Jau vasario mėnesį leidykla „Alma Littera“ planuoja išleisti filosofo ir politiko, Seimo nario Andriaus Navicko pirmąją grožinę knygą „Babelis“. A. Navickas yra parašęs ne vieną knygą apie tai, su kokiais iššūkiais susiduria krikščionys šių laikų pasaulyje, taip pat yra keliolikos knygų sudarytojas ar bendraautorius, vertėjas, tačiau grožinė knyga – tai kiek netikėtas jo debiutas. Apie tai ir kalbiname A. Navicką.

Kaip nusprendėte parašyti grožinę knygą?

Beveik prieš dešimtmetį pasirodė mano pirmoji knyga „Laiškai, plaukiantiems prieš srovę“. Iki šiol nežinau, kaip įvardinti jos žanrą. Veikiausia, krikščioniška apologetika, nors paprastai „apologija“ labiau yra atsakymų gynimas, o mano knyga buvo daugiau apie sąžiningą egzistencinių klausimų kėlimą. Nuo to laiko būta visko – naujos dalykinės knygos, žurnalo redagavimas, debiutas vertėjo vaidmenyje. Keitėsi socialiniai vaidmenys – interneto dienraščio redaktorius, knygų leidėjas, dėstytojas, galiausiai, Seimo narys – tačiau išliko bendras filosofo vardiklis.

Ką tai reiškia? Esu klausimų žmogus ir juos vertinu net labiau nei atsakymus. Pats žmogus yra ne kas kita kaip klausimas – sau pačiam ir visam pasauliui. Sakoma, kad filosofuoti – tai nuolat būti kelyje. Beje, vieną iš knygų, kurioje bandžiau atsakyti į klausimą, ką reiškia būti krikščionimi, kaip mes būname kaip Bažnyčia, pavadinau „Kelio bendrija“.

Būti filosofu – tai nenustoti stebėtis pasauliu ir jame išvysti vis kažką naujo. Kita vertus, man niekada nebuvo priimtinas visiškai atsiskyrusio nuo pasaulio filosofo vaizdinys. Kiekvienam mąstytojui reikalinga vienuma, minčių sukaupimo, išsigryninimo laikas, tačiau tai priemonė, o ne tikslas. Būti filosofu – tai nuolat dalintis klausimais ir ieškoti bendražygių.

Nebijokite, nepamiršau klausimo. Tačiau atsakymui reikia paruošti dirvą. Kiek save pamenu, mane visada labai domino ir stebino žmonių santykiai. Man visi žmonės atrodė labai įdomūs ir buvo apmaudu, kiek mažai tarpusavyje bendraujame, vis būname užsiėmę neva svarbesniais dalykais.

Žmonės ne tik labai įdomūs, skirtingi, bet ir kiekvienas yra unikalus slėpinys. Pavyzdžiui, daltonikas pasaulį visada mato kitaip nei likusieji, o dar labiau trikdantis dalykas yra fobijos, vidiniai įtrūkiai, kuriuos kruopščiai bandome slėpti nuo kitų žmonių. Ar žmogus, kuris paniškai bijo voro, gali suprasti tą, kuris tiek pat bijo varlės, bet voras jam itin mielas gyvis? Jau mokydamasis universitete pirmą kartą sužinojau, kas yra panikos atakos, pradėjau ieškoti būdų, kaip sugyventi su nerimo sutrikimu. Ilgą laiką geros psichologinės literatūros nebuvo galima gauti, bet gal dėl to sugebėjau ją vertinti, kai tapo prieinama. Bandymas suprasti save ir kitus man tapo ne tik smalsumo tenkinimu, bet ir siekiu gyventi visavertį gyvenimą.

Jau dvidešimt penkerius metus esu laimingai vedęs. Su žmona užauginome dukrą, kuri yra geriausia mūsų draugė. Visa trijulė, atskirai paėmus, turime daugybę problemų, tačiau, kai esame kartu, jaučiamės jaukiai ir autentiškai. Paradoksalu, bet tai tik dar labiau mane paskatino kelti klausimą apie žmones, kurie susitiko, džiaugėsi vienas kitu, bet paskui tapo svetimi ir pradėjo net vienas kitą slėgti. Kita vertus, tikras stebuklas, kai susitinka du labai skirtingi pasauliai ir bando gyventi tuo, kas jungia, bei tirpdyti visa tai, kas skatina pabėgti.

Prieš kokius septynerius metus, pavargęs nuo kažkurio mokslinio teksto, žiūrėjau pro kambario langą į apsnigtus Vilniaus Senamiesčio stogus. Tuo metu labai snigo. Pagalvojau, kad sniegas yra nuostabus dalykas, nes jis apdengia visą purvą ir kuriam laikui iš jo išvaduoja. Tada parašiau pirmą sakinį kompiuteriu apie sniegą ir prieš akis išvydau du herojus apsnigtame name. Nuoširdžiai sakau, nebuvo jokių knygos planų, paprasčiausiai sakinys sekė sakinį ir du herojai pradėjo pasakoti, kaip jiems viskas atrodo. Tai kažkiek priminė situaciją, kai lankausi pas tėvus ir tėtis bei mama mane bando įtikinti savo versija, kaip jie gyvena, kuris kuriam padeda, kuris kurį graužia.

Kurį laiką rašiau, nes man buvo įdomūs herojai ir norėjosi kuo daugiau apie juos sužinoti, suprasti, kodėl jų santykiai yra būtent tokie. Po kurio laiko atsirado kitų darbų ir tekstą ilgam atidėjau į šalį.

Kartą, tvarkydamas savo bylas kompiuteryje, atradau, ką parašiau apie sniegą ir du žmones, niekaip nerandančius savęs ir vienas kito. Apėmė keistas jausmas, kad neturiu kur trauktis, negaliu teksto palikti nepabaigto ir rašymas pajudėjo. Neturėjau jokio supratimo, kada ir kuo jis baigsis. Tuo labiau nebuvo jokios minties apie tai, ką darysiu su tuo tekstu.

Na, o kiti herojai tiesiog savavališkai prasibrovė pro mano filtrą. Man atrodė, kad esu ne rašytojas, bet paprasčiausias metraštininkas, kuris aprašo tai, kas vyksta. Tiesa, kelis kartus bandžiau perimti iniciatyvą ir kiek sudrausminau personažus, įvedžiau korekcijų. Tačiau tam ryžausi jau tada, kai supratau, kad dėliojasi tam tikra visuma. Neįprasta, bet turinti savo logiką.

Kodėl knygą pavadinote „Babeliu“?

Mane iki šiol trikdo Šventojo Rašto pasakojimas apie Babelio bokšto statybą, darbščiai plušančius žmones, bendrystės entuziazmą ir supykusį Dievą, kuris sumaišė kalbas, išsklaidė žmones, pavertė juos klajokliais. Esu skaitęs ne vieną teologinį paaiškinimą, tačiau kaskart, skaitant pasakojimą apie Babelio bokštą, pakyla didžiulis klausimų spiečius.

Noriu pabrėžti, kad mano knygoje nerasite nei moralo, nei atsakymo. Jei kas atras kokią nors išmintį, žinokite, ji yra skaitytojo akyse, o ne tekste.

Ar tas Miestas, kurį atrasite knygoje, vadinasi Babelis? Kiekvienas miestas turi Babelio žymę, čia siaučia skirtybių spiečius. Čia dažniau išsiskiriama, nei susitinkama, ir kiekvienas neišvengiamai pasijuntame svetimas – net ir pats sau.

Tad apie ką Jūsų knyga?

Apie santykius, apie tai, kokius lūkesčius mes keliame gyvenimui, kur teka mūsų egzistencijos upės? Puikiai suprantu, kad leidyklai „Alma Littera“ nebuvo lengva apsispręsti leisti šią knygą. Ji eksperimentinė, nepanaši į vyraujančią lietuvių grožinę literatūrą. Būčiau linkęs vadinti tai egzistencializmui artimu kūriniu. Prisipažįstu, man net kiek baugu apie šią knygą kalbėti, nes vis dar negaliu patikėti, kad ji tikrai pasirodys. Nors esu ne vienos knygos autorius, šios laukiu su ypatingu jausmu, nes visiškai neįsivaizduoju, kaip ji bus sutikta.

Skaitytojo vaidmuo šiuo atveju lemiamas. Jei skaitytojai knygoje neatpažins savo širdyje kirbančių klausimų, teks konstatuoti nesėkmę. Kita vertus, bus dar vienas argumentas teigti, kad susikalbėjimas yra išimtis, o ne taisyklė.

Knyga paradoksaliai autobiografiška. Tai, kas aprašoma, niekaip, regis, nėra susiję su tuo, ką išgyvenau, tačiau aš atpažįstu savo tapatybės fragmentus kiekviename personaže.

Dar vienas paradoksas – kai pradėjau rašyti, nebuvo nė minties, kad tekstas bus susijęs su religija. Tačiau tikėjimo tema knygoje tapo viena iš pagrindinių. Ją savaip svarsto kiekvienas herojus.

Labai įdomus vietų pasirinkimas. Kiekviena apysaka vyksta tik vienoje konkrečioje erdvėje, tačiau kiekvienąsyk vis kitoje. Ar čia judama atsitiktine trajektorija, ar čia susiduriame su svarbia simbolika?

Apsnigtas namas, bažnyčia, psichiatrijos klinika, viešbučio kambarys, universitetas, leidėjo butas, traukinys… Nemąsčiau apie simboliką. Gal tik tai svarbu, jog viskas prasideda erdvėje, iš kurios nėra kaip pasitraukti ir baigiasi… kelyje. Tai turėtų skambėti viltingai.

Pesimistinė ar optimistinė yra jūsų knyga?

Noriu tikėti, kad realistinė. Ar Kafka buvo pesimistas? Mano įsitikinimu, realistas. Nemėgstu nei sentimentalaus optimizmo, nei niurnančio pesimizmo. Kiekvienas gyvenimas – tai sava kelionė į Golgotą, tačiau, jei tik nepamirštame, ko ten keliaujame, tai nėra tragedija. Aš tikiu, kad žmogus nėra atsitiktinumas, kiekvienas esame sukurtas tyčia ir rūpime Kūrėjui. Tai nereiškia, kad gyvenimo kelionė yra lengva. Tuo labiau, kad mes, norėdami save „patobulinti“, išbarstome tas dovanas, kurias gauname iš Kūrėjo. Sunkiausia, nuodėmės kirmino iš vidaus graužiamam žmogui, išmokti mylėti. Tiek save, tiek kitus. Todėl ir kitas, kuris visada yra dovana, mums dažnai tampa nepakeliama našta ar net prakeiksmu.

O kodėl Jūsų knygos herojai neturi vardų?

Ar pamenate tą Biblijos vietą, kai Kūrėjas paveda žmogui suteikti vardus kitiems kūriniams. Norėčiau, kad skaitytojas knygoje būtų tarsi Adomas ir Ieva, kurie patys duoda vardus, ir kartu bando suprasti patys save. Duoti vardą – tai užvaldyti, įrėminti. Man to labiausiai nesinorėjo.

Dar vienas knygos bruožas – knygoje, tarsi scenoje, personažai pasirodo ir paskui eina kas sau. Tačiau skaitytojui norisi žinoti, o kas toliau nutiks vienam ar kitam veikėjui. Norisi, kad kai kurie veikėjai grįžtų kituose pasakojimuose.

Puikiai suprantu tokį norą. Mes visi norėtume patogesnės tikrovės, santykių, kurie nenutrūksta. Tačiau, kaip pasakė psichoterapeutas Fritzas Perlzas, „tu gyveni ne tam, kad atitiktum mano lūkesčius. Taip pat ir aš gyvenu ne tam, kad atitikčiau tavuosius. Jei mes susitiksime ir tapsime draugais – nuostabu. Jei ne – gaila, bet nieko čia nebepadarysi.“

Jūsų knygoje randame ne tik nuorodas į Šventąjį Raštą, bet ir į Senovės graikų mitus. Kodėl jie Jums svarbūs?

Graikų mitologijoje yra labai daug išminties. Kaip ir Šventasis Raštas niekada nepraranda aktualumo. Tik kartais reikia perpasakoti, regis, visiems žinomas istorijas taip, kad jos užsiliepsnotų aktualumu.

Beje, visai neseniai teko matyti puikų komiksą apie tragiškąjį Sizifą. Jame pasakojama, kad, prasidėjus ekonominei krizei, Sizifas buvo atleistas iš darbo, jam nebereikėjo be paliovos ridenti akmens. Jo reakcija suglumino aplinkinius. Jis protestavo, įrodinėjo, kad turi sutartį visam gyvenimui, aiškino, kad taip visko nepaliks, prasimuš iki paties Dzeuso. Sizifo paklausė, kodėl jam tiek svarbus alinantis, niekaip neapmokamas ir iki gali neįgyvendinamas darbas? Jis nesusimąstęs pareiškė, kad nesvarbu, kokį darbą jam teko dirbti, svarbiausia, kad jis turėjo darbą, kuris suteikė jo gyvenimui vertę ir prasmę.

Kiek mes panašūs į Sizifą šiuo atveju? Kokios prasmės norime iš gyvenimo, kokius lūkesčius keliame kitiems ir patys sau? Pasaulio išminties lobyne yra labai daug personažų, su kuriais būtina susipažinti, nes jie padeda geriau pažinti save.

Kiekvienas savo pasirinkimais pateikiame unikalią Sizifo mito interpretaciją. Dar yra stulbinantys broliai Prometėjas ir Epimetėjas bei pastarojo sužadėtinė Pandora. Jos vardas Vakarų kultūroje siejamas su prakeiksmu, tačiau pirminė jo reikšmė yra „tobula dovana“.

Vis kartojate, kaip svarbu pažinti save, tačiau ar tas savęs pažinimas nėra tas pats Sizifo akmens ridenimas?

Mano įsitikinimu, labai svarbu atpažinti ir tai, kad, nors nesame savo gyvenimo režisieriai, bet esame pagrindiniai herojai. Nėra gerai, jei savo gyvenime pradedame atlikti tik statisto vaidmenį – tai ne nuolankumas, o mazochistinė konkuravimo su Kūrėju, tikruoju Režisieriumi, strategija. Na, o pažintis su savimi – tarsi šulinio kasimas. Kuo giliau kasi, tuo daugiau vandens randi, tačiau tuo pat metu tampa vis sudėtingiau.

Šiaip jau, protingi žmonės sako, kad beprasmiška iš autoriaus bandyti išgauti ką nors protingo apie parašytą knygą, sukurtą dainą ar nupieštą paveikslą. Autorius tėra pribuvėja, padėjusi kūriniui gimti ir šis gyvena savo gyvenimą.

Aišku, didžiausias pavojus kiekvienam kūrėjui – tapti grafomanu, kelti dulkes, ir tiek. Tikrai žinau, kad esu filosofas ir čia jokio kitų pripažinimo nereikia. Bandau būti politikas, ir sau ir kitiems parodyti, kad politika gali būti kūryba. Čia viskas priklauso nuo rinkėjų vertinimo. Ar galiu vadintis rašytoju? Tai, kad solidi leidykla apsisprendė leisti knygą, man labai svarbu, tačiau svarbiausias dalykas – skaitytojai. Jei bus skaitytojų, jei knyga jiems padės susigaudyti vidiniuose babeliuose, tik tada galėsiu sakyti – įvyko.

Parengė Gediminas Kajėnas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *