Kokia yra Bažnyčioje tarnaujančio kunigo misija šiandien? Ar klerikalizmas suderinamas su tarnyste ir gailestingumu? Kaip turi būti ugdomi nauji dvasininkai seminarijose? Apie tai savo tekste, remdamasis popiežiaus Pranciškaus laišku, skirtu kunigams (2019), svarsto Meinuto Šv. Patriko koledžo (Airija) teologijos fakulteto dekanas Declanas Marmionas.

Nuo klerikalizmo link gailestingumo

Prisimenu, kaip 1990 metais, iškart po įšventinimo į kunigus, vyskupas mums, naujiesiems kunigams, tarė: „Sveikinu prisijungus prie išskirtinės pasaulio draugijos.“ Tąkart mane labai nustebino tokie žodžiai. Būtent dėl tokio požiūrio šiandien kunigai dažnai yra pristatomi kaip elito klasės atstovai ir sutvirtina išskirtinai vyrišką, su realybe mažai ką bendro turintį, klerikalinį Bažnyčios įvaizdį.

Būtent tokį požiūrį popiežius Pranciškus įvardija žodžiu „klerikalizmas“, nes, jo manymu, kunigystės tarnystė yra visai kas kita. Pasak popiežiaus, kunigas yra gailestingasis ganytojas, žmogus, turintis autentišką ryšį su Dievu ir artimas Jo tautai, kuriai tarnauti yra pašventintas. Būtent todėl popiežius nuolatos ragina kunigus būti gailestingesnius išsiskyrusioms katalikų poroms, priimti ir kviesti į Bažnyčią ne pirmoje santuokoje gyvenančiuosius bei jų vaikus.

Popiežius Pranciškus pabrėžia, kad tikintieji negali kentėti dėl kunigų neurozės. Todėl dvasininkus jis ragina nevarginti ir neteisti žmonių, bet visa širdimi būti su jais, išklausant ir stengiantis suprasti.

Pastoracinės veiklos tikslas yra naujai atskleisti ir liudyti gailestingumo dorybę. Kiekvienas kunigas yra kviečiamas dieviško gailestingumo akimis žvelgti į žmones, todėl toks mąstymas ir požiūris turi būti ugdomi kunigystės formavimo ir studijų metu.

2017 m. Vatikanas paskelbė naujas veiklos gaires. Jose pabrėžiama pastoracinės įžvalgos svarba: išmintingas žmonių išklausymas bei buvimas greta jų labai skirtingose ir nelengvose, kartais net išskirtinai sunkiose, gyvenimo situacijose. Jei dvasininkų studijų metu ugdomas išmintingas ir jautrus asmens požiūris, ganytojas geba liudyti gailestingumą, nepaneigdamas Evangelijos dvasios.

Asmenybė tartum tiltas

Dar iki šventimų kunigas turi būti pasiekęs emocinę brandą – suvokti celibato esmę ir, tai pasirinkęs, gerai jaustis. Jis negali būti „atsiskyrusiu prižiūrėtoju“, bet privalo gebėti bendrauti tiek su vyrais, tiek ir su moterimis, kuriems, vedinas savo pašaukimo, jis pasirinko tarnauti. Jo asmenybė turėtų būti tartum tiltas – jokiu būdu ne kliūtis – kreipiantis žmones Dievo link.

Dvasininkas turi puikiai pažinti ir suprasti Katalikų Bažnyčios teologijos tradiciją, kad galėtų patikimai ir įtikinamai skelbti Evangeliją. Taip pat svarbu, kad jis būtų socialiai įsipareigojęs ir turėtų daug pastoracinės darbo su pasauliečiais patirties. Tačiau viso to neįmanoma pasiekti be nuolatinės bendrystės su Dievu, kuri puoselėjama per asmeninę ir bendruomeninę maldą.

Jau praėjo tie laikai, kai seminarijos buvo išskirtinai vyriški bastionai, atskirti nuo likusio pasaulio. Todėl šiandienos seminarijos turėtų būti gyvybe pulsuojančio studentiško miestelio dalis, vieta, kur visi seminaristai studijuoja kartu su pasauliečiais studentais. Studijų metu svarbią vietą užima pastoracija – seminaristai turi aktyviai darbuotis parapijose, ligoninėse, mokyklose ir kalėjimuose. Tai labai reikšminga ugdant jų pašaukimą bei tarnystę.

2019 m. visiems kunigams skirtame laiške popiežius Pranciškus iš naujo patvirtino savo pasiryžimą tęsti pastoracinės veiklos kultūrą ir būtinybę kovoti su įvairiais būdais pasireiškiančiu piktnaudžiavimu: piktnaudžiavimu galia, sąžine bei seksualiniu piktnaudžiavimu. Pasak popiežiaus, su tuo privalome kovoti kiekvienas.

Džiaugsminga tarnystė

Savo laiške, skirtame kunigams, popiežius Pranciškus dėkoja tiems dvasininkams, kurie „nepaisydami ligos ar vienatvės tarnauja Dievui ir jo tautai“. Jis drąsina tuos, kurie itin sunkiomis sąlygomis daro artimo meilės darbus. Kartu jis solidarizuojasi su tais, „kurie mato kitų žmonių kančią ir drąsiai stoja žmogaus kančios ir skausmo akistaton“, kurių žodžiai ir darbai įkvepia viltį tikintiesiems ir visiems aplinkiniams.

Popiežius tiki, kad dvasininkų seksualinio išnaudojimo atvejai, kuriuose dalyvavo ir kunigai, galiausiai leis įvykdyti būtiną Bažnyčios reformą, atstatyti jos reputaciją ir išties sugriauti šiandien vis dar egzistuojančią klerikalizmo kultūrą.

„Kunigai niekuomet negali prarasti gebėjimo džiaugtis“, – pabrėžia popiežius. Tikras apaštalas, kad ir kur eitų, turi skleisti džiaugsmą. Drauge pontifikas priekaištauja krikščionims, kuriems labiau patinka gyventi gavėnia, užmirštant Prisikėlimą. Jis nerimauja dėl labai griežtą požiūrį liudijančių kunigų – jų veiksmai gali pernelyg varžyti bendruomenės narius bei aplinkinius. Vietoje to popiežius ragina išlaikyti džiaugsmo dvasią ir niekuomet nepabrėžti savo išskirtinumo.

Kunigystės pašaukimo esmė – Dievo ir jo tautos meilė. Norint įgyvendinti tokią viziją, kunigų ugdymo procese svarbu atsisakyti klerikalinio Bažnyčios modelio ir formuoti modelį, pagrįstą mokinyste, tarnyste ir gailestingumu.

Parengė Nomeda Hofertaitė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *