokių duobių, nei derlingos žemės. Kuo skurdesnis dirvožemis – tuo geriau dera vynuogės. Bet man labai smalsu patikrinti porą sodinukų – o kaip jie derės, jei sąlygos bus geresnės, nei reikia?

Darbams einant į pabaigą pastebiu danguje naikintuvą. Vieną. Skrenda žemai, gal poros šimtų metrų aukštyje ir, kiek įmanoma, lėtai. Variklis veikia tyliai (vėliau internete pasitikrinu – tuo metu mūsų oro erdvė saugoma belgų su amerikietiškais F-16). Nors Zoknių oro bazė visai šalia – už 70 km, tokiai skraidyklei – keletas minučių kelio, bet jie virš mūsų kaimo reti svečiai. Ne kasmet pamatysi. Nors jie keliskart per savaitę kyla lydėti virš Baltijos jūros migruojančios rusų karinės technikos, į bazę, matyt, grįžta tiesiausiu keliu – apsisuka kažkur ties Nida ir sklembia nosies tiesumu į Šiaulių pusę. Aplenkia mus šiauriau.

Spėlioju – kodėl tas nuklydo? Galbūt lydėtasis kaimyninės šalies lėktuvėlis netūpia, erzina lakiodamas Kaliningrado srities – Lietuvos pasieniu? Prisimenu vaikystės dangų – sovietiniai skraidantys aparatai malėsi pirmyn atgal nuolat. Keletą kartų aštuoniasdešimtaisiais metais virš mūsų kaimo Mig-29 ar Su-27 pralėkė keliasdešimties metrų aukštyje koviniu bauginamuoju režimu – rodėsi, kad kliudys uodega televizijos antenų stiebus ir aukštuosius medžius – forsuodami variklius ir draskydami orą tarsi padangių chuliganai. Anais laikais teko prieš varžybas nakvoti viešbutyje Šiauliuose. Prisimenu, kad nuo reaktyvinių karinių lėktuvų, kurie nuolat kilo ir leidosi, triukšmo taršos vakarop įsiskaudo galva.

Matydamas tą užklydusią grėsmingąją skraidyklę kelias sekundes spėlioju – ar čia sąjungininkas taikdarys, ar agresorius? Jei agresorius – netyčia nuklydęs, kaip kad jiems retkarčiais pasitaiko, ar sąmoningas įsibrovėlis? Bloguosius variantus iškart gesinu – taip būti neturi ir negali. Operatyviai trinu visus įtarumus ir prielaidas, kurios galėtų sukelti baimę. Noriu, kad nė vienas širdies dūžis nesuvirpėtų iš baimės. Nes šalia yra sūnus. Nenoriu, kad jis išmoktų bijoti. Ar kad nesąmoningai perimtų.

Toje situacijoje su baime, rodos, susitvarkiau. Bet įsiminė nemalonus potyris – grėsmę pastebėjau per vėlai. Tuo metu, kai mes tai nuo žemės sunkiai atpažįstamai skraidyklei buvome kaip ant delno. Na taip, į muses iš raketų niekas nešaudo. Bet vis tik sustiprėjo įsitikinimas – reikia nuo namų į visas puses turėti tiek medžių, kad galėtum bet kada saugiai pasitraukti. Net jei niekas niekada nenutiktų.

2

Už poros kilometrų į pietus nuo Skaudvilės, ties posūkiu į kelią Šiauliai–Tauragė, yra Holokausto aukų kapinės. Šią vasarą pro ten važiuojant mama pasakė, kad čia, už kelių šimtų metrų, yra mūsų kaimyno Gedvilo (jis gyvena ant Bėglio kalno, prie krautuvės) gimtinė. Mama pasakė, kad Gedvilas girdėjo, kaip klykė prie duobių šaudomi Skaudvilės žydai. Man po tų žodžių nudiegė krūtinę, rankas ir kojas. Kaip ir kiekvienas, esu skaitęs daug liudijimų apie Holokaustą. Tokių, kuriais baisėjausi, tokių, kurie atima tikėjimą žmonių paderme. Bet tik šitas skurdus paliudijimas, kad kaimynas yra to siaubo liudininkas, dabar atsikartoja kaskart pravažiuojant tą vietą. Visi kiti įvykiai man yra tarsi iš knygų, tarsi nutikę Vilniuje ar užsienyje. Ir tik šitas – čia. Ir tik šitas man paliudytas taip, kad niekas nebepaneigs.

Mano tėvas, kai išgerdavo, tvirtindavo, kad lietuviai yra žydšaudžiai. Kad karo metu penkiamečius ir mažesnius žydų vaikus paimdavo už kojų ir užmušdavo į sunkvežimio padangą. Taip žydšaudžiai taupydavo šovinius. Kai man apie tai pradėjo pasakoti, man pačiam buvo ne daugiau nei penkeri. Jau tada buvau patyręs, kad ne viskuo reikia tikėti, ką tėtis pasakoja. Jau dvidešimt metų, kai jo nėra, bet aš tebeturiu šimtus klausimų jam, daugybę dalykų norėčiau pasitikslinti. Dabar stebiuosi, kodėl į tuos baisius tėvo pasakymus reaguodavau taip ramiai? Galbūt dėl to, kad kiekvieno žmogaus sąmonė moka prigesinti baisiausią informaciją – kad nepanikuotum, nerėktum iš siaubo pabudęs naktimis. Turbūt būčiau tėvo kaltinimais patikėjęs, jei jis būtų man, vaikui, parodęs konkretų žydšaudį. Ar bent trobą, kur tokie gyveno. Bent pavardes. Ar tuos žmonės, kurie patys matė, o ne perpasakoja kitų žodžius. Juolab kad ir sovietinėje mokykloje apie Holokaustą kalbama buvo tiek mažai, kad nieko negirdėjau. Man iki šeštos klasės, kol neatėjo nepriklausomybė, neteko susidurti su sovietine Holokausto versija. Nors prie raudonosios armijos memorialo Kryžkalnyje mokyklos pionieriją veždavo, o vadovėliuose būta graudžių istorijų apie tai, kaip fašistai pirmosiomis intervencijos valandomis puolė bombarduoti pionierių stovyklas prie Baltijos jūros. Po to – sučiuptų partizanų ir komjaunuolių kankinimai etc. Bet apie žydus – nieko. Nors jų masinių kapų aplink daug – ir prie Upynos, kur baigiau vidurinę, ir prie Šilalės kelios. Apie tai – tyla. Tik tėvas, kai išgėręs, kaltinantis visą pasaulį.

Tėvas mokėsi Skaudvilės mokykloje, jis buvo gimęs 1940-aisiais. Vadinasi, kaimynas Gedvilas girdėjo, kaip išžudė tėvo bendraamžius, nebūsimus klasiokus.

3

Daug svarbių dalykų tėvas visai neminėjo. Gal buvo pamiršęs. Pasakodavo, kad pokary pas juos į trobą naktimis užsukdavo tai stribai, tai partizanai. Nepamenu, kurie iš jų vedžiojosi vilkinį šunį. Bet jis man pasakojo tik apie tą šunį, ir kad jis tėvui ranką palaižė.

Prabėgus daug metų po jo mirties, teko artimėliau susipažinti su jo netikru pusbroliu – Stasiu, kurį, karo našlaitį, su broliais, seserimi ir našle mama priglaudė tėvo dėdė Juozapas Petrošius. Stasys papasakojo, kad jųdviejų su mano tėvu kartą vos nenušovė stribai. Ėjo jie prie kažkokio prūdo vandens pasemti. Žiūri – stribai iš miškelio išskaidyta rikiuote išlenda. Jie, vaikai, metė kibirus ir bėga link kažkurių trobų, Klabų ar Tūjainių kaimo. Nes kažkurioj daržinėj guli sužeistas kažkoks partizanavęs Čepauskis. Stribai kažką šaukė, po to šaudė į nubėgančius vaikus. Kulkos prašvilpė šalia. Ir tas Čepauskis, perspėtas, sugebėjo pabėgti. Rodos, nušovė jį kitame kaime.

Bandau pats įsivaizduoti, ar baisu buvo tada tėvui – kai kulkos švilpė pro ausis, nes Stasys tokių smulkmenų kaip baimė nebeatsimena. Dabar jam jau tik juokinga. Galbūt jie patys sau sugebėjo įsikalbėti, kad nieko nebijo. Bet aš jutau būdamas šalia jų visą vaikystę, girdėjau ir mačiau, kaip žiauriai pokaris juos traumavo.

4

Tėvas išmokė nieko nebijoti. Ypač negyvėlių. Girdiškėje, kur filmus rodydavome pirmadieniais ir trečiadieniais, kultūros namai stovėjo už kapinių. Ta griūvanti kultūrkė buvo kur kas baisesnė už kapines, net jei šiek tiek bijai numirėlių. Apkalta juodomis papuvusiomis lentomis, sukrypusi, nešildoma, šlapimu pradvisusiais kampais. Purvinas amžinai pažliugęs kiemas, balų ir provėžų sumalti keliukai, nematę žvyro, netvarkyti krūmai, bene trys mauroti prūdeliai – ideali vieta siaubo filmui sukti. Ir iš kiemo pusės pridurtos gyvenamosios patalpos, kur gyventa asocialių pensininkų – Milickių ir Bernotų, kurių anūkai (lakstydavo ten jų bene dešimt) labiausiai bijojo kapinių, tiksliau – numirėlių dvasių. Tvirtino man, kad matė ne kartą. Baltų žiurkių pavidalu dvasias, vaikštančias aplink kryžius naktimis. Ir kad bet kurį vaiką gali įtraukti į kapą.

Po filmo visiškoje tamsoje, pasišviesdami prožektorium, eidavom su tėvu per tas kapines. Kartą jis pastebėjo, kad man nejauku, ir tėvas pasakė – numirėlių nereikia bijoti, nes mes jiems nieko blogo nesam padarę, todėl ir jie mums nieko blogo nepadarys.

Kai mano paauglystė ėjo į pabaigą, tėvas pats numirė, ir po paskutiniųjų ano tūkstantmečio Kalėdų palaidojom tose pačiose Girdiškės kapinėse, prie tos baisios nugriautos kultūrkės. Laukdamas naujųjų 2000-ųjų metų sugalvojau gana kvailą dalyką – sutikti juos prie tėvo kapo. Taip ir padariau. Po to patraukiau mūsų naktinių treniruočių trasa Girdiškė–Bijotai namo. Sniego buvo daug, o kuo jo daugiau – tuo šviesiau. Pusiaukelėje iš toli šalutiniu keliuku nuo Palyženio pastebėjau atskuodžiantį į mane vilkinį šunį (vilkai po vieną taip nelaksto, turbūt). Nuo vaikystės žinojau, kad jei Gedvilo vokiečių aviganis ar kurio kito kaimo žmogaus grynaveislis ar aviganio mišrūnas nutrūksta nuo grandinės, reikia kuo skubiau skuosti į vidų, užsidaryti duris ir laukti, kol šeimininkas šunį pagaus. Kitaip – didelė tikimybė, kad apkandžios. Mano artimą bičiulį savas vilkinis buvo apdraskęs taip, kad vos nenulupo nuo galvos skalpo. Kaime šunų auginti žmonės praeitame tūkstantmetyje nemokėdavo.

O tada, pamatęs į mane lekiantį vilkšunį, plyname lauke neturėjau kito pasirinkimo – pulti pirmas: iškelti rankas ir – grėsmingai rėkdamas visa gerkle – bėgti į jį. Šuo, po kaklu žvangindamas nutraukta grandine, prabėgo pro mane, tarsi pro nejudrią kliūtį – šiek tiek padaręs lankstą, ir nukūrė į Girdiškės pusę.

Nors situacija tarsi ir grėsminga, bet man nė akimirkai nebuvo užėjusi panika nei nerimas. Bėgdamas į tą šunį žinojau, kad jokio susirėmimo nebus. Iš kur aš tai žinojau?

Neprisimenu, kas man pasakojo – ar tėvas pats, ar jo geriausias draugas Rimas, – kaip jie mėgdavo naktimis sukeisti sodybose šunis. Anuomet šuo buvo geras tas, kuris ne tik loja gindamas savo teritoriją, bet ir kanda, neprisileidžia svetimo. O mano tėvas mokėdavo prieiti prie pikčiausių šunų, atkabinti juos, nuvesti prie svetimų sodybų tvartų. Būdavo, atsikelia žmonės ryte, eina gyvulių šerti, karvių melžti, bet į tvartą neįleidžia svetimas piktas šuo. Tenka eiti atsikeisti šunis su artimesniais ar tolimesniais kaimynais.

Mokė ir mane prieiti prie piktai lojančio šuns. Praktiškai nieko neišmokau. Tik daugiau žinojimo galvą slegia.

5

Dėl kūdikystėje sužaloto veido ir likusių baisių randų mano tėvas atrodė taip, tarsi gyvenime neturėtų ko prarasti. Pridėjus dar ūmų būdą, visokeriopai treniruotus kaulus – buvo tapę įprasta, kad visi aplink bijo jo, o jis – nieko. Tas visagalybės įsivaizdavimas savaip pakoregavo tėvo biografiją – po mįslingo naktinio incidento su milicininkais ir prožektoriumi teko paragauti valdiškos duonos.

Žmonių jis nebijojo, tačiau vengdavo, jei įmanoma.

Apstulbau, kai sužinojau, kad tėvas skendo. Kai aš jau buvau suaugęs paauglys. Kažkokie vyrai jį išgelbėjo. Net nebūčiau įtaręs, kad jis nemoka plaukti. Tai atrodė neįmanoma. Eidavome maudytis, braidžiodavo iki pažastų ar iki kaklo įsibridęs. Niekada nepastebėjau, kad nusimaudo neplaukiodamas. Kad bijo gilaus vandens. Man niekada nė pusės žodžio nesakydavo, kai per dienas nardydavau nuo tvenkinio krioklio žemyn galva, kai nardydavau po dvi tris minutes, gerindamas pats savo susigalvotus rekordus, kol sąmonė imdavo temti, kol bėgiodavau dugnu pasiėmęs sunkų akmenį. Mama regėdama mūsų maudynių būdus šiurpdavo.

Visai neseniai, nuvežęs kitą tėvo jaunystės draugą Petrą prie Lopaičių piliakalnio, pastebėjau, kad jis bijo kartu su mumis kopti viršun, kad jis jaučia aukščio baimę. Dingtelėjo galvoj – bet juk ir mano tėvas privengdavo lipti aukštai. Po naujametinės eglutės, nupuošus Bijotų laisvalaikio salę, man, vaikui, tekdavo keberiotis į laisvalaikio salės palubę ir, atsistojus ant per trumpų kopėčių, mėginti ant vinies užmauti masyvią galingą garso kolonėlę. Pamenu, stoviu ant priešpaskutinio kopėčių skersinio, virpančiais keliais prisišliejęs sienos, abiem rankom įsitvėręs to garsiakalbio – ir aklai brūžinu juodojo kubo galinę pusę – kol įtaikau kabyklės skylutę į vinį. Kojos virpa iš įtampos. Ir per daug baisu, kad bijotum. Ir nėra kada gąsdintis nei panikuoti. Niekada nebūčiau ten lipęs, jei tėvas nebūtų mokėjęs man nieko nesakymu įteigti, kad čia nieko tokio, šiaip menkas darbelis.

Nors ne, jei skraidydavo sovietiniais lėktuvais į visokias uzbekijas, jei keldavosi lynų keltuvais į Kaukazo kalnus, vadinasi, aukščio nebijojo. Arba bijojo ne daugiau nei aš – baisu, kol nepradedi.

6

Baimių tekdavo susigalvoti pačiam – iš smulkiosios tautosakos, kurią man vaikystėje įdiegė už tėvus vyresnė karta, bijojau varlių. Nors man buvo pripasakota apie varles, kurios įtraukia vaikus į vandenį ir paskandina, vandens visiškai nebijojau. O varlės – net supurtydavo jas pamačius. Turbūt man jų odos šaltumas, įsivaizduotas glitumas buvo fiziškai atgrasus. Kol nepamačiau savo klasioko jaunesniuosius brolius kišant varles sau į burnas ir leidžiant joms nuo liežuvio atsispirt tarsi nuo tramplino. Nežinau, kas ten mano viduj apsivertė tai pamačius, bet po tų fokusų varlės man tapo tokios pat neutralios kaip žvirbliai.

Vėliau save aptikau išsigandusį tamsų rudens vakarą filmo metu išėjus į kiemą ir išgirdus aukštai zvimbiant propelerinį lėktuvą. Turbūt buvo transportinis, lėtaeigis, o tas jo monotoniškas ir nemalonus ausiai zvimbimas pažadino mintis, kad dabar atskris visokie amerikonai ir pradės mėtyti ant mūsų bombas. Pasigąsdini tyliai – ir praeina tokie dalykai. Neįsivaizduoju, turbūt dabartinių vaikų vaizduotė nėra tiek užnuodyta karo vaizdinijos. O aš buvau matęs turbūt visus tų laikų filmus apie karą. Ir ne po vieną kartą.

Vis tik didžiausias vaikystės siaubas – perskaičius „Komjaunimo tiesoje“ straipsnį apie AIDS. Mes to laikraščio neprenumeruodavome, bet kai atsirasdavo visokių tokių rezonansinių skaitalų, tas popieriaus lapas apkeliaudavo didumą skaitančių žmonių. Niekas manęs, pradinuko, neragino ir neprašė skaityti apie klastinguosius amerikonus, laboratorijoje sukūrusius baisų virusą – ir tyčia paleidusius į pasaulį. Ta liga plinta man nesuprantamais būdais, vaistų jai nėra, visi pasmerkti. Jokio aptarimo šeimoje neįvyko, nei tėvas, nei mama nematė reikalo komentuoti ar aiškintis, kas čia tokio pasauly dedasi, todėl man teko savarankiškai ne vieną savaitę prieš miegą iš naujo apgalvoti visą tą siaubą. Laimei, net tai išblunka.

7

Dėkingas, kad tėvas nepaliko jokio baimių kraičio. Nepaveldėjau iš jo nė vienos baimės. Neperdavė. Sugebėjo nuslėpti, jei tokių ir turėjo. Mano tėvas nepažįstamų žmonių drovėdavosi, tačiau jis neturėjo net scenos baimės. Gal ir turėjo, bet susitvarkydavo. Nesvarbu, ar jis deklamuotų nuo scenos Maironį, ar silpnoką kurio nors sovietinio rašytojo satyrinės komedijos atkarpą – publika būdavo prikaustyta. Arba kai vaidindavo paties režisuotuose spektakliuose.

Iš svetimų žmonių girdėjau, kad jis buvo parašęs pjesių. Viena jų vadinosi „Siaubas skelbia paliaubas“. Jis jų nevertino tiek, kad saugotų. Niekada man apie tai nėra pasakojęs. Neįsivaizduoju, apie ką. Neliko tėvo rankraščių, dienoraščių, laiškų. Matydavau stirtas jų vaikystėje. Ir nors jų nedeginome, neišmetėme, jie kažkaip patys išnyko palėpėje. Ir gerai. Nereikia prisirišti nei prie savų, nei prie svetimų rankraščių.

Prieš keletą metų nusprendžiau parašyti vaikams eilėraščių knygelę. Sugalvojau teminį pavadinimą – „Baimynas“. Parašiau keliolika (kaip man atrodė – juokingų, nors – bala žino) eilėraštukų apie tikras ir išsigalvotas baimes. Kai leidykla gavo paramą iš fondo – galvojau, va, tuoj sėsiu ir taip pat lengvai parašysiu dar – tiek, kiek reikia nedidelei knygai.

Ilgainiui radosi vidinis pasipriešinimas, kad ne, nereikia platinti baimių. Nei juokais, nei rimtai. Ir taip sutapo, kad po kurio laiko pastebėjau, jog iš kompiuterio dingo mano pastarųjų metų eilėraščiai – ir vaikiški, ir nevaikiški. Ir kad „Baimynas“ visiems laikams nuplaukė, ir kad man jo visai negaila. Nenoriu, kad jokie vaikai – nei savi, nei svetimi – iš manęs paveldėtų tikrų baimių ar jų šešėlių. Pasaulyje baimių veisyklų yra per daug. Baimių ir jų padarinių – siaubo, pakrikimo, neramybės. Jei ir rašyčiau knygą ta tema, vadintųsi – „Siaubas skelbia paliaubas, antroji dalis“.

Baimės yra pernelyg individualus dalykas, jomis dalintis nėra būtinybės. Tačiau tyliai sau verta žinoti, kad šiaip nieko pasaulyje nebijoti yra kvaila. Reikia turėti aiškią racionalią priežastį, dėl ko verta nieko nebijoti.

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *