Vasario 9 d. vienam ryškiausių savo kartos poetų Vytautui P. Bložei būtų suėję 90 metų.

Nors priklausė vadinamajai „trisdešimtųjų kartai“, – kaip ir poetai Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis – tačiau savo kūryba bei laikysena Bložė artimesnis vėlesnėms kartoms. Tiesa, pirmuosiuose dviejuose rinkiniuose „Septyni šienpjoviai“ (1961) ir „Nesudegantys miestai“ (1964) poetas nevengė sovietmečio poetikai būdingos patetikos bei temų. Jis pats dirbo leidykloje, daug vertė, rašė libretus operoms bei operetėms, kūrė tekstus estradinėms dainoms.

Tačiau 1966 metais įvyksta poeto „antrasis gimimas“: eilėraščių rinkinyje „Iš tylinčios žemės“ poetas atsisako tuometiniam režimui lojalių formų ir pasuka naujo kalbėjimo, naujų formų, naujo poetinio žvilgsnio keliu. Prof. Viktorija Daujotytė tai pavadino „vidine eilėraščio struktūros modernizacija“.

Ir vėliau, su kiekvienu naujai pasirodysiančiu rinkiniu, Bložė plėtė literatūros ribas stovėdamas lietuvių poezijos avangarde. Jis buvo pirmeivis, sovietmečiu bandęs atrasti kitonišką santykį su tikrove bei būdus ją suprasti. Paradoksaliu būdu, anot V. Daujotytės, „Bložė savo poetiką atnaujino tarsi eidamas atgal, o iš esmės grįždamas, atlikdamas gana sudėtingą estetinė judesį, būdingą didelės patirties ir ilgo kūrybinio gyvenimo menininkams“.

Neabejotinai, tokios poeto kūrybinės trajektorijos laisvino kelią ir ateinantiems – Sigitui Gedai, Marcelijui Martinaičiui bei jaunesniems.

Pats Bložė savo kūrybos principą įvardijo kaip „polifoniją“, kurioje jungiasi skirtingos kultūros, prisiminimai dera su vizijomis ir sapnais, o pasakos pinasi su nenusakoma dabartimi, virstančia siurrealistiniu paveikslu. Išlaisvinta poeto sąmonė diktavo tuometiniams standartams labai įtartiną verlibrą.

Žinoma, toks nelojalumas sistemai neliko nepastebėtas: 1972 metais sustabdomas poeto eilėraščių rinkinio „Preliudai“ leidimas. Bložė atsiduria psichiatrinėje ligoninėje, vėliau gyvena iš vertimų bei slapyvardžiu pasirašytų tekstų bei daug rašo „į stalčių“.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Bložė – vienas pirmųjų poetų yra apdovanojamas Nacionaline kultūros ir meno premija, o iš savo archyvų ima traukti eilėraščius, kurie publikuojami vis naujuose rinkiniuose: „Sename dvarelyje“ (1994) – jaunystės eilėraščiai apie pokarį ar tokie rinkiniai kaip „Ruduo“ (1996), „Tuštuma“ (2001), „Prieš išskrendant tau ir man“ (2004), kuriuose gausu eilėraščių 1980 metų data. Nors dalis kolegų bei literatūros kritikų tai bandė traktuoti kaip poeto kuriamą mitologiją apie save patį, tačiau pats Bložė savo kūryba jau seniai buvo parodęs, kad laikas bei erdvė tėra „tai kas nusibosta aiškinti“.

Tai, kad Bložės kūryba stipriai veikia ir dabarties poetinį lauką puikiai iliustruoja dviem kartom jaunesnio poeto Donato Petrošiaus pastebėjimas: „Net snobai turėtų žinoti, kad V. P. Bložė atstoja pusę – jei ne daugiau – šiuolaikinės mūsų poetikos pamatų. Be V. P. Bložės – nė iš vietos.“

Gedimino Kajėno nuotrauka

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *