Petras Cidzikas (1944–2019) turbūt buvo pats mistiškiausias mūsų laikų politikas – valstybės vyras, draugų kartais lygintas su Oskaru Milašiumi. Jo politinės akcijos žadinant Lietuvą, jo Lietuvos vizijos ir tam skirtos dvasinės apeigos buvo išskirtinės ne tik forma ar turiniu, bet – svarbiausia – tikrumu, grynumu, cidziškąja dvasia, kurios neįmanoma atkartoti. Ir pati Petrui skirta bausmė už tiesos žodį okupacijos metu buvo ypatinga – ne tradicinė tremtis ar lageris, o psichiatrinis kalėjimas (vėliau psichiatrinės ligoninės), kur bandyta jo valią palaužti baisia chemija. Nepavyko.

Visiškas Petro asketiškumas, kitoniškumas vargino šeimą, žavėjo bendraminčius, gąsdino priešus, baugino pragmatikus. Net ir praleisdamas paskutines dienas ligoninėje, jis stebino daktarus: niekuo nesiskundė, nieko neprašė. Taip tyliai ir užgeso 2019 metų sausio 21-osios paryčiais. Šis tekstas skiriamas jo atminimui minint pirmąsias mirties metines.

Katedros aikštėje prieš dviejų dienų žygį aplink KGB pastatą. Vilnius, 1990 m. spalis

Kęstutis Subačius, mokytojas, disidentas

Prisiminus politinį kalinį, rezistentą, bičiulį ir bendražygį Petrą Cidziką, mintyse iš karto iškyla epitetas – tyras. Iš tiesų Petro Cidziko akys, žvilgsnis, mintys buvo tyros. Kitu žodžiu net negalėčiau jų apibūdinti. Neturėjo jokių užslėptų negerų minčių. Nebuvo jokio slapukavimo. Buvo atviras, bet tik su savais, tik su bendražygiais, su šeima. O su sovietų valdžia, su KGB buvo ryžtingas, nepalenkiamas, neperkalbamas. Tą liudija jo Atgimimo laikų bado akcijos, Kryžiaus kelias į Maskvą ir kiti tvirtos valios pasireiškimai. O juk buvo tiek kankintas, tiek dvasiškai ir fiziškai luošinamas. Ketverius metus kalėjo vienoje baisiausių SSSR Černiachovsko spec. psichiatrinėje ligoninėje (beje, kalėjo kartu su žymiu žmogaus teisių ir Krymo totorių gynėju generolu Piotru Grigorenko), kurioje buvo žalojamas stipriais vaistais. Kalėjimo tipo spec. psichiatrinės ligoninės, manau, buvo baisesnės bausmių vietos net už kalėjimus ir lagerius. Visų pirma, nuteisus gydyti tokiose ligoninėse (o teisdavo už uždarų durų, teisme nedalyvaujant net teisiamiesiems), skelbdavo nuosprendį, kad nuteistasis siunčiamas gydytis iki visiško pasveikimo. O tai galėdavo būti ir treji, ir penkeri, ir net dešimt metų gydymo stiprių vaistų injekcijomis. Teismo nuosprendyje nebūdavo nurodomas terminas, kuriam nuteistasis bus uždarytas ligoninėje. (Tokioje spec. ligoninėje buvo kalintas ir kankintas ir kitas žymus Lietuvos politinis kalinys gydytojas Algirdas Statkevičius.)

Petras Cidzikas, kai to reikėdavo, pademonstruodavo ryžtą, tvirtą valią, užsispyrimą. Dar 1971 metais įstojęs į VU teisės fakultetą, jau 1973 m. buvo suimtas už LKB kronikos dauginimą. Taip prasidėjo Petro Cidziko, Lietuvos rezistento, kančių keliai ir aktyvi Lietuvos laisvinimo veikla. 1977 m. paleistas į laisvę Petras Cidzikas iš karto įsitraukė į aktyvų politinį antisovietinį pogrindžio darbą. Buvo vienas iš Lietuvos laisvės lygos steigėjų ir aktyvių dalyvių. Nebijojo dalyvauti ir viešoje rezistencinėje veikloje. Buvo garsaus „45 pabaltijiečių memorandumo“ signataras. Visuomet pasirašydavo ir pareiškimus, protestus dėl suimtų bendražygių: Romualdo Ragaišio, Viktoro Petkaus, Antano Terlecko, Juliaus Sasnausko ir kitų. Pats ne kartą buvo sulaikytas, jam nuolat grėsė naujas suėmimas. Taip pat yra pasirašęs ne vieną atvirą protesto laišką, pvz., „Tiesos“ redaktoriui A. Laurinčiukui, „Invazijos į Afganistaną pasmerkimą“ ir kitus svarbius antisovietinius dokumentus. 1979 m. vasario 7 d. dalyvavo spaudos konferencijoje su užsienio žurnalistais. Galiausiai, buvo aktyvus 1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo dalyvis ir vienas iš to mitingo organizatorių.

Už rezistencinę veiklą Petras Cidzikas buvo Lietuvos Respublikos prezidento apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

Petro Cidziko malda

Jonas Volungevičius, politinis kalinys, dainininkas

Su Petru susipažinau apie 1970-uosius sugrįžęs į Lietuvą iš Mordovijos lagerio, kur praleidau ketverius metus. Pamenu, kad tąkart stotyje mane pasitiko Viktoras Petkus, o netrukus jis suvedė su kitais disidentais, tarp jų ir P. Cidziku. Aš iškart prisijungiau prie pogrindinės jų veiklos. Kol nebuvo įkurta Lietuvos laisvės lyga, mes reguliariai rašėme pareiškimus valdžiai dėl kalinamų žmonių ir jų teisių. Kadangi šiuos pareiškimus atvirai pasirašydavome savo vardais ir pavardėmis, saugumas mus nuolatos tąsė ir gąsdino. 1978 m. įsteigus organizaciją, daugelį dokumentų bei straipsnių pasirašydavome jos vardu. Šioje veikloje aktyviai dalyvavo ir Petras.

1973 m. vasario 16 d. saugumas jį sulaikė, tačiau, neturėdami nei įrodymų, nei liudytojų dėl antitarybinės Petro veiklos, nuteisė ketveriems metams priverstinio gydymo specialiame psichiatriniame kalėjime Černiachovsko mieste, Kaliningrado srityje, o vėliau buvo įkištas ir į Vasaros gatvėje esančią ligoninę Vilniuje. Anuomet žmogų nusiųsti į psichiatrinę buvo labai paprasta, tad toks būdas izoliuoti netinkamą asmenį gan plačiai taikytas. Tokiu atveju net nebūtinas buvo teismas – bet kuris asmuo, kažkuo neįtinkantis valdžiai, galėjo būti įvardytas kaip psichiškai nesveikas ir nusiųstas priverstiniam gydymui. Atvirai sakant, iki šiol nežinau, kokiu pagrindu Petras buvo suimtas – apie tai niekuomet su juo nekalbėjome. Žinoma, tardymo metu Petras galėjo pasakyti ir ką nors tokio, dėl ko saugumiečiams kilo mintis, jog šį žmogų reikia „pagydyti“.

Kelis kartus teko aplankyti Petrą psichiatrinėje. Susitikti neleido, galėjome bendrauti tik per grotuotus langus. Jis pasakojo, kad nuolatos yra „gydomas“ vaistais: injekcijų į veną neišvengdavo, tačiau nuo tablečių slapta stengdavosi išsisukti. Ačiū Dievui, į psichiatrinę manęs nebuvo uždarę, bet neabejoju, kad tai buvo blogiau nei lageris, kur bent sveiką protą galėjai išlaikyti ir niekas nesikėsino į tavo sąmonę. Nevienkartinis ilgalaikis priverstinis „gydymas“ vėliau atsiliepė Petro sveikatai.

Bado streikas politiniams kaliniams išlaisvinti. Vilnius, 1988 m. rugpjūtis

Petras buvo individualistas ir tai puikiai atspindi savarankiškai jo vykdytos ir gan plataus atgarsio visuomenėje sulaukusios akcijos – pasninkas, kryžiaus nešimas ir pan. Žinoma, tam taip pat turėjo ateiti tinkamas metas. Sovietiniu laiku, kai buvo didelis pavojus, visi turėjome bendrą tikslą – Lietuvos laisvę, tad dirbome ranka rankon pogrindyje. Prasidėjus Atgimimui, atsirado ir daugiau veiklos krypčių bei viešumo. Pavyzdžiui, apie Mažąją Lietuvą pogrindžio metais mes niekada nekalbėdavome, tai atrodė tartum savaime prarastas kraštas. O Petrui ji be galo rūpėjo, todėl ir sovietmečiu, ir atkūrus Nepriklausomybę šiai temai jis skyrė daug laiko bei energijos. Tad ką Petras vienas sugalvodavo, tą jis ir darė. Šiems žygiams jam nebuvo būtini bendrakeleiviai, nors jų visada atsirasdavo – toks įkvepiantis buvo jo pavyzdys. Dabar žvelgiant į archyvines fotografijas bei anuometinę spaudą net užima kvapą, kokio didelio susidomėjimo tuomet sulaukė Petro vykdytos dvasinės-pilietinės akcijos.

Nors Atgimimo metu viešai veikti buvo daugiau galimybių, tam reikėjo ir idėjų, ir drąsos, ir pasišventimo. Dėl šių žygių Petrui teko daug ko atsisakyti. Tik pagalvokite – 50-ies dienų pasninko akcija prie Vilniaus arkikatedros bazilikos arba kryžiaus nešimas į Maskvą per Rusijos miestus ir miestelius. Visa tai buvo Petro auka dėl laisvės. Beje, sunki auka, nes kryžiaus nešimo nelaimino nemaža dalis Lietuvos dvasininkijos. Dėl to Petrui, visą gyvenimą aktyviam ir giliai tikinčiam žmogui, buvo be galo skaudu.

Vėliau ir iki pat gyvenimo pabaigos jis buvo užsidegęs Lietuvos karalystės, kuriai skaičiavo 8 tūkstančius metų, idėja bei Mesijo laukimu. Prieš šią filosofiją bei viziją visos kitos temos jam buvo visiškai nublankusios.

Robertas Grigas, kunigas, disidentas

Bado streikas politiniams kaliniams išlaisvinti. Vilnius, 1988 m. rugpjūtis

Su Petru susipažinau apie 1978 m. iš tėviškės Dzūkijoje, Leipalingyje, po vidurinės mokyklos baigimo atvykęs studijuoti į Vilnių. Tai buvo jau po žiauraus jo ketverių metų, pagal sovietų „baudžiamosios psichiatrijos“ nuosprendį, kalinimo Černiachovske bei kitur. Tiesa, galima sakyti, kad neakivaizdžiai Petrą ir jo bendražygius pažinojau gerokai anksčiau. Nuo paauglystės dėl šeimos vertybių buvau įsitraukęs į katalikiškojo pogrindžio darbus: slapti Eucharistijos bičiulių susirinkimai, savilaidinė spauda, bendri Vasario 16-osios paminėjinai ir t. t.

Dvasinei ir patriotinei brandai sąlygos buvo palankios – aplinkinėse parapijose (pagal nerašytą sovietų valdžios taisyklę veiklius kunigus laikyti užkampiuose) dirbo pasišventę Dievui ir Tėvynei kunigai: Šlavantuose – Juozas Zdebskis, Veisiejuose – Albinas Deltuva, Kapčiamiestyje – Ignas Plioraitis, ne taip toli Kybartuose – Sigitas Tamkevičius. Taigi tikintieji, jaunimas turėjome ir gerų pavyzdžių, ir gerą ugdymą. Kaip, matyt, didžioji okupuotos Lietuvos visuomenės dalis, šeimoje kasdien klausėmės, tegul ir trukdomų, slopinamų užsienio radijo laidų lietuvių kalba, ir iš ten jau žinojau apie Lietuvos patriotų, žmogaus teisių gynėjų, tarp jų ir Petro Cidziko, kančių kelius.

Tapęs Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto studentu, ieškojau ryšių su tais žmonėmis, apie kurių rizikingą veiklą Lietuvos labui jau buvau girdėjęs per Vatikano radiją, „Amerikos balsą“ ar skaitęs pogrindžio spaudoje. Taip susipažinau su Antanu Terlecku, Juliumi Sasnausku, Vytautu Bogušiu, Vladu Šakaliu, kitais vilniečiais disidentais. Kadangi buvau „vaikinas iš provincijos“, kurio dar nespėjo įsidėmėti KGB, kartais galėjau patalkinti vienam kitam geram sumanymui.

Bado streikas politiniams kaliniams išlaisvinti. Vilnius, 1988 m. rugpjūtis

Petras Cidzikas, kaip prisimenu jį toje gražioje, žmogiškais niuansais, patirtimis, veiklos būdais margaspalvėje kompanijoje, išsiskyrė, sakyčiau, tam tikra dvasinio gyvenimo dimensija. Mums, jauniems, dažnai rūpėjo išoriniai rezultatai (surengti mitingą, išleisti ir paskleisti pogrindžio leidinį, kad nuvilnytų tarptautinis rezonansas, primenantis apie Lietuvos okupaciją), o Petras stengėsi visai tai teisingai veiklai suteikti dvasinį matmenį. Labiau susieti su kreipimusi į Dievą, į maldą, o ne į tikėtiną JTO ar kitų „pasaulio galingųjų“ užtarimą. Darė tai pagal savąjį, gal ne visai tradicinį, krikščionybės supratimą, ir šitas religinis, o ne politinis, lygmuo tiesos, teisingumo siekyje jam buvo esminis.

Šią dvasinės, o ne fizinės, kovos kryptį vėliau išryškino ir 1988 m. vasarą jo pradėta bado akcija Vilniaus katedros aikštėje, reikalaujant politinių kalinių išlaisvinimo, ir jo pastangos atkreipti dėmesį į užmirštąjį sovietijos įvykdytą Rytų Prūsijos – Mažosios Lietuvos – genocidą. Ir atgailos mintimi neštas kryžius per Rusiją, iki pat Maskvos Raudonosios aikštės.

Teko prisidėti prie Petro Cidziko ir Algimanto Andreikos paskelbto bado streiko, siekiant politinių kalinių išlaisvinimo (daug lietuvių disidentų, kaip, pvz., kun. Sigitas Tamkevičius, Balys Gajauskas ir kiti dar vargo sovietų lageriuose ar tremtyje). Į žurnalistų ar palaikančiųjų teiginius, kad čia vyksta ir Vakaruose populiarus pilietinis protestas, Petras griežtai atsakydavo, kad tai ne „bado streikas“, o pasninkas. Jo tikslas pirmiausia buvo Dievo maldavimais suteikti tai, kas teisinga. Ir patiems dalyviams moraliai, dvasiškai apsivalyti, o ne vien badavimo šantažu „prispausti“ represinę valdžią, kad ji įvykdytų mūsų reikalavimus.

Bado streikas politiniams kaliniams išlaisvinti. Vilnius, 1988 m. rugpjūtis

Kiek prisimenu pokalbių su P. Cidziku, jo įžvalgų, jam turbūt natūraliai imponavo istorinės asmenybės ir poelgiai, kuriuose taip pat dominavo taikiosios moralinės kovos kryptis. Nugalėti blogį gerumu, pagal šv. Paulių, ir pikto pradų įveika savyje, šitaip siekiant giluminės pergalės dvasiniu lygmeniu. Draugams Petras susijaudinęs komentavo kažkur jo perskaitytą epizodą iš Vydūno (Vilhelmo Storostos) gyvenimo, kaip, naciams atėjus į valdžią Vokietijoje ir pradėjus neįtikusių asmenų pjudymo kampaniją, į lietuvių mąstytoją, ėjusį gatve, pradėjo spjaudyti režimo sukurstyti žmonės. „O jis ėjo, – su jaudulio ašaromis akyse sakė Petras, – ir nesivalė, nesišluostė tų spjūvių…“

Kaip šio gyvenimo kelionėje visi esame linkę, matyt, taip ir Petras ieškojo į save panašių, giminingų sielų bičiulystės. Kartą aplankiau jį namuose Nemenčinės plente (važiuojant nuo Vilniaus Nemenčinės link, kairėje pusėje miške buvo saugumo kratų purtyta išpurtyta Antano Terlecko buveinė, o dar toliau pavažiavus, dešinėje, pušyne – Petro Cidziko namas). Petro namuose, matyt, jo priglaustą, apgyvendintą, sutikau liesutį žmogų, negalios ar traumų iškraipytais sąnariais, sužalotu veidu – iš tiesų nelengva buvo į jį žiūrėti… Tai daugelio nonkonformistinių Lietuvos inteligentų vertinamas filosofas, sovietinių lagerių kankinys Justinas Mikutis. Kalbėjo, gal dėl tų traumų, lėtai, sunkiai, kiekvienas žodis, atrodė, kainavo jam daug jėgų, o Petras atidžiai ir kantriai klausėsi.

Bado streikas politiniams kaliniams išlaisvinti. Vilnius, 1988 m. rugpjūtis

Nesyk esu sutikęs Petrą pas kunigą Juozą Zdebskį jo nuošalioje klebonijoje Šlavantuose – visada likdavo jausmas, kad jis čia ieško vidinės ramybės, susitelkimo. Jie buvo kažkuo panašūs, artimi savo dvasine struktūra. Kunigą Juozą Petras gerbė, nors šiaip apie dvasininkus, hierarchus turėjo kritišką nuomonę, ypač jei įtardavo bailumu, pataikavimu valdžiai. Kartą, kun. Zdebskiui jau pradėjus dirbti Rudaminoje, prieš pat paslaptingą jo žūtį autoavarijoje, susitikome su Petru toje ilgoje raudonų plytų klebonijoje šalia bažnyčios. Kažkas iš namiškių, ar šeimininkė, ar parapijiečiai, pasiskundė, kad daugėja kunigų užpuolimų, melagingais iškvietimų pas ligonį pretekstais kunigai išviliojami iš namų, patiria neaiškių smurtautojų grasinimus… Aš su būdingu karštakošio dzūko įkarščiu pasakiau – tai gal reiktų čia kunigui Juozui storą armatūros strypą pasidėti kampe prie durų – savigynai, jeigu ką… Petras pažiūrėjo į mane savo skaidriom akim su priekaištu ir sugėdindamas pasakė: „Jeigu mes planuojame prievartą, tikimės prievartos – tai ją savo vidine būsena ir pritraukiame. Linkėkime gero galimiems skriaudikams, neįsileiskim į savo mintis smurto – ir jis neateis. Jis mūsų neįveiks.“ Šitoje netikėtoje įžvalgoje sudėta turbūt visa Petro gyvenimo filosofija. Jo požiūris į kovą su blogiu ir į gėrio teritorijų gynybą – pirmiausia mumyse pačiuose.

Jau išleistas iš psichiatrinės kankyklos, su kitais moralinės rezistencijos dalyviais ateidavo prie sovietinių teismų pareikšti solidarumo ir viešai melstis už kitus teisiamuosius disidentus. Yra toks gražus Algirdo Patacko liudijimas – kaip Petras, perimtas vidinio virpulio – juk vėl gali būti „supakuotas“, pririštas prie lovos ir badomas žalojančiomis aminazino dozėmis – o vis tiek eina į suimtojo kun. Alfonso Svarinsko teismą.

Tokį ir matau Petrą Cidziką naujausioje mūsų kelionės į laisvę istorijoje – augalotą, pečiuitą dzūką iš Šeštokų, vešlia garbanota Senojo Testamento pranašo barzda, skvarbiu mistiko žvilgsniu atvirame veide. Kartais įsikarščiuojantį, užsispiriantį, sunkiai sutariantį ir su to paties kelio bendražygiais. Labai daug paaukojusį rezistentą, kuriam mirus ir bičiuliams pasvarsčius apie valstybines laidotuves, kažkas iš dabarties valdininkų leido suprasti, kad Cidzikas ir jo nuopelnai esą „ne to lygio“. Tegu. Tikėjome ir tikime, kad būtyje veikia ir kiti kriterijai. Ir kiti Vertintojai. Ilsėkis Dievo ramybėje, Lietuvos dvasios Kary.

Gediminas Radzevičius, skulptorius

Gražinos Murelytės-Ajauskienės paveikslas

Su Petru susipažinau žygeivių sambūriuose aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai savaitgaliais kelios dešimtys, kartais net iki penkiasdešimties, bendraminčių keliaudavome per kaimelius, lankydavome kapines, žymių žmonių vietas, vakarais prie laužo su močiutėmis traukdavome primirštas liaudies dainas, nakvodavome kluonuose.

Su Petru nebuvo jokių buitinių pokalbių, jis kalbėdavo tik apie Lietuvą, apie Lietuvą ir dar kartą apie Lietuvą. Ir šnekos dažniausiai sukdavosi metafiziniame lygmenyje – kokios dvasinės jėgos Lietuvą veikia, kaip veikia. Kas iš šalies klausydavosi mūsų pokalbių, mažai ką tesuprasdavo.

Dauguma ir Petro kryžiaus nešimą suvokė pragmatiškai, kaip kažkokį parodomąjį veiksmą. Nors iš tiesų Petras šiuo žygiu atliko labai svarbų dvasinį Rusijos valymą. Ne šiaip Maskvoje Petras kryžių nešė ratu – stengėsi į tą ratą uždaryti piktąsias jėgas. Kai sustabdę milicininkai jo klausė, ką čia darąs, jis taip ir paaiškino: „Biesa vygoniaju“ (velnią varau). Tiems juokinga, nesuvokė esmės, tai ir praleido…

Grįžęs iš Maskvos Petras man sakė: atlikau, dabar stebėk, kas dėsis. Aš ir žiūriu: imperija akyse griūna: Sausio 13-os pergalė Vilniuje, Gorbačiovo suėmimas, pučo pralaimėjimas Maskvoje, Sovietų sąjungą naikinanti sutartis Belovežo girioje… Petras apskaičiavo tos griūties centrą. Bet mažai kam paaiškinsi tokius metafizinius dalykus, pragmatikai juk kitaip mato: ėjo su kryžiumi kažkoks beprotis, paleistas iš sovietmečio durnyno…

Pasninko ir maldos akcija už Lietuvos dvasinį atgimimą. Vilnius, 1989 m.

Ryžtis tokiam žygiui galėjo tik dvasios titanas. Kai Petras kam nors apsispręsdavo, jis įgydavo milžiniškos jėgos: pjaustyk į gabalus – nesitrauks. Tikras Kristaus pavyzdys – atsikelia, pasiima savo kryžių (ir nebūtinai tą medinį, bet kasdienį dvasinį kryžių) ir neša jį.

Turėjo daukantišką žinojimą – ateina ir sako: žinau, ką reikia daryti. Dauguma žmonių žinias gauna iš knygų, iš kitų patirties, o Petras žinią gaudavo tiesiogiai iš aukščiausios galybės. Būdavo, meldžiasi kiaurą dieną, o po to važiuoja į kažkokią vietą valymo aktui – tokius valymus atlikinėjo iki pat gyvenimo pabaigos. Sykį važiavom kartu į Suvalkiją, kur kažkada stovėjo vienas pirmųjų Lietuvos vienuolynų – Petras iš Kauno pasiėmė kunigą, lauke buvo atlaikytos Mišios ir, kaip pats sakė, išlaisvinta erdvė dieviškosioms galioms.

Bado akcijas skirdavo ne svoriui numesti, kaip dabar madinga, bet kokiai kilniai intencijai – politinių kalinių išlaisvinimui, Lietuvos dvasiniam atgimimui, Mažosios Lietuvos prikėlimui. Tai, kad 1988 m. buvo išlaisvinti visi politiniai kaliniai, kad šiandien kalendoriuje įamžintas Mažosios Lietuvos genocidas – didelis Petro nuopelnas. Bet jam nebuvo svarbu užpatentuoti tuos nuopelnus sau, jis jų neskaičiavo. Svarbu buvo tuo gyventi, o ne iš to gyventi. Kuo rengsis, ką valgys – jam nerūpėjo.

Visas Petro gyvenimas – ištisa rizika, ėjimas lūžtančiu ledu, vandens paviršiumi. Nes tokių metafizinių žygių paprasta logika, miligramais nepamatuosi, mokslinėmis disertacijomis nepaaiškinsi. Bet kada apšauks tave bepročiu – „paliks draugai ir mylima, / tiktai svajonė tolima / širdies kertėj plazdens liūdnai, / kol nenuneš jos vandenai“.

Šviesios vizijos paprastai ateina iš aukštai ir Petras tuos apšvietimus gaudavo. Bet tai neišvengiamai susiję su didele vienatve. Vienišumas ir vienatvė – skirtingi dalykai. Vienišumas – tai fizinis pojūtis, depresija, ego. O vienatvė – tai ėjimas dievop. Petras iš tos vienatvės parnešdavo šviesą kitiems. Pabendraudavau su juo, ir visi rūpesčiai pasirodydavo juokingi, išeidavau lengvas, skaidrus.

Kryžiaus žygį į Maskvą laimina Vilniaus katedros klebonas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, 1990 m. rugsėjis

Daug savo energijos jis skyrė lietuviškai salelei Baltarusijoje – Pelesai. Kol Pelesos bažnyčia nebuvo grąžinta, jis pastatė tikintiesiems medinę koplytėlę, ir žmonės ten plūsdavo melstis kartu su juo. Nebeliko ką daryti komunistams – grąžino pelesiškiams bažnyčią.

Petras sakydavo, kad Lietuva TENAI, aukštybėse, nėra užmiršta, ji nuo senovės turi svarbią dvasinę reikšmę. Petras ateity matė didelį dvasinį Lietuvos pakilimą, o kada jis bus, sakė, priklauso tik nuo mūsų.

Aivaras Lileika, mokytojas

Garsiajam savo kryžiaus žygiui Petras apsisprendė, kai perestroikos metu atsivėrus sienoms lankėsi JAV, pas gimines iš mamos pusės. Būdamas Floridoje, Majamyje, naktį nuėjo prie Atlanto vandenyno, žiūrėjo į žvaigždes, meldėsi, jusdamas kažkokį vidinį šauksmą, įlipo į vandenyną. „Jaučiau, kad toje tamsioje erdvėje, kažkur šalia, yra galingi rykliai, kuriems esu lengvas grobis. Ir toje baugioje stichijoje persmelkė išganinga mintis – išsilaisvinimas ateis tuomet, kai kryžius bus nuneštas ten, iš kur buvo atneštas į Lietuvą – atgal į Maskvą“, – pasakojo Petras, pridurdamas, kad toje metafizinėje būsenoje susivokė, kad viską turi pradėti nuo gulėjimo kryžiumi ir daugiadienio pasninko. Tą gautą dvasinį apreiškimą taip ir įvykdė: gulėjo atgailos kryžiumi prie Katedros, po to šalia Katedros pasninkavo už politinių kalinių išlaisvinimą ir galiausiai nunešė kryžių atgal į Maskvą, taip nuimdamas prakeikimą nuo Lietuvos.

Tai nebuvo pirmasis daugiadienis Petro pasninkas: chemija, kuri jam būdavo varoma psichiatrinėse, jo nepaveikė, nes jis, kaip katalikas, vis laikydavosi pasninko (Černiachovsko psichiatriniame kalėjime Petrui leisdavo labai stiprią chemiją, tačiau po metų numojo ranka: „etavo nielzia vyliečit“ – „šitas nepagydomas“).

Kryžiaus žygis Maskvoje, 1990 m. spalis. Klaudijaus Driskio nuotrauka

1988 m. kryžiumi Petras atsigulė pirmą kartą, tačiau po to, likusį savo gyvenimą, kryžiumi gulėdavo nuolat – namuose ant grindų melsdamasis ar apeigų metu. Ir man patarė tai daryti: sakė, kad praeina ir dvasiniai, ir fiziniai skausmai.

Po valstybės atkūrimo Petras bandė dalyvauti politinėje veikloje, tačiau, kaip ir kiti Helsinkio grupės nariai, nepritapo ir toliau nešė savo dvasinį kryžių. Tik tuomet jo „dvasinio valymo“ teritorija nuo Lietuvos ribų išsiplėtė iki Lietuvos karalystės dvasinių sienų. Kaip jis rašė vienoje savo maldoje: „Karalių karaliau ir Galybių karaliau, padėkite visus Lenkijos gyventojus, jotvingius ir prūsus, kašubus ir venedus, ir visus lietuvių tautos kilmės sugrąžinti į vieną Lietuvos valstybę ir tautą.“

Petras manydavo, kad turi užtvirtinti Lietuvos dvasinės karalystės sienas, todėl važiuodavo į tas vietas melstis, atlikinėdavo dienos – dviejų dienų apeigas. Toms kelionėms išleisdavo didžiąją dalį savo pensijos. Kai tik sužinodavo apie rusų pajėgų manevrus šalia Lietuvos – Baltarusijoje ar Karaliaučiaus srityje – jis jau ten: vienoje sienos pusėje rusų kariniai manevrai, o kitoje pusėje Petras Cidzikas (vienas ar su bendražygiais), atliekantis dvasines apeigas. Šią mažai kam žinomą dvasinę kovą jis tęsė iki pat savo išėjimo.

Kryžiaus žygis aplink KGB pastatą. Vilnius, 1990 m. spalis

Petras buvo optimistas – ateity matė dvasiškai augančią Lietuvą. Jo dvasinė Lietuvos karalystė apėmė visas buvusias LDK žemes – Baltarusiją, Ukrainą. Pagal Petro pranašystę, Rusijos imperija galutinai subyrės, kai Lietuva atkurs savo dvasinę karalystę, prie kurios panorės prisijungti ir kitos tautos. Tai svajotojo vizija, ją gali vertinti, kaip nori, bet siekiai – tikrai gražūs. Juk tik tokių, kaip Petras, svajotojų pastangomis Lietuva šiandien yra laisva – pragmatikai tuo metu vadovavo kolūkiams ir laisvė jiems atrodė nerealūs svaičiojimai. Žinau, kad ir kai kuriems bendražygiams paskutinės Petro svajonės buvo nebesuprantamos, jiems atrodė, kad Petras nukvako, tačiau tai netiesa – iki pat mirties Petras išlaikė labai blaivų protą. „Dieve, suteik išminties, padėk atskleisti žmogaus prigimties prasmę, grožio svarbą“ – koks nukvakėlis gali taip rašyti? Be abejo, kai naudodamasis tokiu žodynu pabendraudavo su pragmatiškais žmonėmis, jiems tai atrodydavo keistai. Tačiau ar ne keistuoliai, nestandartiniai mąstytojai, pranašai ir padaro didžiausius pokyčius žmonijos gyvenime?

Petras savo svajones bandė artikuliuoti gairėmis, kurių turėtų laikytis ateinančios kartos – pvz., jo parašyto Lietuvos karūnos statuto: „Nuo seniausių laikų iš Šv. Pranašų bylojimo, Danguje ir Žemėje įspaustų septynių Karalių ženklų, iš Dievo pažado ir Patepimo, per tūkstančius metų skriejančio į ateitį, Tiesą, Laisvę ir Prisikėlimą, mes, Baltojo Vyčio ainiai, veržiamės iš užmaršties, prakeiksmų, tamsos, mirties nasrų, keldami Saulės, Baltojo Vyčio – Garbės Karaliaus ir Karalystės Karūną savo Karalystės vaikams susitelkti vienybėn, Gyvybės ir Meilės garbei prikelti, ir skelbiame Lietuvos Karalystės atkūrimą Laisvės ir Prigimtinės Teisės Dvasioje. 7529 m. rausnio 8 d. – 2012 m. lapkričio 4 d.“ Lietuvai, kaip dvasiniam dariniui, jis priskirdavo beveik 8 tūkstančius metų.

Aivaro Lileikos nuotrauka

Man yra tekę bendrauti su daug kunigų, tačiau nesu sutikęs dvasingesnio žmogaus nei Petras. Kadangi pensiją išleisdavo dvasinei Lietuvai stiprinti, gyveno skurdžiai, pasak jo paties – kaip ir kiti Lietuvos Helsinkio grupės nariai. Likus dviem savaitėms iki mirties Petras paprašė, kad leisčiau nusiprausti, nes vandentiekyje užšalo vanduo – jo namuko, kurį pasistatė pats, sienų storis buvo per vieną plytą.

Jei Lietuva turėjo sąžinę, ja buvo Petras – tyras kaip šaltinis, kaip akinanti šviesa.

Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš Petro Cidziko ir Aivaro Lileikos archyvų

Parengė Dalius Stancikas ir Gediminas Kajėnas

Žurnalas „Kelionė“ 2019 m. Nr. II

Publikaciją parėmė