Neseniai pasirodė Jeano Vanier kartu su prancūzų rašytoju ir žurnalistu François-Xavier Maigre parašyta biografinė esė „Ataidintis šauksmas. Mano kelias taikos link“ („Magnificat leidiniai“, iš prancūzų k. vertė Ilona Valujevičienė). Joje labai atvirai, bet paprastai pasakojama ištisos epochos istorija, daug dėmesio skiriama visuomenės atstumtiesiems, jų vietai Bažnyčioje ir pasaulyje, kalbama apie galimybę bendradarbiauti skirtingų kultūrų ir religijų žmonėms, dalijamasi „Arkos“ bendruomenės patirtimi ir iššūkiais. Kviečiame skaityti jos ištrauką:

Atviras dvasingumas

Žengdama su gyvenimu Arka atsidūrė naujose erdvėse, ir dėl to kartais pasijusdavome vieniši. Mes nesiekėme tapti ekumenine ar tarpreligine bendruomene. Mus į tai atvedė gyvenimas. Pirmoji Troli įsikūrusi bendruomenė, lydima tėvo Thomas, buvo įsišaknijusi Katalikų Bažnyčioje. Antroji bendruomenė gimė anglikonų žemėje, Toronte. Trečioji įsikūrė Konjake[1], katalikiškame regione. Ketvirtoji – Bangalore, tarp hinduistų, sikhų ir islamo atstovų. Bendruomenių nariai atspindėjo šią įvairovę. Gan greitai tiek bendruomenių viduje, tiek per tarptautinius susitikimus ėmė kilti sunkumų: kaip padėti kiekvienam ištikimai laikytis savo dvasingumo, savo tikėjimo, nežeidžiant tų, kurie tiki kitaip? Kaip melstis kartu? Iš pradžių Arkoje daugumą sudarė katalikai. Ir buvome linkę pamiršti, kad ne visi yra to paties tikėjimo. Ar Arka yra katalikų bendruomenė, atvira kitų tradicijų žmonėms, ar iš esmės ekumeninė ir tarpreliginė? Čia tai bent klausimas! Tiek Indijoje, tiek Kanadoje bendruomenės greit ėmė rengti rekolekcijas. Kaip padėti kiekvienam jose rasti savo vietą, leisti būti savimi, vengiant bet kokio prozelitizmo? Tai buvo ilgas procesas. Su laiku kilo naujų klausimų: ar Arkos viduje įmanomas eucharistinis svetingumas tarp anglikonų ir katalikų? Kaip išvengti, kad negalią turintys asmenys nekentėtų dėl negalėjimo kartu priimti Komunijos? Norint atsižvelgti ir į vienų, ir į kitų poreikius, reikėjo nemažai nuveikti. Pamažu, darydami klaidų, išmokome darniai išgyventi ekumeninį ir tarpreliginį dialogą. Supratome, kad reikia kiekvieną skatinti gilintis į savo religiją, raginti gyventi tuo, kas jo tikėjime svarbiausia: ieškoti Dievo, nuoširdžiai mylint savo brolius ir seseris. Bet ir tai darydami visuomet buvome budrūs atpažinti sinkretizmo gundymus. Žinoma, egzistuoja realus pavojus į antrą planą nustumti vienų ar kitų praktikuojamą dvasingumą ir susitelkti į bendrai sutartas, bet kartais miglotas broliškumo vertybes. Ši problema niekad nebus iki galo išspręsta. Ji atskleidžia jautrią sritį. Būdamas Arkoje, gyvendamas su silpnesniais ir vargingesniais žmonėmis kiekvienas turi rasti būdą, kaip labiau mylėti, nepaisant savo ir kito konfesinės priklausomybės, bet ištikimai laikantis savo tikėjimo. Dėl to kai kurios mūsų bendruomenės pasijuto izoliuotos. Bangladeše, kur dauguma gyventojų musulmonai, imamai lig šiol atsisako pripažinti Arką ir jos tapatybę. Kita vertus, ir Katalikų Bažnyčiai ji neatrodo reikšminga. Neretai mūsų bendruomenės pasijunta esančios vienintelės tokio pobūdžio. Tačiau mes žinome, kad Dievas myli kiekvieną žmogų ir kviečia kiekvieną augti meile. Dievas yra pasislėpęs mažiausiųjų, labiausiai kenčiančių ir pažemintųjų širdyse. Pamažu Arka tampa tokios meilės ženklu. Ne visada lengva būti ir atvira, ir padedančia kiekvienam išsaugoti ištikimybę savo tikėjimo šaknims bendruomene.

Ekumenizmas nėra rėksmingas. Ne mes vieni leidomės į tokį nuotykį. Ar galime pamiršti brolį Roger Schutzą[2], skausmingai palikusį mus 2005-aisiais? Jaučiu ypatingą artumą Taize broliams. Ši Sonos ir Luaros krašte įsikūrusi bendruomenė yra vilties spindulėlis mūsų pasauliui. Arkos ir Taize ryšiai turi gilias šaknis. Būtent Taize broliai rūpinosi mūsų bendruomenės įkūrimu Bangladeše.

Itin stiprūs ryšiai ir tarp Arkos bei Anglikonų Bažnyčios. 1998 m. buvau pakviestas kalbėti aštuonių šimtų vyskupų akivaizdoje Lambeto konferencijoje Anglijoje. O visai neseniai arkivyskupas Justinas Welby, vadovaujantis Anglikonų Bendrijai, pakvietė mane į susitikimą su Anglikonų Bažnyčios primais. Per paskutinę Eucharistiją mes visiškoje tyloje plovėme vieni kitiems kojas.

Mūsų bendruomenės mezga dialogą ne tik su krikščioniškojo, bet ir viso pasaulio tikinčiaisiais. Ryšius su hinduizmo atstovais Indijoje sutvirtino jėzuitas Pierre’as Ceyracas (1914–2012), nuostabus žmogus, visiškai pasišventęs vargšams ir atstumtiesiems. Jo pavyzdys ir toliau įkvepia mus. Štai ką šia tema rašo dr. Reddy, hinduistas, buvęs Asha Niketan, tai yra Arkos asociacijos Indijoje prezidentas: „Taip, iš tiesų, mūsų buveinė yra Dieve. Pasilikti Dieve ir leisti Dievui pasireikšti mumyse turėtų būti viso mūsų gyvenimo tikslas. Mūsų įkvėpimas. Ir vienintelis būdas tai įgyvendinti – visiškai atsiduoti dievybei. Atsiduoti visa esybe.“

Dabar tarptautinės Arkos koordinatoriumi yra Stephanas Posneris. Labai jį gerbiu. Šis žydų religijos žmogus giliai į širdį paėmė mūsų misiją. Nepaisant pasaulyje kylančių sienų, mūsų bendruomenė kviečiama toliau eiti vienybės ir brolystės tarp visų žmonių keliu. Beirute, įkaitusioje Artimųjų Rytų aplinkoje, Nayla Tabbara ir Fadi Daou nelauktai išdrįso įsteigti tarpreliginį centrą. Nayla yra musulmonų sunitų teologė, Fadi – kunigas maronitas. Abu ištroškę taikos ir susitaikymo. Turime būti jiems dėkingi už gerokai mane sukrėtusį jų bendrą veikalą[3] apie dieviškąjį svetingumą. Mūsų paprašyta Nayla labai padėjo atskleisti Arkos dvasingumą mūsų bendruomenių nariams musulmonams.

Neseniai kažkas man uždavė klausimą: „Kaip tu, būdamas katalikas, gali gyventi bendrystėje su žydais ir musulmonais?“ Galiu, iš meilės Jėzui. Jis mano draugas ir pavyzdys. Jis myli kiekvieną žmogų, nesvarbu, kokiai kultūrai ar religijai priklauso, kokie jo gebėjimai ar sutrikimai. Ar kartais nekyla pavojus, kad Katalikų Bažnyčia, pabrėždama įstatymus, paslepia patį Jėzų, užgožia tikro susitikimo su juo poreikį?

[1] Konjakas – regionas Vakarų Prancūzijoje. (Vert. past.)

[2] Br. Roger Schutzas (1915–2005), mums labiau pažįstamas brolio Rožé vardu, ekumeninės Taize bendruomenės Prancūzijoje įkūrėjas, nužudytas pamaldų metu 2005 m. rugpjūčio 16 d. (Vert. past.)

[3] Lhospitalite divine: Lautre dans le dialogue des theologies chretienne et musulmane (Dieviškasis svetingumas: Kitas krikščionių ir musulmonų religijų dialoge), serija „Colloquim salutis. Études en sciences et théologie des religions“, Éd. LIT, 2014.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *