2020 metų sausio 23 d. poetei Nijolei Miliauskaitei-Bložienei būtų sukakę 70 metų. Šia proga Lietuvos rašytojų sąjungos Rašytojų klube bus pristatyta Ramunės Rakauskaitės ir Daliaus Viliūno sudaryta knyga „Nijolės Miliauskaitės laiškai Mokytojai“. Knygoje – poetės laiškai jos mokytojai Liudai Viliūnienei (1933–2019). Šie jautrūs ir emocingi laiškai atskleidžia ypatingą dviejų asmenybių draugystę, gimusią Marijampolės (anuomet Kapsuko) internato tipo mokykloje. Pirmieji laiškai siekia 1968 metus, kada N. Miliauskaitė įstoja į Vilniaus universitetą, o paskutinieji – poetės gyvenimo pabaigą. Juose atsiskleidžia jos poetinis talentas ir gyvas santykis su kultūra, miestu ir, apskritai, visu gyvenimu.
Vos 52 metus išgyvenusi N. Miliauskaitė savo kūrybinėje biografijoje paliko tris eilėraščių rinkinius: „Uršulės S. portretas“ (1985), „Namai, kuriuose negyvensim“ (1988), „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995) bei rinktinę „Sielos labirintas“ (1999). Už pastarąją knygą ji buvo apdovanota Jotvingių, o 2000 m. ir Nacionaline kultūros ir meno premija.
„Poezijai jai buvo neatsiejama nuo kasdienių darbų, rašomoji mašinėlė – nuo viryklės, siuvinėjimo adatos, darželio gėlių šaknų, sunkių nešulių, kantriai ant gležnų pečių velkamos buities. <… Eilėraščiai nokdavo joje tarsi kuklūs vaisiai, dirbant kasdienius darbus, prisimenant ir mąstant. Jie krisdavo ant balto lapo tuo pačiu prasitęsimo keliu, kaip obuoliai ir slyvos“. Taip apie 2002 m. kovo 25 d. mirusią poetę Nijolę Miliauskaitę-Bložienę yra kalbėjęs poetas Kornelijus Platelis.
Arba poeto Liudviko Jakimavičiaus ištara: „Koks buvo jos gyvenimas, tokia ir poezija – liudijanti, skaudi, tiksli, kieta, liūdna, neverkšlenantis, o svarbiausia – vientisa nuo pirmojo iki paskutinio eilėraščio“.
Poetinis jos kūrybos audinys mezgamas iš atminties, vizijų, sapnų, pačių įvairiausių sielos būsenų. Jos poezija – tylus ir ramus kalbėjimas apie dvasios patirtis. Tačiau tai nėra kalbėjimas apie jausmus, asmeninius išgyvenimus. Poetė prabyla per daiktus ir jų gyvenimą. Neatsitiktinai Rimvydas Šilbajoris yra teigęs, kad „N. Miliauskaitė mokosi būti iš daiktų buvimo“.
Apie savo kūrybą N. Miliauskaitė nemėgo kalbėti – yra išlikę vos keletas jos interviu ar atsakymų į anketų klausimus. Tačiau ir ten ji dažnai kalbinama su savo vyru Vytautu Blože, todėl neretai yra tartum atsitraukusi į nuošalę, mažakalbė. Tačiau kaip tik V. Bložė labai jautriai ir subtiliai pratęsė N. Miliauskaitės gyvenimą savo eilėraščiuose pasakodamas jų gyvenimo smulkmenas, istorijas švelniai visur ją vadindamas Barbute.
2003 metais išleista atsiminimų, pokalbių, fotografijų bei N. Miliauskaitės kūrybos refleksijų knyga „Moteris su lauko gėlėmis“.
„Giliai giliai manyje, kažkur pačiame mano esybės dugne, yra kažkas, kas visada budi ir viską stebi, viską atsimena, viską žino. Rinka po kruopelytę įspūdžius, vaizdus, garsus ir spalvas, krauna tamsiame lobyne ir palieka ten fermentuotis, keistis, transformuotis. Prireikus – atneša kartais ir į eilėraštį. Nesikišu į tai, tiesiog esu. O kai rašau, gal savaime ateina tai, kas tą akimirką turėtų ateiti?“ – N. Miliauskaitė.
