Mano krikšto mamai Aldonai šiemet sukaktų 90. Sukaktų, bet nesukanka, nes mano mylima teta seniai ilsisi savo tėvų ir senelių žemėje – Stulgių kapinaitėse. Mirusiems laikas nebetiksi – smėlio kruopelės išbirusios, saujelėm-metais, dienom, valandom sugrįžusios į mums visiems pažadėtąją žemę. Kitos žemės nebus. Ir kito laiko nebebus. Paskutiniuoju metu tiek daug mąstau apie tas smilteles, skirtas mano brangiems žmonėms, noriu surinkti jas į atsiminimų laikrodžius – tegul jie tiksi mano vaikams ir anūkams, primindami, kad jie – ne našlaičiai, ne pamestinukai; kiekvienas jų yra išaugęs iš gyvybingos giminės, jų gyvenimas turi prasmę, kaip ir prieš tai gyvenusių tetų, dėdžių, senelių ir prosenelių…

Lyg nujausdama, kad tokio ilgo amželio nesulauks, teta Aldona ne kartą yra prasitarusi: „Norėčiau sulaukti 70-ojo gimtadienio. Taip gera gyventi…“ Sunkiai tuksėjo jos širdelė, paskutiniu metu teta mažai kur iš kambario beišeidavo. Pasisukios, būdavo, virtuvėj, pasėdės vijokliais apsklidusiame balkone, parymos prie lango, laukdama takeliu pro susipynusių šeivamedžių (senojo dvaro palikimas) guotą pareinančio vyro, visa dešimčia metų už ją jaunesnio (apie gražią gražių žmonių meilės istoriją reikėtų papasakoti atskirai). Daug skaitydavo, ypač apie keliones ir kitus kraštus, jų papročius, kultūrą. Tai truputėlį atstodavo keliones, kurias abu su vyru mėgo. „Gyvenimas gražus“, – kartodavo teta, prisitaikydama prie esamų sąlygų. Mokėjo būti laiminga…

„Kokia yra kančios prasmė?“ – buvo įdomu sužinoti dvyliktokų nuomonę, todėl paprašiau pasamprotauti ta tema, tikėdamasi išgirsti ką nors „šviežio“ ir nuoširdaus. Esu pusamžį perkopusi moteris, bet atsakymo į šį klausimą tebeieškau. Ir ne todėl, kad gyvendama nesukaupiau išminties. Apie kančios prasmę imi mąstyti, kai tenka su ja susitikti „akis į akį“, kitaip sakant, patiri savo kailiu.

Garsiai išsakytas tetos noras išsipildė. Minties energija (ar Dievas) labai dažnai išpildo mūsų norus. Bet ne visuomet tuo džiaugiamės. Išmintingi žmonės pataria šitai palikti Dievo valiai, nes jis geriau žino, ko mums reikia. Išmintis – įsiklausimas į Dievo, Gamtos, Visatos, o gal tiesiog vidinį savo balsą. Paskutiniais savo gyvenimo metais teta Aldona patyrė labai stiprų insultą: paralyžius ją sukaustė nuo galvos iki kojų, atėmė kalbą. Įkalinta savo pačios kūne, savo vyro rūpestingai prižiūrima ji išgulėjo beveik metus – iki savo 70-ojo gimtadienio. Tarsi aukštesnė jėgos, lemiančios žmogaus gyvenimą, akivaizdžiai parodytų: „Labai nori – turėsi, bet ar džiaugsiesi?“ Matydama ir išgyvendama tetos kančią, parklumpu ir šnibždu: „Tegul būna pagal Tavo – ne mano valią“. Atsidavimas Dievo valiai išlaisvina iš įtampos: neužsiprogramuok, žmogau, nei ligai, kurios labai bijai, nei gyvenimo trukmei, nes pasąmonė daro stiprią įtaką realybei.

Ar galėjo mano teta Aldona išvengti tokios baisios kančios? Dažnai, ieškodamas priežasties (kodėl man? už ką?), žmogus blaškosi lyg žuvis tinkle, stengdamasis ištrūkti, neigti tai, kas ištiko, galiausiai prisimindamas padarytas nuodėmes, už kurias, jo supratimu, yra baudžiamas. O jei tokios nėra, tai gal siunčiama kančia turėtų atpirkti tėvų, senelių padarytus blogus darbus? Gal per mane, gal per tave valoma giminės karma? „Neteisinga, šaukiu savo sieloj, kad mano geroji teta Aldona kentėtų už kitų nuodėmes! Per skaudžiai! Per žiauriai! Ir kokia čia begali būti tokios kančios prasmė?

„Jei pasaulyje nebeliktų kančios, žmonės taptų monstrais“, – rašo dvyliktokas Gintaras. – „Išnyktų atjauta. Žmogus nebejaustų laimės, nes ji yra kančios atsvara. Ir apskritai, gyvenimas nebetektų krypties – plaukiotume kaip medūzos šiltame pasitenkinimų vandenyje“. Brandžios mintys. Vertos samprotavimo.

Ir nejučia man iškyla Kristaus, nešančio kryžių, paveikslas. Gal mano teta (ir mano Mama, kentėjusi dvasines kančias, ir mano dėdė Stanislovas, sukaustytas parkinsono ligos) padeda Kristui panėšėti kryžių, įprasminantį visos žmonijos nuodėmes?

Vadinasi, mano teta, mama, dėdė (tūkstančiai milijonai žmonių…) kentėjo ne dėl savo nuodėmių. Jiems buvo leista panešėti Kristaus kryžių… Jie kentėjo, kad pasaulis taptų žmoniškesnis, jautresnis, gilesnis, nes Dievuje (jei norite – Visatos energijoje) visa yra Vienis. Jame ištirpstame ir vėl atgimstame, gerumo sėklomis sugrįždami į žemę.

Evgenios Levin nuotrauka

One Comment

  1. Puikūs pamąstymai, mintys apie kančią. Patiko nestandartinis įvaizdis- padėti panešėti Kristaus kryžių, arba… Kristui padėti… Nuostabu ir prasminga.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *