Ėjau prie jūros ir jūros neradau. Vietoj jos – plastiko puvėsiai ir atokiau nuo kranto krentančios cheminių teršalų drungnai nuspalvintos bangos.

Ėjau į mišką ir miško neradau. Vietoj jo – plynė kelmų ir joje išdidžiai trypiantys niekad nepavargstantys elektriniai pjūklai.

Ėjau namo.

Užrašyti minčių apie įvairius būdus gyventi.

***

Didysis irokėzų įstatymas reikalavo, kad visi rimti sprendimai bendruomenėje būtų priimami atsižvelgiant į galimą jų įtaką žemei ir žmonėms septynias kartas į priekį. Jei tam tikras veiksmas ateityje galėtų neigiamai paveikti natūralų ekosistemos balansą, jo būdavo sąmoningai ir savanoriškai atsisakoma, taip neužkertant kelio neribotoms ateities alternatyvoms.

Septynios kartos į priekį: tiek ilgai gamtoje gyvenantis žmogus tikėjo galįs numatyti, tiek ilgai jautė pareigą ir atsakomybę išsaugoti ateitį, vengdamas veiksmų, žalosiančių gyvenimą tų, kurie ateis po mūsų.

O mes?

***

Yra toks internete klaidžiojantis paveiksliukas: kairėje – apokaliptiniai miesto griuvėsiai, karų nuniokoti pastatai, styrantys metaliniai poliai ir baidyklės, tamsa ir degėsiai; dešinėje – sodriai žalias, gaivus, vešlus miškas su įvairiausiomis gyvybės formomis. Kairėje parašyta: „Žmonės be gamtos“. Dešinėje – „Gamta be žmonių“.

Mokslininkai apskaičiavo, kad per pastaruosius keturis dešimtmečius pasaulyje išnyko apie 60 proc. dar visai neseniai egzistavusių gyvybės formų – žinduolių, žuvų, reptilijų. Žinoma, čia turime būti atviri: jie ne patys susigalvojo tiesiog nebegyventi. Tai mes, homo sapiens, savo brutaliais veiksmais juos privedėme prie bedugnės krašto. O privedę dar ir stumtelėjome žemyn. Pagrindinė tokio didžiulio išnykimo priežastis – buveinių naikinimas. Savo reikmėms – ganykloms, industriniam žemės ūkiui, aliejinių palmių, medvilnės, sojos ar dar kokiai pramonei – savinamės kažkieno kito namus, kurie mums nepriklauso. Teršiame, naikiname, pleškiname, kasame, kertame be atvangos. Jei ne savomis rankomis, tai kitų, kuriuos tik tyliai stebime teršiant, naikinant, pleškinant, kasant, kertant be atvangos; tiesa, kartais pabruzdame, pamojuojame kertamo ąžuolo šakele, sudainuojame dailią melodiją prie (ne)atsakingos ministerijos durų ir išsiskirstome didžiuodamiesi, ramūs. Kerta medžius centrinėje aikštėje? Na, ką padarysi. Gal taip reikia. Viską skaičiuojame nauda sau ir eurais, gamtą – taip pat. Nesuvokdami, kad mes – tai ji, ir kad be jos mums – galas. O jai be mūsų?..

Į jūrą cementiniais vamzdžiais nepaliaujamai liejasi srutos. Iš krano bėgantis vanduo dvokia chemikalais. Jūrinis vėžlys springsta plastikiniu maišeliu, atsiskyrusiu nuo už Prancūziją didesnės plastiko salos, plaukiojančios kažkur Ramiajame vandenyne. Pusė kalno nupjauta, nes norisi naujo kelio naujiems automobiliams į naujas taršyklas. Kalnas kraujuoja. Pomidoras bekvapis ir beskonis, nes užaugo maitinamas pesticidais, kad sausio mėnesį švytėtų prekybos centro lentynose. Pesticidai subėgo į požeminius vandenis. Prieš išeidamas laukan užsirišk kaukę, nors smogas vis tiek paliks odą purviną, plaučius uždusintus. Šeštasis didysis pasaulinis išnykimas ir pirmasis, kurį iššaukė viena gyvūnų rūšis – mūsiškė. Sveiki atvykę į antropoceną, arba Žmogaus erą.

Šiandien tai vyksta kitur, dar ne pas mus – nors tas „kitur“ yra labai reliatyvus. O rytoj? Gamtą laikome išnaudotinu resursu, kurį galima gręžti ir trypti, kiek tik norisi. Tačiau kodėl norisi? Iš kur toks susvetimėjimas, arogantiškas savęs atskyrimas ir iškėlimas virš visų kitų gyvybės formų? Apskaičiuota, kad nuo „civilizacijos“ pradžios žmonija išnaikino daugiau nei 80 proc. žinduolių ir apie pusę augalų rūšių. Ir net jei šiandien pat užbaigtume šias masines žudynes, natūraliam pasauliui prireiktų kelių milijonų metų pilnai atsigauti.

***

Yra visokių būdų mąstyti. O kas, jei vadovautumėmės pasaulio gyvybės, kaip vienio, esmę gerbiančiais principais ir viską šioje Žemėje suvoktume ne kaip atskirus perkamus-parduodamus vienetus, o bendrą energiją, kurios kiekvienas esame maža dalelytė ir todėl tiesiogiai ir netiesiogiai nuolat veikiame vienas kitą bei esame vienas kito veikiami? Gamtosaugos srityje dirbantis teisininkas ir knygos „Laukinis įstatymas“ (angl. Wild Law) autorius Cormac’as Cullinan’as užrašė istoriją, kurią jam papasakojo vienas draugas Kenijoje. Tai istorija apie hieną ir teisingumą. Ir apie tai, kokie mes galėtume būti.

Ūkininką iš miegų prikėlė ožkų mekenimas. Pagriebęs ietį ir lazdą, jis patyliukais nubėgo tvarto link. Tamsoje negalėjo gerai įžiūrėti, tik pastebėjo juodais ratilais padabintą pilkšvą laukinio (t. y. laisvo) gyvūno kūną, bandantį įsibrauti į tvartą. To jam pakako. Staigiu ir tiksliu rankos judesiu įsmeigė ietį į hienos kūną.

Kitą rytą susirinkimų medžio pavėsyje susibūrę kaimo vyresnieji ūkininko paaiškinimu nebuvo patenkinti. Asmuo, tradicinio bendruomenės teismo paskirtas atstovauti žuvusiajai, paaiškino: kūno apžiūra parodžiusi, kad ji tebemaitina hieniukus savo pienu. Anot advokato, turint omenyje hienos pareigą išmaitinti savo vaikus, ypač sausros metu, ji turi teisę bandyti rasti maisto žmonių gyvenvietėse, tuo labiau, įkurtose žemėse, kuriose jos protėviai kadaise laisvai medžiojo. Tad, tarė hienos advokatas, ją nužudyti buvo neteisinga. Kaimo vyresnieji toliau tardė ūkininką: ar jis bent bandęs suprasti hienos situaciją? Ar negalėjęs jos tiesiog nuvyti, ar būtinai reikėję smeigti ietį į jos kūną? Teismas po medžiu paskelbė savo nuosprendį: ūkininko klanas privalo kompensuoti padarytą žalą išvarydamas šimtą ožkų į miškus, kur jomis pasimaitins ten gyvenančios hienos ir kiti plėšrūnai.

Ši istorija, rašo C. Cullinan’as, iliustruoja pagrindinį šios Kenijos bendruomenės teisinės sistemos principą – atkurti teisingumą. Negeri, žalos atnešantys veiksmai čia suprantami kaip pakrikusių bendruomeninių santykių simptomas, tad teisingumas reiškia ne identifikuoti ir nubausti kaltuosius, o sutvarkyti, atkurti sutrikusius santykius bendruomenėje. Ši, beje, suvokiama ne kaip siaura giminystės ryšiais susijusių žmonių grupelė, o kaip vietos ekosistema su visomis jos gyvybės formomis. Daugumoje mūsų laikais egzistuojančių teisinių sistemų, taip pat ir mūsiškėje, gamtą ir jos ne žmonių bendruomenes žalojantys veiksmai teismuose pateikiami per žmogaus sukurtą prizmę, vadinamą įstatymu ir biurokratija: įrodyk, ar darant veiksmą buvo laikytasi visų ant popieriaus užrašytų reikalavimų. Jei taip – bėdos nėra, ir nesvarbu, ar dėl žmogaus veiksmų išdžiūvo pelkė ir visa gyvybė joje, ar nuseko ežeras ir tapo chemine gamykla, ar po pjūklu nukraujavo pusė sengirės. Svarbu, kad tai darant laikytasi žmogaus sugalvotų įstatymų – tokiu atveju nusikaltimo nebūta.

„Įsivaizduokime, kaip žymiai padidėtų šansai išgyventi didžiajai daliai gyvybės Žemėje, jei žmonių bendruomenėse egzistuotų mechanizmai ir atsakomybė už sužalotų santykių su plačiąja natūralia bendruomene atstatymą, – rašo C. Cullinan’as. – Kokią kompensaciją turėtume išmokėti Arkčiai ir visai jos ekosistemai, kurią sparčiai naikiname? Kaip galėtume atkurti santykius su poliarinėmis meškomis bei visomis kitomis gyvybės formomis, įskaitant ir žmogiškąsias, kurių išgyvenimas priklauso nuo tos ekosistemos?“

***

Prieš keletą dešimtmečių Pietų Kalifornijos universiteto profesorius Christopher’is D. Stone’as uždavė klausimą: „Na, ir kaip galėtų atrodyti radikaliai kitoks, įstatymų vedinas sąmoningumas? Toks, pagal kurį gamta turėtų teises. Taip, upės, ežerai, medžiai… Kaip tokio įstatymo egzistavimas paveiktų bendruomenės savisupratimą?“ Jo 1972 m. išleista knyga „Ar medžiai turėtų turėti teisinį statusą? Teisė, moralė ir gamta“ (angl. Should Trees Have Standing? Law, Morality, and the Environment) paaiškino šią teoriją, kurią, pasak profesoriaus, būtų galima naudoti kaip gamtos apsaugos strategiją teismuose.

Tąkart, ir ilgus metus po to, profesoriui buvo atkertama, kad gamta yra tiesiog objektas ir jokių teisių į nieką neturi. „Mes nugalėjom.“ Nugalėjom gamtą. Tačiau kas šioje mūsų išgalvotoje savižudiškoje „kovoje“ iš tiesų laimi, o kas pralaimi?

***

2008 m. Ekvadoras pirmasis pasaulyje savo Konstitucijoje pripažino natūralaus pasaulio teises. Referendumu šalies gyventojų patvirtintame dokumente yra skyrius „Gamtos teisės“, kuriame nurodoma, kad teisiškai gamta nėra žmogaus nuosavybė ir kad visos gyvybės formos turi teisę egzistuoti, gyventi ir netrukdomos tęsti savo natūralius ciklus, funkcijas ir evoliucinius procesus.

2010 m. Bolivija paskelbė Motinos Žemės įstatymą, kuriuo įtvirtino gamtos teises: egzistuoti, gyvuoti, gyventi ir būti; be žmogaus įsikišimo ir trukdymo tęsti gyvybiškai svarbius ciklus; teisę į švarų orą ir vandenį; teisę į balansą; teisę nebūti teršiamai; teisę nebūti genetiškai modifikuojamai; teisę nebūti veikiamai mega infrastruktūros projektais, keičiančiais ekosistemų ir vietinių bendruomenių balansą; ir kt.

Ir Ekvadoro, ir Bolivijos įstatymuose gamta turi pozityvias teises – į pagarbą, atkūrimą, jai padarytos žalos nukenksminimą. Abejose šalyse kiekvienas teisinis subjektas (žmogus ar jų grupės) turi teisę gamtos vardu paduoti kenkėjus – verslo įmones, korporacijas ir kt. – į teismą ir atstovauti gamtai teisiniuose procesuose.

2017 m. Whanganui upė Naujojoje Zelandijoje/Aotearoa teisiškai tapo asmeniu. Tai reiškia, kad teisme ji turi teisinį statusą lygiai kaip ir žmogus; paskirti ir jos gynėjai, atstovaujantys jai teisme – vietinių gyventojų, kuriems ši upė yra šventa, komitetas.

Tačiau ką reiškia teisės ant popieriaus ir kiek realios galios jos turi?

Per dešimtmetį nuo šių vyraujančią mąstymo paradigmą iš esmės bandančių keisti įstatymų priėmimo gamtos atžvilgiu mažai kas pasikeitė į gera. Teismuose laimėta vos keletas nedidelių bylų prieš teršėjus; ypač žalingos industrijos, gamtą išnaudojančios kaip resursą finansiniam pelnui gauti (Ekvadore yra naftos, Bolivijoje – įvairių mineralų), ir toliau palaimingai tęsia savo veiklą. Vietinės kalnų bendruomenės toliau bando gintis nuo išorinės agresijos – kalnakasybos, medkirčių, pramonės, taršos ir t. t., ir tiesiog išgyventi. O istorija rodo, kad apsiginsi tik aktyviai kovodamas, atsisakydamas užpuolimą priimti kaip neišvengiamybę. Ir suvokdamas save kaip dalį visumos, be kurios paprasčiausiai negalėtum egzistuoti.

***

Dauguma mūsų gyvename tarp cementinių sienų; daugiausia laiko praleidžiame žmogaus sukurtoje aplinkoje tarp žmogaus sukurtų daiktų; į televizorių, kompiuterį ar telefoną spoksome ilgiau nei į debesis ar saulėlydį. Toks fizinis atsiskyrimas nuo natūralaus pasaulio veda prie psichologinio ir dvasinio susvetimėjimo gamtos atžvilgiu, o šis gali pasireikšti ekologiškai destruktyviu elgesiu – tarša, šiukšlinimu, besaikiu vartojimu ir t. t. Be to, kai kurie psichologai susvetimėjimą su gamta laiko viena depresijos, priklausomybių, nervinių būsenų priežasčių; kiti prie šių individualių kančių prideda ir socialines – rasizmą, seksizmą, smurtą, visuomenės susvetimėjimą.

Galbūt taip ir yra. Galbūt nėra. Faktas, kad vaikščiodamas mišku žmogus pasijunti geriau. Nes užsukai namo?

Ekopsichologai teigia, kad žmogaus susvetimėjimas su gamta, ypač akivaizdus mūsų gyvenamuoju industriniu-technologiniu laikotarpiu, prasidėjo gerokai anksčiau. Tarp galimų apytikslių datų (ar, tiksliau, erų) minima pirmųjų įrankių gaminimas ir kalbos kaip komunikacijos priemonės vystymasis; laukinių gyvūnų prijaukinimas ir žemdirbystės pradžia (prieš maždaug 12 tūkst. metų); pirmųjų miestų įkūrimas (maždaug prieš 10 tūkst. metų); abėcėlinio rašto sukūrimas; Senovės Graikijos racionalioji filosofija; Švietimo epocha; kolonializmo, kapitalizmo pradžia; industrinė revoliucija. Visos šios skirtingos pozicijos remiasi prielaida, kad žmogus prarado kadaise turėtą artimą ryšį su gamta – bet šis tikrai egzistavęs.

***

Žinoma, tai vertybių klausimas. Ar gamta yra vertinga pati savaime, ar tik tiek, kiek naudos iš jos galime išpešti?

Žmogaus sąmonė veikia taip, kad susidūrusi su grėsmingais perspėjimais – dėl dirvožemio erozijos nebeturėsime kur auginti maisto, išnykus bitėms nebebus kam apdulkinti augalų, plastiku užteršime ne tik vandenynus, bet ir savo kraują, – ji užsiblokuoja ir tokios informacijos nepriima. Galbūt dėl to, kad per sunku įsivaizduoti tokio masto savigriovą ar jos kontekste motyvuoti save pozityviems veiksmams, ypač, jei jie reikalautų atsisakyti dalies komforto, kuriame gyvename. Be to, jei problema atrodo tolima ar abstrakti – pavyzdžiui, ekosistemų žlugimas, – žmogaus psichologija yra linkusi tai ignoruoti ir susikoncentruoti ties mažesniais dalykais – nerimu dėl darbinių konfliktų ar kaip išsirinkti vakarienę. Tai ir empatijos trūkumas: kol pačiam neskauda, tol ir nerūpi. Nes aš ne upė ir ne vėjas…

„Kuo toliau nuo gamtos, tuo kietesnė žmogaus širdis“, – yra pastebėjęs irokėzų vadas Liuteris Stovintis Lokys. Remdamasis šia jo mintimi, klinikinis psichologas John’as F. Schumaker’is teigia, kad susvetimėjimas su gamta neabejotinai prisideda prie nuolatinio jos žalojimo, prioritetų iškraipymo. „Tai, kas esame, niekad nebuvo labiau nesuderinama su tuo, kas privalome būti. Tapome didžiausia grėsme patys sau ir savo planetai. Esame tobulai – psichologiškai ir dvasiškai – paruošti katastrofai. Tapome kieti. Esame apokalipsės žmonės“, – rašo jis.

***

Yra visokių būdų veikti. Kiekvieną dieną nuo 1979-ųjų Jadav’as Payeng’as pasodina po augalą medkirčių nustekentoje Brahmaputros upės saloje Indijoje. Per keturis dešimtmečius šis miškas tapo namais daugybei įvairiausių gyvybės formų – raganosių, tigrų, dramblių ir mažesnių žinduolių, augalų, vabzdžių, reptilijų ir paukščių. Dokumentiniame filme „Miško žmogus“ (angl. Forest Man) Jadav’as pasakoja anuomet salos pakrantėje pastebėjęs dešimtis mirusių gyvačių, potvynio išplautų ant kranto. Salos medžiai buvę iškirsti ir vietoj jų pristatyta pastatų, tad gyvūnai neturėję kur pasislėpti ir išdegę saulėje. Iš pradžių Jadav’as toje vietoje pasodino 20 bambukų, vėliau pradėjo dirbti su netoliese panašų miško atsodinimo projektą vykdančia organizacija. Projektui pasibaigus veiklą jis tęsė vienas, niekieno neverčiamas prisiėmęs atsakomybę toliau sodinti medžius ir jais rūpintis. Finansinės naudos iš to jis negauna, išgyvena ir šeimą išlaiko iš savo galvijų bandos. Kai kuriuos jų miškan sugrįžę plėšrūnai yra suvartoję pietums, tačiau Jadav’as ant jų nepyksta: sako esąs įsitikinęs, kad būtent žmogaus veiksmai – natūralių gyvūnų buveinių naikinimas – yra kalti dėl tokio laisvų gyvybės formų elgesio. Žmogus kasdien pasodina po medį…

***

Didysis irokėzų įstatymas reikalavo, kad visi rimti sprendimai bendruomenėje būtų priimami atsižvelgiant į galimą jų įtaką žemei ir žmonėms septynias kartas į priekį.

Yra įvairių būdų būti. Kuriuo gyvensime mes?

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *