Žurnalas „Ateitis“, 2019 Nr. 9

Jonas Volungevičius (g. 1940-11-25) – Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, visuomenės veikėjas. 1965 m. baigė Vilniaus J. Tallat Kelpšos muzikos mokyklą, studijavo Lietuvos konservatorijoje. Dar besimokydamas rašė ir platino antisovietinius atsišaukimus, piešinius, Latvijos ir Estijos studentams siuntė laiškus, raginančius kovoti su sovietiniu režimu. Už antisovietinę veiklą 1966 m. KGB suimtas, iki 1970 m. kalintas Mordovijos lageriuose.

J. Volungevičius yra vienas iš Lietuvos laisvės lygos steigėjų (1978 m.), daugelio antisovietinių pareiškimų, ginančių Lietuvos žmonių (ir politinių kalinių) teises, lietuvių kalbą, autorius, vienas iš pasirašiusiųjų „Keturiasdešimt penkių pabaltijiečių memorandumą“ (1979 m. ). „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikai“ teikė medžiagą, leidinį platino. Kartu su kitais organizavo protesto mitingus Vilniuje (1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo, 1988 m. rugsėjo 28 d. – Katedros aikštėje), rengė Lietuvos laisvės lygos informacinį biuletenį (1988–1989).

1995–1997 m. buvo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys. Yra Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, vėliau (susijungus partijoms) – Tėvynės sąjungos‑Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. 1998 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi („Visuotinė lietuvių enciklopedija“).

Joną Volungevičių kalbino Paulius Saudargas, tekstą parengė Goda Krukauskienė.

Už ką buvote suimtas? Kuo užkliuvote SSRS saugumo struktūroms?

Trumpai pasakius – tiesiog už antisovietinę veiklą. Besimokant Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje (tuomet – Muzikos technikume), bendraujant su kurso draugais, su kitų kursų draugais diskusijose iškildavo pokario metais patirti skausmingi išgyvenimai: partizaninis karas, nekaltų žmonių trėmimas į Sibirą, prievartinis, daužant galvas į sieną, žmonių varymas į kolchozus, vaikų persekiojimas už bažnyčios lankymą ir t. t. Tos diskusijos užsibaigdavo Tėvynės likimo klausimu. Viskas prasidėjo nuo liaudies dainų, nes visi buvom daugiau ar mažiau dainingi, muzikalūs. Gyvenom čia pat: bendrabutis ir mūsų mokslo patalpos buvo šalia, tai dažnai susitikdavom, padainuodavom, o padainavę – pasikalbėdavom. Žodis po žodžio priartėjome prie išvados – reikia imtis veiklos, kad neliktų vien tik kalbos. Taip viskas ir prasidėjo.

Aš ir mano artimiausias draugas Alvydas Šeduikis (vėliau tapęs mano bendrabyliu) nusprendėm, kad reikia parašyti laiškus į Latvijos ir Estijos aukštąsias mokyklas studentams ir juos paraginti kovoti už savo tautų nepriklausomybę. Galėjom naudotis spausdinimo mašinėlėmis, nes technikume užėmėme pareigas: buvau bendrabučio valdybos pirmininku, o Alvydas – profsąjungos pirmininku. Tuo ir pasinaudojom – išspausdinom laišką ir išsiuntėm. Tai buvo pirmas žingsnis.

Kitais metais pasikvietėm kursiokus, kurie mėgo dailę. Tai buvo Algirdas Kaliūnas, buvęs tremtinys, ir Airija Gudelytė. Jie nupiešė piešinius-plakatus: Lietuvos žemėlapį, apraizgytą spygliuotomis vielomis, o virš jo – sovietinis „čiabatas“. Vieną gražią naktį, šiek tiek prieš Vasario 16-ąją, tuos plakatus išplatinom po Vilniaus miestą. Vieną užklijavom prie universiteto, prie Kristijono Donelaičio paminklo, užlipę vienas ant kito, kad aukščiau būtų. Kitą – ant Katedros varpinės. Dar prospekte daug mes jų priklijavom. Nežinau, kiek jie ten kabėjo, neilgai turbūt. Bet paskui jau savo bylose perskaitėm, kaip juos surado, kaip jie (red. past. – saugumiečiai) lipo kopėčiomis, kaip nuplėšinėjo, o prospekte vieną plakatą mano žydų tautybės pažįstamas eidamas į darbą surado – nuplėšė ir nunešė tiesiai į partijos komitetą. Tie piešiniai buvo laikomi saugume ir dar dabar archyvuose yra.

Kitais metais, 1966 m., nusprendėme veikti dar plačiau. Parašėme tekstus, fotografuodami padauginom daugiau nei 200 nuotraukų-atsišaukimų. Kadangi mes mokėmės konservatorijoje (dabartinėje Muzikos akademijoje), bijojome, kad pažįstami atpažins, tad išplatinti konservatorijoje paprašėme mano bendabylio Alvydo būsimos žmonos Aldonos Steponavičiūtės ir mano pusbrolio Jono Šestavicko. Atsišaukimus išplatinome Vilniaus aukštosiose mokyklose ir gyvenamųjų namų pašto dėžutėse.

Sužinojome, kad muzikos technikume tikrina spausdinimo mašinėlę – pasigirdo kalbos, kad kažkas vyksta, ir mums pasidarė neramu. Konservatorijoje mokiausi ne dieniniam skyriuj, taigi dirbau. Tuo metu buvau išėjęs iš darbo Vilniaus centriniame kultūros ir poilsio parke ir laimėjęs konkursą dainavau Operos ir baleto teatro chore. Susitikęs buvusius bendradarbius iš Centrinio kultūros ir poilsio parko sužinojau, kad pas juos irgi buvo atėję iš saugumo ir pasiėmė spausdinimo mašinėlę. Tada mes supratom, kad jau tikrai svyla padai.

Gyvenau Žvėryne, nuomojausi kambariuką Birutės gatvėje. Kaip įprastai, išėjau iš namų, galvojau, užeisiu į Konservatoriją, pagrosiu ir eisiu į darbą – į repeticijas teatre. Vos tik paėjęs už kampo, matau, kaip šalia infekcinės ligoninės išlipa iš ,,Volgos“ vyras ir eina tiesiai į mane. „Kur čia Birutės gatvė?“, – klausia manęs. Sakau: „Čia, už kampo, prašom.“ Jis: „O pats ne Volungevičius būsit?“ Sakau: „Na, taip.“ Tada jis, parodęs KGB darbuotojo pažymėjimą, įsisodino mane į mašiną ir nusivežė į saugumą. Visą tą dieną jie šešiese „kryžmine ugnimi“ tardė mane, vakare atvežė į namus, padarė kratą. Pravežė dar pro mano bičiulio Alvydo, kuris irgi Žvėryne nuomojosi kambarį, namus, taigi mačiau, kad ten irgi jau kratą daro. Mus du su Alvydu suėmė, kadangi buvome pagrindiniai organizatoriai ir, tiksliau sakant, atlikėjai. O tuos, kurie platino, tik pašalino iš aukštųjų mokyklų. Tuo baigėsi pirmas etapas…

Galima sakyti, tada pats baisumas tik prasidėjo… Jus suima saugumas ir nebepaleidžia. Gal galėtumėte detaliau papasakoti, kaip vyko tardymai?

Tai nebuvo pokario metas, tad niekas mūsų jau nemušė. Mano tardytojas buvo toks jaunas vyras pavarde Vilimas. Kadangi tardymo kabinetas buvo trečiame aukšte, prieš pat Konservatoriją, ir čia buvo girdėti dainininkų balsai, jis kartais pasityčiodavo iš manęs – sakydavo: „Na, kaip – širdelės neskauda?“ Bet tardymas vyko pakankamai kultūringai, be didelio šantažo.

Laikė vienutėje, tą vienatvę gana sunkiai išgyvenau. Net prašiausi, kad man ką nors įkeltų, bet ilgą laiką nieko nedavė. Paskui mane buvo įmetę į kamerą pas vieną žmogų. Tai buvo jų „stukačius“, provokatorius. Aš gana greitai susiorientavau, koks tai tipas. Palaikė gal dvi savaites su juo ir vėl grąžino į vienutę.

Jeigu jus patalpino į vieną kamerą su „stukačiumi“, vadinasi, norėjo dar kažką sužinoti, išgauti iš jūsų?

Jie galvojo, kad galbūt mes daugiau esam ką nors padarę. Vienas iš mūsų rašytų laiškų į Latviją ir Estiją Latvijoje pateko pas studentą komjaunuolį, jis nunešė jį į KGB ir tą laišką pagal antspaudus atsiuntė į Lietuvą. Kai pradėjo mašinėles tikrinti, jie išsiaiškino, kad laiškas atspausdintas būtent Muzikos technikume. Po truputį išsiaiškino, kas prie tos mašinėlės prieina. Be to, ant voko adresas buvo parašytas ranka. Atliko rašybos ekspertizes. Tad vienintelis jų tikslas buvo sužinoti, ar nebuvo dar kažkokios veiklos, kurios nebuvo išsiaiškinę. Jie manė, kad už mūsų pečių yra organizatoriai, o mes tik vykdytojai. KGB nuomone, tie organizatoriai turėjo būti dvasininkai, kadangi nuo vaikystės mes su Alvydu buvome uolūs katalikai. Aš visą laiką patarnaudavau mišiose, o Alvydas buvo vargonininko sūnus, todėl saugumiečiai buvo įsitikinę, kad į šią veiklą mus turėjo pastūmėti dvasininkai.

Po mūsų suėmimo KGB organizavo susirinkimus mokyklose ir aiškino moksleiviams bei studentams, kad šiuos jaunuolius į „nusikaltimą“ pastūmėjo kunigai.

Sakote, kad tardymai buvo civilizuoti, kiek tai įmanoma. Tačiau kokios buvo poveikio priemonės: kada tardydavo, kiek laiko tardydavo, gal buvo taikomas koks nors psichologinis spaudimas? Kokiais metodais bandė jus palaužti?

Jie klausdavo visko po daug kartų, to paties –daug kartų. Jei tu meluoji, kitą kartą gali pasakyti kaip nors kitaip ir susipainiosi. Tuomet gretina ir tave spaudžia – kodėl tu prieš tai sakei taip, o dabar kitaip. Kai pirmą dieną darė kryžminę apklausą, tada jie šeši visą dieną be atsikvėpimo tardė. Mes šitam dalyke jokios patirties neturėjom. Tačiau jie išsiaiškino tik tai, ką jau ir taip buvo suradę: dėl lapelių, piešinių. Byloje buvo kokie 30 studentų, kurie turėjo liudyti, tačiau daugelis jų, manyčiau, sąmoningai neprisipažino, kas tuose tekstuose-atsišaukimuose buvo.

Minėjote, kad kalėjime buvo sunku pakelti vienatvę. Kokius dar prisimenate sunkumus? Kokios sąlygos buvo pačioje kameroje?

Kamera kaip kamera, juk matėt daugelį (dabar ten KGB muziejus – red. past.). Vienatvė man tikrai buvo sunkiai pakeliama. Iš pradžių netgi buvau pradėjęs dūmą traukti. Bet paskui žmogus susitaikai su ta mintimi, kad kitaip jau nebus, aprimsti, ir viskas. Būdavo, kad kameroje aš mankštą darydavau. Ant manęs labai pykdavo, rėkdavo žiauriai. Mankštindavausi kilnodamas metalinę lovą, už galo paėmęs. Taip bedaužant metalines lovos kojas į grindis, jos net įdubo. Jie kartkartėmis pasižiūrėdavo į kameros vidų ir, jeigu mane užklupdavo lovą kilnojant, grasindavo, kad uždarys į karcerį. Nors praktiškai jokio skirtumo – ta kamera kaip karceris buvo.

Taigi jus teisia, nuteisia, kur atsidūrėte toliau?

Mus teisė Aukščiausiajame Teisme. Mano bendrabylį Alvydą nuteisė penkeriems metams, nes jis fotografavo ir daugino, o mane – ketveriems metams griežto režimo lagerio (už atliktą darbą). Nors vėliau, kai KGB atstovai iš Lietuvos atvažiuodavo į lagerį profilaktiniam darbui su mumis, apgailestavo, sakydami, kad man per mažai davė – turėjo duoti daugiau nei bendrabyliui.

Paskui leido pasimatyti su mama gal 15 minučių. O po teismo praėjus gal trim savaitėms vieną gražią naktį išvedė iš kamerų. Ten yra tokie „boksai“, tai pirmiausia į tą „boksą“ įsodino. Palaukėm po kelias valandas ir tada išvedė. Juokingiausia, kad vos ne visa armija apsaugos su automatais, su šunimis – visa krūva prižiūrėtojų mus vedė. Varanoką privaro prie durų ir susodina. Paskui nuvežė stoties link, į vagonus įlaipindavo Naujojoje Vilnioje, irgi stovėdavo ginkluota sargyba su šunimis. Tuo etapu ir keliauji. Atvažiuoji į kokį nors kalėjimą, ten kelias dienas palaiko, kol suformuoja sąstatą, kuria kryptimi jiems reikia. Ir tada vėl tokiu pačiu būdu pristato, įsodina.

Sakyčiau, mes gana patogiai keliavome, nors visą mėnesį važiavome. Į tuos „stolypinskus“ vagonus prigrūsdavo kriminalinių kalinių, ten užkišta būdavo, o mes – vieni, nes jie tuo metu bijojo suleisti kriminalinius su politiniais kaliniais.

Teko ir mirtininkų kameroje pabūti. Kai mus etapu atvežė iš Vilniaus į Pskovą, įmetė į mirtininkų kamerą. Ten sienos – juodos visos, betonas toks grubus ir tik dvi medinės dėžės kaip „grabai“ kokie. Jas dieną išneši ir nieko nėra kameroj – tiesiog ant grindų sėskis, o nakčiai įsineši ir ant tos dėžės pernakvoji. Prižiūrėtojas mums pasakė, kad čia yra mirtininkų kamera, tai sužinoję mes pakėlėm triukšmą. Po dviejų dienų mus iš ten iškeldino į kamerą aukščiau.

Per tą mėnesį buvo įdomiausia Gorkio kalėjime. Ten su mumis norėjo ir panos užmegzti ryšius, per sieną susikalbėdavom per aliumininius puodelius. Pradėjo kalbą, kad joms rūkyti reikia, o mes atsakėm, kad nerūkom. Tada jos pasiuto: „Kaip tai? Iš kur čia tokie atsirado!“ Pabaigoj, kai pokalbis nesimezgė, kaip jos norėjo, tai ir necenzūriniais žodžiais mus ten „sunešiojo“. Ten beveik visą savaitę išsėdėjom, kažkur šeštame aukšte, paskui mus nuleido vežti etapu – bet ir vėl laiko. Tuomet pradėjom su Alvydu kameroje dainuoti. O kalėjime labai didelis rezonansas, triukšmas visur. Kai mes pradėjom dainuot – stojo mirtina tyla. Atlėkė prižiūrėtojas ir kad suriks: „Malčiat!!!“ (liet. – „Tylėti!!!“). Tada visas kalėjimas suūžė. Kas turėjo kokį puodelį ar ką – į duris, o durys – metalinės. Rezonansas toks, kad dar nesu to girdėjęs. Kaliniai pakėlė baisų triukšmą. Po to, kada mus pakrovė į etapą, kriminaliniai kaliniai vagono prižiūrėtojų klausė: „Kur čia tie, kurie dainavo? Padainuokit!“ Sakom, jeigu leis prižiūrėtojai, tada ir padainuosim. Kriminaliniai kaliniai „iškaulijo“, kad leistų. Tai mes jiems ten gerą koncertą surengėme, pirmą kartą tokias ovacijas išgirdom.

Pačioj Mordovijoj buvo toks persiuntimo punktas Javas. Tai pagrindinis persiuntimo punktas į lagerius visoj Mordovijoj. Mus ten ir atvežė. Pataikėm beveik prieš pat „spalines“ – spalio šventes. Ir tame punkte buvo baisi kalinių masė – stačiomis prigrūsta! Mus šįkart patalpino su kriminaliniais kaliniais, kadangi nebeturėjo kur patalpinti žmonių. Mes buvom apsirengę tokiais kostiumėliais, tvarkingi. Kaip suėmė apsirengusius, taip ir atvykom. O ten kaliniai – nuo mažiausio iki didžiausio recidyvisto. Ir prisistato prie mūsų recidyvistai: „Nusivilkit.“ Mes pabandėm priešintis, bet vienas iš jų išsitraukė skutimosi peiliuką, sako: „Jeigu nenusivilksit, patrauksim ir nei tų kostiumų jums nebereikės, nei nieko.“ Kas mums beliko: nusivilkom ir atidavėm, o mainais gavom kažkokius skarmalus. Naktį jie sugalvojo laužtis per sieną pas moteris ir su šaukštais pradėjo sieną griauti – jos tebuvo gal tik vienos plytos siaurumo. Ir pradėjo brūžint. Atrodytų, recidyvistai turėtų būti protingesni, bet jie ne tada, kai dienos metu aplink triukšminga, kai nesigirdėtų, o tada, kai komanda „otboj“ – „atšaukta“ (miego metas) – pradėjo brūžinti su tais šaukštais. Prižiūrėtojai iškart išgirdo ir staiga atsidarė durys. Tie kaliniai nespėjo net nuo sienos atsitraukti – juos iškart ,,supakavo“ ir išvedė. Tuos pačius, kurie mūsų kostiumus atėmę buvo. Kai juos išvedė, nors ir buvo šiokia tokia rizika, mes savo kostiumėlius atgal pasiėmėm. Rytojaus dieną juos įleido tik pasiimti savo daiktų. Pamatę mus susikeikė, sakė, kad mes dar susitiksim. Bet nebesusitikom. Štai kokį turėjom nuotykį.

Iš Javaso išvežė jau tiesiai į lagerį, kuris buvo skirtas mums. Mums kliuvo vienuoliktas lageris.

Kokios sąlygos ten buvo, tame vienuoliktame lageryje?

Ten sutikome daug tautiečių. Pasijutome visai neblogai. Tam kartui.

Teko įvairius darbus dirbti, dirbome labai sunkiai. Antrą dieną po etapo išsiuntė mane vežti anglių į katilinę. Ten buvo bėgiai ir vagonėliai, panašiai kaip kasyklose, tik juos patiems kaliniams reikėjo stumti – viskas žmogaus jėga. Prikrauni ir veži į katilinę. Mus nuvežė lapkritį, tai ten dirbau visą žiemą. Netgi gaudavom papildomai košės pusryčiams, nes darbas daug jėgų reikalaujantis.

Apie maistą net nėra ką kalbėti. Kaip ir lagery… Nors vienu momentu lageriuose visai neblogai kaliniai gyveno – vos ne patys ir pirkdavo, ir virdavo. Priklausomai nuo to, kas Kremliuje vadovavo, būdavo ir lageriuose šioks toks atlydys. O mums maistas buvo labai jau prastas – kas pigiausia. Galima sakyti, kiekvieną dieną buvo pašvinkę kopūstai (kai aš grįžau iš lagerio, sakiau, kad kopūstų jau niekad nebevalgysiu, ir gal 10 metų aš jų ir nevalgiau). Duona irgi buvo labai prasta. Mes ją džiovindavom, nes taip iš duonos išeidavo rūgštis, ir tada mirkydavom. Pavasarį eidavom patvoriais, prisiskindavom kokių pienių, kad įsimestume į sriubą. Tuomet buvo sovietiniai rubliai, tai mėnesiui mums buvo skiriama po 10-11 rublių. Tad galite įsivaizduoti, ką ten valgydavom…

Jonas Volungevičius (dešinėje) su Alvydu Šeduikiu pirmą dieną sugrįžus iš lagerio į Vilnių / Asmeninio archyvo nuotrauka

Kiek maždaug jūsų lageryje buvo kalinių? Po kelis gyvendavote barakuose? Kaip buvo organizuota sargyba?

Kai mus atvežė į lagerį, lageryje tuo metu buvo apie 2000 kalinių. Didžioji dalis (bent lietuvių) – buvę partizanai, jų ryšininkai ir pogrindžio kovotojai. Tarp kitų tautybių kalinių buvo nemažai tarnavusių vokiečiams, bandžiusių pabėgti iš Sovietų Sąjungos ir pan.

Pas mus darbo ir poilsio zonos buvo atskirai. Tarp zonų – kelių eilių spygliuotos vielos koridorius. Kaskart pervedant kratydavo kiekvieną kalinį. Visur buvo apsaugos bokšteliai – stovėdavo ginkluoti kareiviai.

Man zonoje nutiko toks įvykis. Būna, išeini vakare, nes norisi žmogui ramiau pabūti – juk barakuose sekcijose gyvendavome po 50 žmonių, ramybės jokios. Norėjau ramiau pabūti, tai nuėjau prie spygliuotos vielos, o ten buvo toks pramintas takelis pasivaikščioti. Kažkoks, matyt, psichiškai ne visai sveikas sargybinis man suriko: „Atchody ot siuda!“ (liet. – „Pasitrauk!“). Sakau, kad aš savo zonoj vaikštau, čia juk nedraudžiama. O jis ėmė ir paleido seriją iš automato, vos ne po kojom… Jis šaudė savo riboj, bet kadangi aš prie pat vielų vaikščiojau – net sudrebėjau. Kas belieka – pasitraukiau.

Prižiūrėtojų visokių pasitaikydavo, buvo ir visai gerų, žmoniškų. Pas mane porą kartų buvo mama atvažiavusi į pasimatymą. Atveža kokios nors mėsos, dešrų. Bet perduoti negalima. Galiu suvalgyti tik tuo metu, kai esu pasimatyme, per tas dvi ar tris dienas, bet išeinant ji man nieko negali duoti. Vis tiek pasibaigus pasimatymui apsikaišiau ta mėsa, o išeinantį kitame kambaryje turi mane kratyti. Prižiūrėtojas sako: „Nu lažy vsio zdest, na stol“ (liet. – „Guldyk čia viską ant stalo“). Ištraukiu, pasižiūri, sako: „Zabiri“ (liet. – „Susirink“). Ir viską atiduoda. Bet kai išeini iš kabineto, jis demonstratyviai rėkia ant tavęs didžiausiais „matais“ (liet. keiksmais), kol tu dingsti. Mes jau pažinojom tą prižiūrėtoją: kai koks pasimatymas, visi laukdavo, kad jis būtų. Rėksnys būdavo, šaukdavo ant visų visąlaik, visada girdėdavom, kada jis budi. Jis taip savo valdžią rodydavo, kad neva labai tvarką prižiūri.

Kada išformavo vienuoliktą lagerį, mano bendrabylį Alvydą perkėlė į ligoninės zoną, o mane į darbo zoną kaimynystėje. Norėjau pasimatyti su draugu. Bet kaip patekti į tą ligoninę? Bandžiau visaip. Kartą įkaitinau kepurę, į pažastį įsidedu ir bėgu į ambulatoriją, kur buvo gydytoja. Nubėgu, patikrina – temperatūros nėra. Vienas kalinys sako: „Surizikuok – pasakyk tiesiai šviesiai.“ Nueinu ir sakau jai: „Daktare, noriu pasimatyti su draugu, duokit man siuntimą į ligoninę, kad sergu.“ Vienintelis jos klausimas buvo, kokie mūsų santykiai, nes būdavo tokių, kurie vienas kitam pavojingi, galėjo keršyti. Tokių stengdavosi neįleisti. Sakiau, kad mūsų santykiai gražiausi, kad esame draugai, kitaip ir neprašyčiau pasimatyti. Ji išrašė man siuntimą į ligoninę ir taip susitikom su Alvydu.

O būdavo ir labai piktybinių prižiūrėtojų, kurie banditais vadindavo. Kaip ir visur, visokių žmonių būna.

Minėjote, kad teko du kartus pabuvoti karceryje. Už ką jus ten pasodino ir kokios ten buvo sąlygos?

Mūsų lageryje vidury dienos vienas nestabilios psichikos jaunuolis persivertė per spygliuotas vielas, galima sakyti, pabėgti norėjo. Bet kur tu ten pabėgsi, ir dar dienos metu… Atsidūrusį zonoje tarp spygliuotų vielų jį ir nušovė. Reikalo į jį šauti nebuvo jokio, nes galėjo laisvai jį sugauti. Bet nušovė. Mes, grupė kalinių, pareikalavom, kad nubaustų kalinį nušovusį kareivį. Lagerio viršininkai nereagavo, net paliko jį ten pat budėti. Tada mes paskelbėme bado streiką. Už tai mus visus ir uždarė į karcerį. Karceris – tai betoninė patalpa, kurioje yra metalinė lova, metalinis staliukas, primūrytas prie sienos, ir viskas. Jie atneša valgyti – mes nevalgom. Septynias dienas išlaikėm. Atvažiavo iš centrinės lagerių būstinės keli atstovai, atėjo pas mus, mes savo sąlygą pasakėm – kad tą kareivį nuimtų nuo budėjimo ir tegul atstovai siunčia, kur nori. Jie pažadėjo ir tikrai jį nuėmė. Tada ir mes nutraukėm bado streiką.

O kitą kartą – kai aš dirbau cinkavimo ceche. Ten cinkuodavom vairo stipinus čaikom ir volgom. Nuo tų chemikalų pradėjo luptis rankų oda. Aš paprašiau, kad dėl pažeistų rankų mane perkeltų kitur. Jie nekėlė, ir aš atsisakiau eiti į darbą. Už tai irgi uždarė į tą patį karcerį. Visą savaitę išbadavau ir tada mane perkėlė į statybininkų brigadą. Ten irgi pyragai buvo menki – rankomis rąstus iš vagonų keldavom.

Sakėte, kad vienuoliktame lageryje buvo daug lietuvių. O ar palaikydavote ryšius su kitų tautybių kaliniais? Galbūt su ukrainiečiais? Kokie buvo jūsų tarpusavio santykiai?

Be abejo, palaikydavom santykius ir su kitų tautybių kaliniais. Būtent su ukrainiečiais santykiai buvo labai geri. Buvo toks Vasiokas, mes jį taip vadindavom, jis turėjo labai žemą balsą, su gitara pakoncertuodavo… Su ukrainiečiais visą laiką palaikėm gerus santykius – netgi sugrįžę iš lagerio bendraudavom ir susirašinėdavom.

Mums jau būnant lageryje, atvežė visą grupę rusų krikščionių demokratų iš Peterburgo. Jų organizacija buvo plačai išplitusi – ir Peterburge, ir Sibire, ir Maskvoj jų buvo. Tuo metu jų pas mus atvežė iškart gal dvidešimt. Visi buvo inteligentai, mokslo žmonės. Su jais bendravom. Tačiau, daugiau išsikalbėjus, vėliau atsirado labai didelė trintis, kildavo net rimtų konfliktų. Išsiaiškinom, kad jie vis dėlto už imperiją, o kitų tautų nepriklausomybės nepalaikė. Po kiek laiko, gal tik norėdami prisitaikyti, jie lyg ir pripažino, kad visos tautos turi teisę būti nepriklausomos.

Kas per šiuos metus buvo sunkiausia ir kaip jums pavyko atlaikyti nelengvus kalėjimų ir lagerių išbandymus? Kas padėjo nepalūžti dvasiškai?

Manyčiau, kad labiausiai padėjo tikėjimas savo teisumu. Lageryje kiekvienais metais atvažiuodavo atstovai iš KGB. Profilaktiškai. Buvo toks pulkininkas Česnavičius, kuris visąlaik atvažiuodavo, kviesdavo į susitikimą, siūlydavo bendradarbiauti. Man pačiam siūlė parašyti straipsnį į lietuvišką spaudą, atgailauti, prašyti atleidimo, teigti, jog suklydau. Tuomet esą galbūt bausmę sumažins. Kai atsisakydavau, tas Česnavičius supykdavo. O susinervinęs imdavo mikčioti, tai bėgiodavo po kabinetą ir šaukdavo: „T-t-tave su-supūdysim, tu iš či-čiaa ne-neišeisi.“ Taigi labai padėjo tikėjimas savo teisumu. Kitu atveju būčiau nedalyvavęs ir tolesnėje veikloje.

Comments are closed.