Prieš metus, 2019 sausio 23-iosios rytą, eidamas 97 metus, savo namuose Niujorke mirė filmų kūrėjas, poetas ir rašytojas Jonas Mekas. Septynis gyvenimo dešimtmečius praleidęs Niujorke, tapęs gyva avangardinio kino legenda, sukūręs gausybę unikalaus braižo filmų, išleidęs poezijos, dienoraščių, atsiminimų bei eseistikos knygų, dalyvavęs meno judėjimo „Fluxus“ gimime, bendravęs su tokiomis meno įžymybėmis kaip Salvadoras Dali, Andy Warholas, Džonas Lenonas, Yoko Ono, o savo pasauliu įvardijęs kultūrą, pats visuomet pabrėždavo, jog yra ūkininko vaikas, kurio šaknys – lietuviškas kaimas. Visuomet džiugus ir atviras, smalsus ir išmintingas, Jonas Mekas išliks įkvepiančiu pavyzdžiu savo gyvenimu ir darbais, liudijusiu autentiško buvimo grožį.

ūkininko vaikas. Aš užaugau kaime, bet, kaip matot, nesu visai kvailas, maiše manęs neparduosit… Žemė yra ne tik išminta: ji yra pilna išminties. Miestuose per daug cemento ir batų, batukų. Kultūra yra basose kojose. Kultūra yra šaltuos ryto rasos gintaruos. Ir arklio prunkštime. Neužmirškime savo arklių!

Visi nori tik į priekį eiti. Bet aš manau, šiandieną yra daug gudriau eit atgal. Žiūrėt, ieškot, ką praradom. Ką praradom su savo visa „pažanga“. O praradom ne tik daug: galimas daiktas, kad mes esam praradę viską: orą, vandenį, žemę, upes, upelius, medžius, gėles, dainas, nekaltumą, tikėjimą į viską, kas šventa. Labai lengva eiti į priekį: nereikia galvoti, nes eini su minia: su televizija, su technologija, kompiuteriais, Amerika… Eini į priekį ne su galva, bet tik kad kiti jau eina į priekį. Aklai, kaip visos avys eina, taip ir aš einu… Bet viena avis ėjo prieš srovę, atgal… į senas, žalias pievas. Avis dar sapnavo, dar prisiminė…

Sako: Nepamesk kelio dėl takelio… A, žiūrint kur kas eina. Žiūrint kur kas nori nueiti… Yra vietų, kur gali nueiti tik takeliais. Takeliai dažniausiai veda prie gražiausių, subtiliausių papievėlių, upelių, žolynų, pavėsių. Keliai yra oficialų, duliki – tik pravažiuoti. Bet aš noriu ir pasigrožėti, ne tik važiuoti ar pravažiuoti. Mano gyvenimas nėra važiavimas į tikslą. Tie žolynėliai daug daugiau man rūpi, tie papievėliai, kur takeliai nuveda.

Mano laikas ribotas, aš pasirinkau meną ir grožį, plačiąja šių žodžių prasme, o ne bjaurumą ir siaubą, kuriame mes dabar gyvename. Jaučiau, kad mano pareiga neišduoti tų praėjusių amžių poetų, mokslininkų, šventųjų, dainininkų, trubadūrų, kurie padarė viską, kad žmonija taptų nuostabesnė. Aš privalau pamažu savo būdu tęsti jų darbą.

priklausau nuo visko, kas buvo padaryta ir sukurta prieš mane. Aš paveldėjau viską, esu tik paskutinis lapas to medžio, kuris yra mūsų civilizacija. Kai pradedu užrašyti savo gyvenimą popieriuje, suprantu, kad nesukūriau tos formos. Visas mano žiūrėjimas ir galvojimas priklauso nuo to, kas buvo padaryta prieš mane.

Mane dažnai pavadina kasdienybės poetu. Gyvenimas pilnas poezijos. Aš tik užfiksuoju tuos gabaliukus, kurie praeina nepastebėti, ir juose atrandu stebuklų. Kažkam reikia dramų, rimtų sukrėtimų ir įvykių. Tačiau gražiausi momentai mūsų gyvenimuose dažniausiai yra labai subtilūs ir nepastebimi.

A, pasaulis yra pilnas stebuklų. Aš pats tai jau tikiu stebuklais. Stebuklinga, kad esu gyvas ir vaikštau šia žeme ir kvėpuoju oru, ir žiūriu į medžius ir gėles, ir kalbuosi su žmonėmis, ir skaitau Kazio Binkio „Eilėraščius“ – stebuklingą knygą.

Kaip išlikti pačiu savimi? Niekas nėra tokios formulės išradęs. Nes niekas nežino, kas jis pats tikrai yra. Jeigu žinočiau, kas aš esu, tai turėčiau išeiti iš savęs ir žiūrėti iš šalies: a, dabar aš matau, kas esu… Bet negaliu nei savęs visiškai suprasti, nei tikrai save matyti. Galbūt, kai mirsiu… Bet dabar ne – tokios formulės nėra.

Šiandieną aš staiga supratau, kad giliai, labai labai giliai, visi žmonės yra geri! Blogis yra tik paviršiuje, žmonių įdiegtas… Šventa Augustinas ir apaštalas Paulius visados buvo šventi… Tik laikinai, paviršiuje, jie buvo žmonijos sugadinti… Bet paviršių visados galima nugriebti su samčiu…

Yra toks sakymas, aš girdėjau… Kai Adomas ir Ieva išėjo iš Rojaus, Adomas sugriuvo uolos pavėsy, užmigo išvargęs. O Ieva negalėjo miegoti. Ir ji žiūrėjo į Rojaus pusę, ir matė, kaip visas Rojus suskilo į nesuskaitomą aibę fragmentų, gabaliukų. Ir jie krito, jie lijo į miegančio Adomo ir Ievos širdį, maži, nedideli Rojaus fragmentai. Ji matė, Ieva, kaip Rojus suskilo ir pradingo. Viskas, kas liko, buvo tik tie nedideli Rojaus fragmentai, gabaliukai jos ir Adomo širdy.

Menas niekada nesensta. Tiesą sakant, metams bėgant, menas tik jaunėja, visiškai kitaip nei žmonės. Menas priklauso nuo žmonių – į kurią pusę jie nori eiti. Jei nebūtų vidinio poreikio, mes neturėtume šių meno stilių ir tokios jų įvairovės. Kas ateina į pasaulį per menus, skirtingus stilius, viskas turi savo vietą, viskas turėjo būti, nes to reikėjo. Kiekvienas menininkas, kiekvienas meno judėjimas į pasaulį įneša tai, ko nebuvo iki tol.

save pavadinčiau tikinčiu žmogumi. Tikiu, kad yra kažkas, ko mes nesuprantam. Mūsų gyvenimas nepasibaigia čia, prie šito stalo. Esame labai komplikuoti ir nežinom, kur yra pati mūsų giluma ir kas pavirsta dulkėm, o kas eina į kitas dimensijas. Aš tikiu į angelus ir šventuosius, kurie darė viską, kad žmonija būtų subtilesnė ir augtų toliau.

žemės ir dangaus atėjome, į dangų ir žemę grįšim. Nebent, pakeliui, pasiklysim…

Pagal Jono Meko interviu bei knygas parengė Gediminas Kajėnas

Gedimino Kajėno nuotrauka

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *