Tęsiame kunigo Kęstučio Dvarecko ir dr. Andriaus Navicko parengtą tekstų ciklą „Priklausomybės kaukės“. Jo tikslas – padėti skaitytojams giliau pažinti priklausomybių ligos fenomeną, vaisingiausias „grįžimo atgal į gyvenimą“ strategijas. Pirmasis ciklo tekstas pateikė trumpą istorinę apžvalgą, kaip keitėsi medicinos mokslo požiūris į priklausomybes. Deja, vis dar išlieka nemažai žmonių, kurie tvirtina, kad priklausomi žmonės yra ne ligoniai, bet silpnavaliai.

Žmogus, kuriam daug teko iškęsti gyvenant su priklausomu artimuoju, paprastai įsitikinęs, kad tai – valios trūkumas, charakterio silpnybė, nevalyvumas ar net apsėdimas, bet ne liga, juk „įprastas“ ligonis nori pasveikti ir nepyksta ant tų, kurie jam nori padėti. Na, o priklausomas žmogus, į alkoholį ar narkotikus įsikibęs abiejom rankomis ir žodžiais bei – neretai – ir fiziniais veiksmais smurtauja prieš kiekvieną, kuris ragina jį keistis.

Tačiau labai svarbu teisingai suprasti, ką reiškia priklausomo žmogaus įvardijimas ligoniu. Kai sakome, kad kuris nors žmogus serga, mes įvardijame dabartinę jo būklę, o ne tai, kodėl žmogus susirgo. Dauguma atvejų mes susergame, nes netausojame sveikatos, nesilaikome sveiko gyvenimo būdo. Akivaizdu, kad ir priklausomas žmogus įklimpo į kvaišalų liūną, nes susižavėjo neteisingais atsakymais. Tai buvo klaida, kuri turi tragiškų padarinių. Į juos nevalia numoti ranka. Tačiau reikalauti, kad aktyvioje priklausomybės stadijoje esantis žmogus pradėtų atsakingai mąstyti ir elgtųsi kaip atsakinga asmenybė, tai tas pats, kas reikalauti, kad sulaužyta koja žmogus bėgtų maratoną. Skirtumas tik tas, kad priklausomas žmogus nepripažįsta savo negalios ir lengvai pažada neišpildomus dalykus.

Priklausomo asmens įvardijimas ligoniu nepaneigia fakto, kad alkoholikai, narkomanai, lošėjai dažnai išties tampa nevalyvi, apleidžia savo socialines pareigas ir tikrai erzina aplinkinius. Tačiau svarbu skirti, kas yra priežastis, o kas – padarinys. Nevalyvumas, neatsakingumas, įsipareigojimų nevykdymas, manipuliavimas yra padariniai, kuriuos įmanoma pašalinti tik pradėjus gydyti ligą. Kaip rašo psichoterapeutas Alenas Bergas, „nė vienas žmogus sąmoningai nesirenka leukemijos, širdies ligos ar depresijos. Nė vienas alkoholikas, narkomanas ar kompulsyvus lošėjas nemanė, kad tokiais taps. Priešingai, jie buvo įsitikinę, kad sugeba viską kontroliuoti.“

Ilgą darbo su priklausomais žmonėmis praktiką turinti psichiatrė Vilma Andrejauskienė tvirtina: „Kodėl tai vadinama liga, o ne vien valios trūkumu, moraliniu silpnumu? Žmogaus smegenyse įvyksta pokyčių. Keičiasi ne tik reakcijos į pasaulį, bet ir pats pasaulio suvokimas. Priklausomas žmogus pasaulį suvokia kiek kitaip nei kiti ir veikia vadovaudamasis šio suvokimo logika, kuri paprastai aplinkiniams atrodo absurdiška. Labiausiai stebina, jog priklausomas žmogus atkakliai jos laikosi. Priklausomas žmogus manipuliuoja tiek savimi, tiek visais aplinkiniais, tačiau negalima sakyti, kad sąmoningai meluoja. Deformuotame ligos jo sąmonės pasaulyje, jis elgiasi nuosekliai ir net piktinasi, kad aplinkiniai esą nesuvokia elementarių dalykų.“

Autoritetingas JAV Nacionalinis priklausomybių nuo narkotikų institutas (NIDA), išanalizavęs daugybę įvairių variacijų, yra suformulavęs tokį apibrėžimą: Priklausomybė – sudėtinga, tačiau gydoma liga, kuri paveikia asmens elgesį ir smegenų funkcijas.

Kuo pasireiškia šios ligos sudėtingumas? Pirmiausia tuo, kad sukelia pokyčius įvairiose smegenų funkcionavimo grandyse: atsakingose už malonumo patyrimą, streso išgyvenimą, sprendimų priėmimą, impulsų kontrolę.  Žmogaus smegenys lygiai taip pat registruoja visa tai, kas suvokiama kaip malonumas, nepriklausomai nuo to, koks būtų patyrimo šaltinis: psichoaktyvi medžiaga, seksualiniai santykiai, skanus maistas, sėkmingai užbaigtas darbas.

Problemiška ir tai, kad, skirtingai nuo praktiškai visų kitų sveikatos sutrikimų, dėl priklausomybės kenčiantis žmogus iš visų jėgų tai neigia. Tai vienas iš svarbių specifinių šios ligos bruožų. Teigiama, jog priklausomas žmogus pats paskutinis supranta ir pripažįsta, kad jis serga. Tai nėra apsimetinėjimas. Kaip pabrėžia Geraldas Mėjus: „Priklausomybė yra paradoksas. (…)Priklausomybės neišgydysi paprasčiausiai paskyręs tinkamą vaistą, nes mūsų pastangos priklausomybę įveikti ją tiesiog peni.“

Jam pritaria ir jau minėtas Alenas Bergas: „Priklausomybė yra tarsi tigras, kuris nenuilstamai tyko aukos, t.y. mūsų, bandančių nuo jo pabėgti. Jis labai kantrus ir puikiai slapstosi po neigimu, problemos sumenkinimu, įvairiomis racionalizacijomis ir kitais psichologiniais mechanizmais. Situaciją gerokai apsunkina, kad didžiausias priklausomo žmogaus priešas – priklausomybė – puikiai pažįsta savo auką. Natūralu, nes ji iš tiesų yra sudėtinė priklausomo žmogaus gyvenimo dalis, ir todėl gali naudotis visais jo sugebėjimais. Sveikstant nuo priklausomybių ligos, įspūdis toks, kad kovojame mirties ar gyvybės kovą su savo paties klonu. Ši liga numato kiekvieną žingsnį ir reakciją, žino visas stiprybes ir silpnybes. Tad neverta stebėtis, kad daugiau nei 80 procentų sveikstančių priklausomų žmonių sugrįžta į ligos glėbį jau per pirmuosius sveikimo metus.“

Dar vienas svarbus priklausomybės bruožas, kuris paverčia ją tokia galinga – tai kompleksinė liga. Akivaizdu, kad ji paliečia visus žmogaus gyvenimo aspektus: dvasinį, psichologinį, fizinį ir socialinį. Tai reiškia, kad ir pagalba priklausomam žmogui turi būti daugiaplanė. Reikia ne tik išsigydyti fizines ir psichologines žaizdas, bet ir sugrįžti į socialų gyvenimo būdą bei atstatyti dvasinį imunitetą. Visa tai įmanoma tik pakeitus elgesį, nuostatas, įsitikinimus, kurie buvo atvedę prie priklausomybės. Sveikti – tai neišvengiamai keistis. Pokyčiai sudėtingi, todėl reikalinga kompleksiška skirtingų sričių specialistų pagalba.

Šiandien paprastai priklausomybė diagnozuojama remiantis ne tik psichiatrų, bet ir visų gydytojų naudojama „Tarptautine ligų klasifikacija“ (TLK-10; dėl Tarptautinės ligų klasifikacijos 10 peržiūrėto varianto sutarta 1992 m. Ši klasifikacija leidžia skirtingiems gydytojams „iššifruoti“ kolegų suformuluotas diagnozes.). Psichiatras priklausomybės sindromą diagnozuoja, jei per praėjusius metus buvo patirti trys ar daugiau iš žemiau įvardintų požymių:

  1. Stiprus, nevaldomas noras vartoti psichoaktyvią medžiagą.
  2. Sunkumas valdyti elgesį, ar tai būtų kurios nors medžiagos vartojimo pradžia ar pabaiga, ar jos vartojimo intensyvumas.
  3. Fiziologinės abstinencijos būsena, kuri pasireiškia specifiniu kiekvienai medžiagai abstinencijos sindromu arba tos pačios medžiagos vartojimu, norint palengvinti simptomus. Abstinencijos būsena patiriama, kai asmuo nutraukia psichoaktyvios medžiagos vartojimą arba jį sumažina.
  4. Tolerancijos požymiai, kai tam pačiam efektui pasiekti reikia vis didesnių psichoaktyvių medžiagų dozių.
  5. Visiškas nesidomėjimas kitomis gyvenimo sritimis, didžiąją laiko dalį skiriant pastangoms gauti psichoaktyvios medžiagos, ją vartoti arba atsigauti nuo jos poveikio.
  6. Medžiagos vartojimas, nepaisant akivaizdžiai destruktyvių padarinių: kepenų pažeidimai, depresijos būsena po intensyvaus vartojimo, santykių problemos ar socialiniai praradimai.

BUS DAUGIAU

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *