Siūlau kelias visiškai naujas ir kelias šiek tiek senesnes paauglių knygas, į kurias tikrai verta atkreipti dėmesį – pasirinkimas gal ir nedidelis, bet prasmingas ir įvairus.

D. Junigeda. Kalno durys. – Vilnius: Tyto Alba, 2020. 270 p.

Jauniesiems paaugliams (sakyčiau, apie 10–12 m) skirtoje knygoje pasakojama apie tris draugus, gyvenančius XX a. devintajame dešimtmečio Lietuvos miestelyje Veliuonoje. Kaip suprantate, tai laikas, kai nėra mobiliųjų telefonų, vaikai nemirksta internete, nedūstame nuo mašinų ir technikos gausos. Trys draugai, žaisdami ant Ramybės kalno, randa duris ir net neįtaria, kad už durų tunelis, o tunelio gale… Neišduosiu, kas. Tačiau nutinka tai, kas niekuomet neturėjo nutikti, o nuotykiams ir išbandymams nėra galo.

Smagi knyga apie keliavimą laiku, apie lietuviškas realijas ir istorijos tarpsnius. Juk kiekvienas pasvajojame apie tai, kas būtų, jei…

Taigi, pasvajokit kartu su šia knyga.

V. Varanius. Šiltnamis. – Vilnius: Alma littera, 2019. 208 p.

Ši knyga yra 2019 m. leidyklos surengto paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtoja.

Knygoje pasakojama apie 20xx laiku gyvenantį šešiolikmetį Elviną. Jis gyvena su tėčiu ir sesute, jų mama kažkur pradingusi, apie tai kalbėti draudžiama. Šio vaikino kasdienybė – prižiūrėti laukus ir šiltnamį. Įveikti nuobodulį jam padeda knygos ir muzika. Nuobodžiai slenkančias dienas praskaidrina į kaimą atsikrausčiusi raudonplaukė Luka, su kuria Elvinas išgyvena labai stiprius jausmus. Bet su Lukos atsiradimu, prasideda nauji išbandymai. Juos lydi įvairūs Elvino pasvarstymai apie santykius, tėvus, ateitį ir baimes.

Knyga lengvai filosofinė, nuotykinė. Nepanardinanti labai giliai, bet ir neleidžianti plūduriuoti.

D. Ellis. Maitintoja (vertė D. Gncevskaitė) – Vilnius: Aštuntoji diena, 2019. 158 p.

Negaliu būti objektyvi šios knygos atžvilgiu, nes prisidėjau prie jos atsiradimo. Tad tik šiek tiek faktų.

Deborah Ellis (g. 1960) – pasaulyje žinoma kanadiečių rašytoja ir taikos aktyvistė, kovotoja už moterų bei vaikų teises, daugiau nei trisdešimties knygų autorė. Tiek grožiniai, tiek dokumentiniai jos kūriniai, daugiausia skirti vaikų ir jaunimo auditorijai, apdovanoti reikšmingomis Kanados bei tarptautinėmis literatūros premijomis. Savo knygomis, kaip ir aktyvia visuomenine veikla, D. Ellis plečia viso pasaulio skaitytojų akiratį, supažindindama su tuo, ko Vakarų šalių gyventojai dažnai nežino arba sąmoningai renkasi nežinoti.

Didžiausią tarptautinį pripažinimą autorei pelnė apysaka „Maitintoja“ („The Breadwinner“, 2000), per trejus metus nuo pasirodymo vien anglų kalba sulaukusi net 39 papildomų leidimų. 2017 m. pasirodė to paties pavadinimo animacinis filmas (rež. Nora Twomey), prodiusuotas bene garsiausios Holivudo filantropės Angelinos Jolie. „Maitintoja“ pasakoja vienuolikametės Parvanos istoriją, kuri su savo šeima gyvena Afganistano sostinėje Kabule, viename iš subombarduoto pastato kambarių. Parvanos tėvas – buvęs istorijos mokytojas, tačiau jo mokykla taip pat subombarduota, o sveikata pašlijusi; visgi jis dirba turguje nemokantiesiems rašyti bei skaityti kabuliečiams teikdamas raštininko paslaugas. Vieną dieną Talibano kareiviai jį suima už tai, kad yra baigęs mokslus užsienyje, ir Parvanos šeima lieka be vienintelio žmogaus, galėjusio uždirbti pinigus ar turėjusio teisę pirkti maistą. Negalėdama uždirbti pinigų būdama mergaite, Parvana priversta apsimesti berniuku ir tapti šeimos maitintoja.

Sukrečianti, tačiau kartu nepaprastai taupaus stiliaus ir žodžio knyga. Apie vaikų gyvenimą kare. Apie tai, ar reikia su vaikais kalbėti apie karą.

G. Thunberg, S. Thunberg, B. Thunbeerg, M. Erman. Lyg degtų namai (vertė E. Voidogienė).  – Vilnius: Alma littera, 2019. 302 p.

Šiandien šios paauglės neįmanoma nežinoti. Ypač jauniems žmonėms. Kažkas stipriai pritaria tam, ką ji daro, kažkas ją laiko keista ir abejingai žvelgia į paauglės siekį gelbėti planetą. Tačiau visuomet verta įsiklausyti į istoriją, kai ją pasakoja patys dalyviai. Šią knygą parašė Gretos tėvai ir sesuo. Knygoje netrūksta asmeninių detalių, ji parašyta tarsi dienoraštis, tačiau platus ir įvairiapusis – svarstomos temos nuo psichologinių sutrikimų (vienas tokių diagnozuotas tiek pačiai Gretai, tiek jos sesei) iki kovos su klimato kaita, nuo mažų žingsnelių kasdienybėje iki didžių, gyvenimą pakreipiančių „posūkių“.

Knygoje netrūksta svarstymų apie laiką, kuriame gyvename, aštrių pamąstymų, kad mes nieko nenorime keisti, o tik patogiai gyventi.

Tai tikrai nėra patogi knyga. Ji kelia nemalonius klausimus. Atsakymų, deja, nepateiks nei Greta, nei kiti. Atsakymų turime ieškoti savo širdyse ir veiksmuose.

Knyga ši – kaip šaltas dušas: nemalonus, bet reikalingas, kad būtume sveiki.

Kotryna Zylė. Sukeistas. – Vilnius: Aukso žuvys, 2019. 232 p.

Kotryna mūsų literatūroje ne naujokė. Ir pastebėta, ir įvertinta. Tačiau tai jos debiutas paauglių literatūroje, tad buvo smalsu perskaityti jos naujausią kūrinį.

Autorė lieka ištikima lietuvių mitologijos temai ir prie šio romano sąmoningai įtaiso prierašą „mistinis“. Tai tarsi nuoroda mums, skaitytojams, kad nesistebėtume, jog šalia realių šešiolikmečių Gabijos ir Gedo sukiojasi tokie personažai kaip laumės, vėlės, Giltinė ir kt. Jau ir ankstesnėmis knygomis K. Zylė originaliai prikėlė lietuvių tautosakos mitus ir veikėjus, juos priartino prie mūsų kasdienybės. Skaičiau, kad rašydama knygą autorė ne tik siekė perteikti kuo gyvesnę ir tikresnę paauglių kalbą, bet ir konsultavosi su įvairiais specialistai, pavyzdžiui, klimatologu ar reanimatologu. Jau intriguoja? Gerai.

Pradėsiu nuo to, kad šioje knygoje nėra jokio deklaratyvumo ar nuobodaus tautosakiškumo (kuris būtent taip dažniausiai šiandien suvokiamas vaikų – kaip kažkas seno, nesuprantamo, tolimo), Kotryna rašo nepaprastai gyvai, įtikinamai ir įtaigiai. Mitologiniai veikėjai tiesiog atsiranda arba prapuola, o mirčiai tapus pagrindiniu leitmotyvu, darosi tik dar įdomiau – stebėti, ieškoti atsakymų, priimti tiesą apie skirtingų pasaulių egzistavimą ir bandyti rasti išeitį, kad ir kaip neįmanoma tai atrodytų. Nors aprašyme užsiminta, kad autorė knygą siekė rašyti gyvu, šnekamuoju paauglių bendravimo stiliumi, tačiau šis pasakojimas nėra tuščias, jame pilna turinio, keliais sluoksniais kunkuliuojančios realybės, tad tai, kad pasakojama paauglių žargonu, nė kiek nesumenkina knygos literatūriškumo ir profesionalumo, kalbos gyvumo. Žavingi tarminiai intarpai. Įtemptas siužetas, nepaprastai įdomiai sugalvota istorija ir… atomazga. Skaičiau neatsitraukdama. Vienu prisėdimu. Ir vis galvojau, kaip gerai autorė sugalvojo – juk tai lietuviškas „Saulėlydis“ (paauglių itin pamėgta saga apie vampyrus ir kt.), tik su žymiai kokybiškesniu turiniu ir puikiai atverta lietuvių mitologija. Juk būtent mūsų mitai mums padeda labai daug ką suvokti apie tai, kokie esam ir kurti gyva ryšį su tuo, kokie buvom ar nuo ko prasidėjom.

Ilona Ežerinytė. Skiriama Rivai. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2018. 128 p.

Esu skaičiusi kitą autorės knygą – „Sutikti Eidą“, ji man susisieja su šia naujausiąja dėl fantasy žanro. Tiesa, čia viskas kiek kitaip, mat centriniu apysakos įvykiu tampa keliavimas laiku. Pagrindiniu knygos veikėju, matyt, galima laikyti keturiolikmetį Dovą, kuris gyvena gana įprastą paaugliams gyvenimą: mokykla-kompiuteris-televizorius-žaidimai. Bent jau taip atrodo jo tėvams, kurie iš berniuko tikisi daugiau. Tėtis muzikantas netikėtai gauna natas, kurių pagroti niekas nesugeba jau daugiau kaip šimtą metų – tiksliau, tie, kas bandė groti, arba išprotėjo, arba susirgo, susipyko ir pan. Ieškodamas atsakymo, kodėl taip nutiko, tėvas privalės pasiimti ir savo sūnų Dovą – ne šiaip sau į kokią komandiruotę ar muzikos biblioteką, o į kelionę laiku – atgal 100 metų į laiką, kai buvo sukurta ši muzika. Grįžtama į XIX a. pabaigos Lietuvą… Čia ne viskas taip paprasta, mat keliautojų laiku gali būti ir daugiau…

Kas mane labiausiai sužavėjo? Muzikinės iliustracijos ir autorės stilius. Taip taip – knygoje yra trijų dainų natos. Mokantys groti, galite patys sugroti, o nemokantys – nusiskenavę prie natų esantį QR kodą, pateksite į puslapį, kuriame galėsite jų paklausyti. Aš negaliu atsiklausyti šių dainų – jos taip tinka knygai, istorijai, paauglystės paslaptingumui… Tai kažkas naujo ir netikėto, kas šiai knygai suteikia ypatingo išskirtinumo. Galvodama apie perskaitytą istoriją, aš mintyse girdžiu „Dainą Rivai“.

Tiesa, apie pavadinimą – kol neperskaičiau knygos, atrodė kiek nesąmoningas. Tačiau perskaičius viskas aišku – tik taip ir ne kitaip. Kaip ir minėjau, knyga pasižymi ir geru stiliumi, vaizdingais aprašymais (kad ir praeito amžiaus Lietuvos), nuolatos juntama įtampa, nes iki galo taip ir neaišku, ar viskas baigsis gerai.

A. Elston. 10 aklų pasimatymų (vertė I. Šlekytė). – Vilnius: Alma littera, 2019. 300 p.

Paaugliams reikia ir lengvų skaitinių. Apie meilę, romantiką ir šiltus jausmus. Žinoma, kaip visad svarbu pusiausvyra – jei paauglė mergina skaitys tik romantizuotas knygas apie meilę, gali susidaryti pernelyg iškreiptą, realių lūkesčių niekaip negalinti atitikti gyvenimą. Čia panašiai kaip su saldumynais – svarbu nepadauginti.

Dėmesio centre septyniolikmetė Sofija, kurios tėvai pernelyg ją saugo nuo tiko gyvenimo. Nuolatinis dėmesys ir perdėtas rūpesti verčia Sofiją griebtis melo ir gudrauti. Ypač, kai nori susitikti ir pabūti su savo vaikinu Grifinu. Visa laimė, kad per Kalėdas tėvai išvažiuoja ir pagaliau ji galės nuo jų pailsėti. Ko Sofija nenumatė – kad nuo jos pailsėti norės ir Grifinas. Nuliūdusi Sofija Kalėdų atostogoms išvažiuoja pas senelius. Merginos liūdesį pamato mylima senelė ir pasiūlo Sofijai gelbėjimosi planą. Koks? Paskaitykite.

Romantiška. Nesudėtinga. Apie jausmus ir jų audras.

Skaitė ir aprašė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Comments are closed.