Tonos klasikinės literatūros ir kilometrai melodraminių filmų juostelių sukūrė iliuziją apie didelę ir tyrą meilę, kuri visada baigiasi santuoka ir privalomuoju „jie gyveno ilgai ir laimingai“. Ir nors naujausi holivudiniai filmai pradeda į siužetų epicentrus įtraukti tą paslaptingąjį etapą, kuris seka po „gyveno ilgai ir laimingai“, kolektyvinėje sąmonėje vis dar stipriai įsišaknijusi idėja apie idealią santuoką, kuri įmanoma „visiems, tik ne man“.

Kažkas mano, kad „Romeo ir Džiuljeta“ (istorija apie dviejų keturiolikmečių hormonų ir aistros karštinę, kuri tęsėsi 5 dienas ir pasibaigė dviguba savižudybe) yra apie meilę. Kažkas pavydžiai dūsauja, n-tąjį kartą žiūrėdamas žymųjį filmą su Džiulija Roberts „Graži moteris“ – apie nepasitikintį savimi vyrą, negebantį kurti emocinių santykių ir bandantį savo nerimą numalšinti, panaudojant kontrolės jėgą (pinigai+valdžia) prieš neabejotinai pažeidžiamą moterį…

Žinoma, filmas ar knyga apie ramius, patikimus ir atvirus santykius nebūna tokie įdomūs. Aistras ir intrigas išgyventi įdomiau. Ir tebūnie – juk tam ir reikalingos pasakos. Tačiau šių dalykų žmonės pradeda ieškoti savo gyvenimuose ir nusivilia, kai paaiškėja, jog „vienaragiai neegzistuoja“.

Labai ilgai santuokos pagrindu buvo laikomi patys įvairiausi dalykai, tačiau tik ne emocinė partnerystė. Žinoma, gerai, jei taip pasisekdavo, bet ji buvo laikoma viso labo priedu. Visų pirma, žvelgiant istoriškai, mergina tiesiog iš tėvo priežiūros patekdavo po vyro „sparnu“. Išsilavinimo gauti ji negalėjo, dirbti – taip pat ir buvo visiškai priklausoma nuo vyro, todėl svarbiausia čia buvo ne meilė, bet išgyvenimas. Antra, santuokos buvo būdas spręsti finansines ar politines problemas. Galima sakyti, santuoka – tarsi vykęs šachmatų ėjimas. Galų gale, anksčiau ir nebuvo pasirinkimo: arba ištekėjusi, arba socialiniame dugne.

Tačiau egzistuoja ir dar vienas kraštutinumas, kai meile vadinama laukinė aistra, savotiškas apsėdimas. Viena iš galimybių, kodėl taip atsitinka, yra aiškinama R. Norwood knygoje „Moterys, kurios myli per stipriai“ (lietuviškai išleido „Vaga“). Šioje vietoje gali kilti ir lingvistinė problema. Štai, pavyzdžiui, graikams žymiai labiau pasisekė: jie turi du žodžius, apibūdinančius skirtingas „meiles“ – eros ir agapė. „Eros“ – tai aistra, demonas Kupidonas, kuris linksminasi šaudydamas strėles į ką papuolė, atsitiktinius žmones įstumdamas į kančių ir aistrų verpetus. Aistra ir kentėjimas – štai kas yra šios meilės pagrindas ir siužetas audrinančioms istorijoms.

Kitokia meilė – agapė. Dažniausiai šis žodis vartojamas krikščioniškame kontekste. Šventojo Rašto žodžiuose „Dievas yra meilė“ kalbama būtent apie agapę. Čia meilė yra ne kančia, o užuojauta. Meilė, kuri „kantri ir gailestinga“, kuri „maloninga, nepavydi; kuri nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga“ (1 Kor 13, 4–5). Įdomu tai, kad šiame apaštalo Pauliaus laiške meilė išreiškiama per neigimą. Taip yra todėl, kad niekas negali pasakyti, kas iš tiesų yra toji meilė, tačiau galima pabandyti pasakyti, kas ji tikrai nėra.

Ir jei meilė-erosas gali kilti savaime, iš giluminių pasąmoninių klodų, iš mūsų kūno troškimų, tai meilė-agapė neatsiranda savaime. Jos išmokstama šeimoje, ji paveldima arba bandoma jos išmokti, einant savuoju keliu – dažniausiai gana sudėtingu ir nelengvu. Priešingu ar prieštaraujančiu vyraujančiai nuomonei.

Problemų kyla tuomet, kai žmogus nesugeba išgyventi agapės, tiksliau, kai jo erosas netampa agape. Kai jis negali žengti į gilesnius santykius, pasitikėti partnerio asmenybe, suvokti jo išskirtinumą ir individualumą, kuris nėra statiškas, bet kinta ir vystosi, nuolatos veikiamas bėgančių metų ir gyvenimo įvykių. Na, o erosu labai stipriai manipuliuoja reklama: „Kaip sugrąžinti savo aistrą? Pirkite mūsų drabužius/kvepalus/kosmetiką, ir antra pusė geis Jūsų kaip pirmąją pažinties dieną.“

Taip, gyvename pokyčio laikais. Senieji santuokos pagrindai praranda prasmę. Moteris gali užsidirbti pati, įvairios socialinės institucijos geba padėti pažeidžiamoms moterims (na, bent jau teoriškai). Žmonėms atsiranda galimybė rinktis, su kuo ir kada gyventi. Tačiau kartu mes dar taip mažai žinome ir išmanome apie naujuosius santuokos modelius, apie santykius tarp dviejų brandžių žmonių, kurių santuoka kuria kažką daugiau, nei kiekvienas iš jų galėtų sukurti atskirai. Tokia santuoka remiasi filosofine teorija, kad sistema nėra lygi elementų sumai, kad du plius du – tai penki, kad daugybė atskirų ląstelių, surinktų į viena, geba sukurti žmogiškąjį stebuklą. Tokioje santuokoje yra tiek daug meilės, kad jai reikia ne vien sutuoktinių, bet ir vaikų – kad būtų kuo pasidalinti su kitais – visais, kuriems tos meilės taip reikia.

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *