Visi tikintieji – nesvarbu, ar užaugome krikščioniškoje šeimoje, ar tikėjimą atradome po bedievystės laikotarpio – susiduriame su abejonėmis ir klausimais. Pats gyvenimas kelia klausimus ir siunčia iššūkius.

Ramiais istorijos laikotarpiais iššūkių būna mažiau. Dauguma tikinčiųjų paprasčiausiai perima savo tėvų tikėjimą ir pasaulėžiūrą. Tačiau mes gyvename visai kitokioje epochoje. Net ir tie, kurie turi tvirtą, sąmoningą tikėjimą, neišvengiamai susiduria su netikinčiais, ieškančiais ar priešiškais tikėjimui žmonėmis. Apaštalas Petras yra palikęs priesaką, kad kiekvienam turime atsakyti su meile, turime paliudyti, kaip Geroji Naujiena keičia mano gyvenimą, ir paliudyti įtikinamai.

Tikrai nepakanka kitą žmogų apiberti citatomis, kad ir iš gražiausių šaltinių prisirankiotom. Įtikinti gali tik toks atsakymas, kuris kyla iš širdies ir vidinės patirties. Net ne taip svarbu, ar ta patirtis turtinga, ar tėra jos pradmenys, atsakymas turi būti asmeniškas.

Net jei patys šiuo metu neturime abejonių, iššūkiai mus pasiekia per kitus žmones. Kita vertus, neturėtume bijoti, kad mums patiems pradeda kilti naujų klausimų, kurie gimdo abejones. Skirtumas tarp klausimo ir abejonės yra tas, kad klausimas visada atveria naujas erdves, o abejonė priverčia mus nepatogiai jaustis ten, kur esame, priverčia permąstyti tai, kuo buvome tikri.

Pirmas dalykas, kurį noriu pabrėžti: kiekvieną kartą, kai mūsų viduje gimsta klausimas, susijęs su pasaulėžiūra, su tikėjimu, su mūsų Dievo ar savęs samprata, turime džiaugtis ir dėkoti už tai Dievui. Klausimai – tai ženklas, jog įveikėme vieną dvasinės kelionės etapą, kuriame tokių klausimų nekilo, nes buvome iki jų nepriaugę, o dabar mums atsiveria galimybė augti toliau.

Abejonė yra kas kita. Tai akimirka, kai ginčijamas tikrumas to, kuo jau buvome įtikėję. Labai dažnai tikintieji bijo abejonių. Kodėl? Nes mums atrodo, kad, kai suabejojame kuriuo nors teiginiu apie Dievą, save pačius, pasaulėžiūrą, kartu suabejojame pačiu Dievu ar tiesa. Tarsi abejonė būtų išdavystė, kuri paniekintų tą tvirtą tikėjimo akmenį, ant kurio stovime. Labai svarbu išmokti išmintingai, drąsiai ir kartu nuolankiai priimti klausimus, kurie sukelia abejones. Abejonė yra ne kas kita, kaip situacija, kai mums tampa sunku pasirinkti tarp dviejų (abiejų) tiesų. Neturėtume tokios situacijos bijoti. Tai natūrali autentiško gyvenimo, kurio priešingybė yra gyvenimas, slepiantis nuo savęs paties, Dievo ir pasaulio, dalis.

Kai mokslininkas surenka daugybę faktų, jis bando iš jų sudėlioti vieningą, tolydžią visumą. Jei mokslininkas sąžiningas, jis nuolat kelia klausimą: ar, dėliodamas faktus, nedarau kokios nors loginės klaidos? Ar nebandau faktų „įtalpinti“ į patogias schemas? Ar nebandau ignoruoti kokių nors faktų, kad būtų išlaikyta norima tolydi visuma? Paskui mokslininkas žengia kitą žingsnį ir pradeda ieškoti naujų faktų, kurie dar nebuvo įjungti į sistemą. Visada yra rizika, kad šie faktai „susprogdins“ tai, kas atrodė harmoninga ir išbaigta. Tačiau mokslininkas puikiai suvokia: jei norime, kad sistema būtų tikrai patikima, turime nebijoti rizikuoti ir nenustoti siekti tiesos. Jei tik mokslininkas nusprendžia bet kuriomis priemonėmis ginti turimą sistemą, ignoruoti viską, kas jai prieštarauja, neišvengiamai tai baigiasi pralaimėjimu.

Mes, tikintieji, turime būti ne mažiau sąžiningi, drąsūs, atviri iššūkiams ir abejonėms nei mokslininkai. Dažniausiai, kai žmogus išauga krikščioniškoje šeimoje, kai gyvena aplinkoje, kurioje stengiamasi atsiriboti nuo abejonių ir iššūkių, jis labai ilgą laiką išlieka infantilus tikėjimo srityje. Jo Dievo, tikėjimo, žmogaus, krikščioniško gyvenimo įvaizdžiai yra įdiegti dar vaikystėje. Galima būtų sakyti, kad jam pasisekė, jog nuo pat vaikystės gavo didžiulį lobį, kurio kitiems tenka labai sunkiai ir skausmingai ieškoti. Kita vertus, visą gyvenimą mes keičiamės, auga ir kinta mūsų santykiai, sutinkame vis naujus žmones, atsiduriame naujose situacijose, tenka spręsti dilemas, pranokstančias tas taisykles, kurios buvo įdiegtos vaikystėje. Todėl itin svarbu, kad niekas iš mūsų neignoruotų tų klausimų, iššūkių tikėjimui, kuriuos kelia pats gyvenimas.

Yra pagunda keliauti per gyvenimą užsimerkus ir užsikimšus ausis, ignoruojant klausimus, kuriuos kiti žmonės mums kelia. Tačiau nepamirškime, kad kiekvienas klausimas, kurį mums iškelia gyvenimas – tai dovana. Kiekvieną kartą, kai susiduriame su pasaulėžiūriniu klausimu, turime savęs paklausti: ar turiu vidinę patirtį, kuri man padėtų sąžiningai atsakyti? O gal tokios patirties nėra ir tenka remtis tik kitų suformuluotais atsakymais?

Jei su tikėjimu susitikome ne vaikystėje, bet brandesniame amžiuje, vis vien kyla klausimas – kas mus į jį atvedė? Apaštalas Paulius sakė, kad tikėjimas neatsiejamas nuo klausymosi, o klausymasis – nuo Dievo Žodžio. Apaštalų epochoje žmonės, užaugę pagoniškoje terpėje, girdėjo gyvą Žodį, kuris atskleidė jiems naujas gelmes, atvėrė Amžinybės perspektyvą. Tai buvo Dievo Žodis, kuris juos pasiekė per apaštalų liudijimą ir skelbimą. Apaštalai nebuvo filosofai, kurie bandė įtikinti sudėtingais argumentais, jie liudijo atskleisdami, kaip Dievo Žodis pakeitė jų gyvenimus.

Evangelijoje yra labai svarbi vieta, kur pasakojama, jog minios, kurios tikėjosi, kad Jėzus dar kartą padaugins duoną ir žuvį, sunkiai galėjo priimti Jo žodžius, kad Dievo artumas yra svarbiau nei kasdienis maistas. Nusivylusi minia pradėjo skirstytis, ir tada Jėzus paklausė savo mokinių, ar ir jie pasitrauks. Petras visų apaštalų vardu atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“ Ką tai reiškia? Jėzus niekur Evangelijoje nekalbėjo apie tai, kaip atrodys amžinasis gyvenimas. Jis tvirtino, kad tas, kas išlieka atsigręžęs į Dievą, niekada nemiršta, tačiau niekada nekonkretizavo, ką reiškia gyvenimas po žemiškos kelionės pabaigos. Ką gi tuomet turi galvoje Petras? Mano įsitikinimu, jis nori pasakyti, kad, kai Kristus kalba, žodžiai paliečia mūsų širdies gelmes ir uždega ten amžinybės ugnį.

Panašiai žmonės reagavo ir į apaštalų skelbimą. Jie kreipėsi į žmones, kurie buvo alkani tikrumo ir, kai girdėjo Jėzaus žinią, ji keitė jų širdis ir gyvenimą. Mano dvasios tėvas kartą pasakė: „Niekas negali atsisakyti žemiškų dalykų ir pakilti į amžiną gyvenimą, jei bent vieno žmogaus veide neišvys amžinybės spindesio.“ Jei nesutiksime nė vieno žmogaus, kuris spindi amžinybės tikrumu, mūsų tikėjimas išliks silpnas. Jis veikiau bus lengvatikystė, noras turėti bent kokią atramą, tačiau tai nebus kūrybiškas, gyvenimą keičiantis tikėjimas, kurį mes regime apaštalų ir pirmosios krikščionių kartos liudijimuose. Amžinybės alkis, troškimas yra dovana, kurią kiekvienas gauname dar sukūrimo metu. Tačiau tam, kad ji būtų „įjungta“, mums reikalingas susitikimas su gyvu tikėjimu, įsišaknijusiu amžinybėje. Galime patikėti žmogumi ir Kristumi tik tada, kai galime pasakyti: „tai, ką sakai, skamba kaip tikra tiesa ir pripildo mane džiaugsmo ir grožio“. Dar Platonas sakė, kad grožis – tai tiesos jėga.

Tikėjimą, kurį mums perduoda kitas žmogus, galime priimti tiek, kiek sugebame atsiliepti savo vidumi. Gyvenimą keičiantis susitikimas gali įvykti skaitant Evangeliją ar per susitikimą su žmogumi, kuri švyti amžinu gyvenimu, – bet kuriuo atveju tai turi tapti asmenine patirtimi. Kol tikėjimas nėra, bent kuria nors dalimi, asmeninė patirtis, jis tėra viena iš pasaulėžiūrų, kuri, deja, neturi esminio išganančio poveikio.

Prisiminkite, kaip Jėzus išgydė neregį. Kas nutiko? Jėzus jam atvėrė akis. Ką pamatė tas žmogus? Pirmiausia jis išvydo Dievo, tapusio žmogumi, akis, kurios švytėjo atjauta ir meile. Tai buvo tikras apreiškimas.

Būna akimirkų, kai mes visi išgyvename kažką tikro ir stipraus, o paskui tai pranyksta. Yra kita vieta Evangelijoje pagal Matą, kur Kristus po Prisikėlimo sako mokiniams, kad eitų į Galilėją, nes ten Jį sutiks. Keista, kodėl jiems reikia eiti į Galilėją, kad sutiktų Kristų, kai Jis yra su jais? Koks tai gali būti susitikimas? Tačiau juk būtent Galilėja yra ta vieta, kur pirmą kartą jie sutiko Kristų. Jei pažvelgsime į žemėlapį, pamatysime, kad Kafarnaumas, Kana, Galilėja, Betliejus – tai vietovės, išsidėsčiusios greta. Tikėtina, jog apaštalai pažinojo Jėzų, kai buvo dar vaikai ar paaugliai. Jie žingsnis po žingsnio Jėzuje atrado tai, ko niekada anksčiau neįžvelgė nė viename kitame žmoguje. Palaipsniui jiems atsiskleidė Jėzaus asmuo ir galiausiai jie atpažino Mokytoją ir sekė paskui Jį. Tas atpažinimas iš esmės ir buvo pirmasis susitikimas, kuris atvėrė naują gyvenimą. Kristus sumanė susitikti savo mokinius ten, kur vyko pirmasis jų susitikimas, kur juos nutvieskė susitikimo šviesa, kurios dar nebandė uždengti tolesnių tragiškų įvykių debesys.

Kiekvienas iš mūsų turi tokią Galilėją. Jei įdėmiau susimąstytume, apmąstytume savo praeitį, neabejoju, kad galėtume atrasti tą akimirką, kai pajutome savąją pavasarinę gaivą, savo pirmapradį grožį, kai patyrėme, kad Dievas yra tobulai paprastas ir artimas. Paskui tai dyla, ir mes tą tikrumą pamažu prarandame. Priimkime Jėzaus kvietimą asmeniškai – vėl ir vėl bandykime sugrįžti į savąją „Galilėją“ ir čia su Juo susitikti.

Taip pat, jei susimąstytume apie žmones, kurie mus supa, pamatytume, kad juose yra daug panašių dalykų ir kartu to, kas būdinga tik konkrečiam asmeniui. Kiekvienas iš mūsų turi savo nepakartojamą, unikalią patirtį. Prisiminkime, jog Apreiškime Jonui sakoma, kad laikų pabaigoje kiekvienas gausime unikalų vardą, kurį žino tik Dievas, jį duodantis, ir pats žmogus, kuris jį gauna. Tai dar kartą paliudija apie tą nepakartojamą santykį, kuris jungia Kūrėją ir kiekvieną kūrinį. Mes gyvename žmonių bendruomenėje, kur kiekvienas savaip pažįsta Dievą, nors Dievas ir yra vienas ir tas pats. Todėl mes galime pasakyti kitam: „galiu pasakyti apie Dievą tik tai, ką žinau, o tu man pasakyk, ką tu žinai“. Tada mes abu galėsime Dievą pažinti giliau. Čia yra gili krikščioniško bendruomeniškumo prasmė. Kiekvienas pažįstame Dievą ir, kai dalinamės patirtimi ne tik pokalbyje, bet ir bendroje maldoje, širdžių bendravime, apdovanojame vienas kitą.

Dar vienas svarbus dalykas – skirtumas tarp patirties ir tikėjimo. Tikrai nenoriu sakyti, kad patirtis apriboja mūsų tikėjimą. Nepamirškime, kad Naujajame Testamente tikėjimas nusakytas kaip tikrumas nematomais dalykais. Taip pat yra pasakyta, kad niekas negali išvysti Dievo Tėvo, tik Sūnus, ir mes Dievą pažįstame tik per Įsikūnijusį Jėzų. Tai reiškia, kad įdėmus Jėzaus klausymasis, siekis kuo geriau Jį pažinti yra labai svarbus mūsų tikėjimo šaltinis. Jėzus gali mums atskleisti apie Dievą tai, ko nesugeba padaryti baigtinė mūsų patirtis.

Ateina akimirka, kai atrodo, kad išsisėmėme, kad išnaudojome visą savo ir kitų žmonių su mumis pasidalintą patirtį, kad nebežinome, ką dar mums gali pasakyti kiti krikščionys ar Bažnyčia. Evangelijoje yra pasakyta, kad Dievo niekas nematė, išskyrus Jo viengimį Sūnų. Todėl mes turime eiti Kristaus link, trokšti susitikimo su Juo, įsiklausyti į kiekvieną Jo žodį. Jis gali atskleisti mums apie Dievą tai, ko nesugeba baigtinė mūsų vidinė patirtis.

Tikėjimui reikalinga patirtis, tačiau tikėjimas nėra patirties ribojamas. Tikėjimas – tai pasitikėjimas ir ištikimybė tais amžinybės pėdsakais, kuriuos atrandame savo patirtyje. Dykumos tėvas Makarijus yra pateikęs tokį pavyzdį. Jei žmogus plaukia per jūrą valtimi, jis neabejotinai turi jūros, vėjo, per bangas plaukiančios valties patirtį. Jei paskui įvyksta atoslūgis ir valtis atsiduria ant kranto, gyvos plaukimo jūra patirties nebelieka. Tačiau tai nereiškia, jog nelieka tikrumo, kad egzistuoja jūra, bangos, vėjas, kad valtis gali plaukti jūra. Ir mūsų Dievo patirtis panaši į plaukimą jūra. Tikėjimas išsaugo šią patirtį, ją puoselėja ir praplečia. Svarbiausia, kad tikėjimas išliktų gyvas ir keistų gyvenimą, o tokiam tikėjimui klausimai, abejonės, iššūkiai nėra pavojus, bet veikiau malkos, leidžiančios laužui dar labiau įsiliepsnoti.

Parengė Andrius Navickas

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *